Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“. Apie ekspertizę (4)
Trečia. Analizuojant ekspertų rašinius susidaro prielaida, kad patys ekspertai nelabai susigaudo ir net neskiria laikraščio funkcijų, tikslų ir uždavinių. Tai rodo ir šių terminų painiava. Pavyzdžiui, doc. dr. A. Samalavičius citatą pradeda tokiu prierašu: „Mokslo Lietuva skelbiasi esą jos tikslas (čia ir toliau išryškinta mano, – V. R.), informuoti (...)“ (toliau – citata, kurios šaltinis nenurodytas). O pirmajame sakinyje po citatos jis rašo: „Galima konstatuoti, kad informavimo funkciją leidinys (...)“. Taip tikslas tampa funkcija.
A. Navickas prieš citatą rašo: „Šis leidinys tvirtina, kad jo tikslas „informuoti (...)“ (toliau – ta pati citata nenurodant šaltinio), o po jos: „Mano įsitikinimu, savaitraščio misija įgyvendinama tik nedidele (...)“. Dabar tikslas virsta misija. Kas ta misija – laikraščio tikslai, uždaviniai ar paskirtis – skaitytojui ir vėl lieka mįslė. Kaip ir doc. dr. A. Samalavičiaus terminas „leidinių pavidalai“.
Ketvirta. Susidaro įspūdis, kad abu ekspertai neteisingai supranta laikraščio funkcijas ir paskirtį. Paėmę iš minėtos citatos pirmąjį redakcijos teiginį, kad jos tikslas „(...) informuoti Lietuvos mokslo visuomenę (...)“, toliau jie laikraščio informacinę funkciją taip sureikšmino, kad net nepaminėjo kitų, nė kiek ne menkesnių už pastarąją jo funkcijų. Doc. dr. A. Samalavičius informacinei leidinio funkcijai skiria beveik visą savo rašinį su visais iš jos kylančiais priekaištais redakcijai. Pavyzdžiui, siūlo „(...) pagilinti savo informacinį pobūdį“, „(...) pertvarkyti iki normalaus (? – V. R.) informacinio leidinio (…)“ ir t. t.
Be to, kai kurie recenzento teiginiai rodo, kad autorius neteisingai supranta ir pačią informacinę laikraščio funkciją. Pavyzdžiui, doc. dr. A. Samalavičius redakcijai, kaip vieną iš trūkumų ir jo šalinimo kelių, nurodo, kad laikraštis „(...) turėtų pasižymėti (...) itin gera duomenų kaupimo ir referavimo sistema“. Kas tai – autoriaus išmonė ar duoklė šiuolaikinėms madoms bei aktualijoms?
Pirmiausia redakcija – ne Lietuvos mokslinės techninės informacijos ir ekonominės analizės institutas (LIMTI, jei menate tokį buvus). Šiandien geram redakcijos darbui užtenka vienintelės kompiuterinės duomenų bazės (DB), kurią sudarytų 4–6 katalogai.
Kartu čia dar kartą akivaizdžiai išryškėja, kad autorius iš tiesų nežino ne tik Mokslo Lietuvos rūšies, funkcijų ir uždavinių. Atrodo, jis neskiria ir pačių informacinių leidinių tipų, jų funkcijų bei uždavinių. Pabrėžiu – Mokslo Lietuva niekada nepriklausė ir šiuo metu nepriklauso informacinių referatinių leidinių grupei. Tad ir jo funkcija bei uždaviniai yra visiškai kiti. Laikraštis straipsnius spausdina, o ne referuoja. Norint, kad laikraščio redakcija straipsnių nespausdintų, bet juos referuotų ir, kaip siūlo ekspertas, spausdintų referatus, reikėtų keisti šiuo metu leidžiamo laikraščio rūšį, funkcijas ir uždavinius. Bet tada jis nustotų vykdyti kitas savo funkcijas ir dėl to prarastų daug skaitytojų. To abu ekspertai, atrodo, nė nesuprato. Prisiminkime A. Navicko nuomonę dėl šio laikraščio tiražo.
Su kai kuriais siūlymais dėl informacijos plėtros laikraštyje doc. dr. A. Samalavičius prieštarauja pats sau. Viena vertus, jis pareiškia nemažai pastabų redakcijai, kad nepakankamai vykdo informacinę funkciją, antra vertus, priekaištauja vyriausiajam redaktoriui, kad per daug medžiagos spausdina iš mokslininkų konferencijų. Juk dabar daugiausia naujos mokslinės informacijos yra paskelbiama kaip tik mokslinėse bei kitose konferencijose. Būtent jose pirmiausia skelbiama naujausia informacija apie mokslinius tyrimus, jų rezultatus, kylančias mokslo problemas, mokslinius atradimus ir laimėjimus. Tad ar galima redakcijai priekaištauti, kad ji pateikia daug informacijos iš konferencijų?
