MOKSLASplius.lt

Žengiant į postgenominę erą


Padės tik globalizacija?

Toli gražu ne kiekviena