Penkta. Laikraščių (visų, ne vien Mokslo Lietuvos) rūšių, funkcijų ir uždavinių nežinojimas ir toliau rašinyje ekspertą „vedžioja po lankas“. Štai ką jis rašo: „Su reiškinių analize leidiniui susidoroti sekasi gerokai sunkiau. Aiškiai matyti, jog stokojama intelektualinių pajėgų, gebančių operatyviai aptarti, analizuoti mokslo sferoje ryškėjančias problemas (...). Nors Lietuvoje vyksta mokslo reforma ir įvairūs mokslo vertinimo rekonstrukcijos bandymai, leidinys į juos gilinasi perdėm paviršutiniškai; (...). Redakcijai verkiant trūksta pastovesnių bendradarbių (...), kurie šiuo metu geba analizuoti mokslo pertvarkos procesus, galiausiai – įdomiau aprašyti mokslo vykstančius procesus (...). Šiuo metu disponuojamomis intelektualinėmis pajėgomis leidinys galėtų nebent pagilinti savo informacinį pobūdį (vėl ta nelemta informacinė funkcija, – V. R.), analitines aukštumas palikdamas tiems, kurie geba jas pasiekti“ ir t. t.
Pirmiausia pacituotos eksperto doc. dr. A. Samalavičiaus mintys (tos, kurios citatose yra paryškintos) dėl intelektualinių pajėgų yra skirtos ne vien Mokslo Lietuva redakcijos darbuotojams, bet ir visiems tiems mūsų šalies mokslininkams, kurie iki tol yra ką nors parašę į šį laikraštį. Neva disponuojamos intelektualinės pajėgos tokios, kad jomis remiantis toliau nieko nebus, todėl ateityje būtina analitines aukštumas palikti tiems, kurie geba jas pasiekti. Tai akivaizdus laikraščio žurnalistų, o kartu ir laikraščio bendradarbių – mokslininkų įžeidimas. Vargu ar ekspertas doc. dr. A. Samalavičius tyrė šių žmonių intelektą ir nustatė jo lygį. (Prisiminkime intelekto, tuo metu vadinto inteligencija – liet. sumanumas, galvotumas, buklumas – tyrimų pradininką P. Maldeikį ir jo 1939 m. Lietuvoje išleistą knygą Inteligencija ir jos tyrimas. Vėliau šią temą šios knygos autorius plėtojo Amerikoje ir tapo kelių universitetų garbės daktaru. Arba šiuolaikinius intelekto tyrimo testus ir kitus metodus.)
Kita vertus, jeigu ir būtų buvę atlikti tokie tyrimai ir nustatyti kurio nors asmens (ką jau kalbėti apie kaltinimus visiems laikraščio darbuotojams ar mokslininkams) intelekto sutrikimai arba trūkumai, apie juos skelbti spaudoje be to asmens sutikimo pagal šiuolaikinius mūsų valstybės įstatymus yra neleistina. Dėl to, kaltinimas, kad nedisponuojama intelektualinėmis pajėgomis, mano nuomone, yra nekorektiškas ir neetiškas.
Negalima sutikti su priekaištais ir siūlymais (žr. anksčiau pateiktoje citatoje straipsnio autoriaus paryškintą tekstą), kad redakcija, kurioje dirba vos keli žmonės, privalo: atlikti reiškinių analizę; aptarti, analizuoti mokslo sferoje ryškėjančias problemas, ne paviršutiniškai gilintis į mokslo reformą ir įvairius mokslo vertinimo rekonstrukcijos bandymus; analizuoti mokslo pertvarkos procesus; įdomiau aprašyti mokslo vykstančius procesus. Šie ir kiti panašūs siūlymai rodo, kad autorius neskiria mokslo tiriamojo ir mokslinio analizinio darbo nuo redakcijos, tai yra – nuo žurnalistinio ir leidybos darbo. Kitaip argi būtų redakcijai keliami uždaviniai, savo apimtimi skirtini moksliniam institutui?
Mokslininkai analizuoja reiškinius, procesus, problemas, juos vertina ir rašo apie tai straipsnius, o redakcija jų straipsnius rengia spaudai ir skelbia laikraštyje. Labai teisingai apie tai yra parašęs J. Elekšis (2006, Nr. 18(352), p. 15). Kita vertus, mokslas ir mokslo tiriamoji sritis ypatinga. Čia net geriausias žurnalistas neatskleis jos problemų, reiškinių ir procesų taip profesionaliai, kaip pats mokslininkas ar mokslo vadybininkas, – tarkim, mokslo ar mokymo reformų organizatorius. Redakcija šiuo atveju siekia vieno, kad mokslininkų ar mokslo vadybininkų straipsniai būtų parašyti suprantamai ne vien siauram, kurios nors mokslo šakos ar jos konkrečios specializacijos mokslininkams (tokie straipsniai tinka mokslo darbų žurnalams), bet kuo platesniam šio laikraščio skaitytojų ratui. Tokie straipsniai turi teikti skaitytojams atitinkamą kiekį tam tikros mokslo srities populiarinimo žinių.
Šešta. Niekaip negalima sutikti su doc. dr. A. Samalavičiaus teiginiu, kad „(...) leidinys mokslo visuomenei reikalingas“. Kodėl tik mokslo bendruomenei? Mokslo Lietuva reikalinga visiems išprususiems šalies specialistams, kuriems rūpi Lietuvos, vadinasi, ir jos mokslo būklė, lygis, laimėjimai, ateitis. Ir ne tik jiems. Šiuo laikraščiu domisi mokytojai, studentai, moksleiviai. Tai matyti iš minėto pedagogo J. Bagdono ir kitų skaitytojų atsiliepimų.
Vien dėl to kategoriškai negalėčiau pritarti ir doc. dr. A. Samalavičius minčiai, kad „Reportažai apie premijas, pagerbimus, ar žurnalisto aplankytas konferencijas, deja, negali atstoti rimtos ir nuoseklios vykstančių procesų analizės“.
Bus daugiau
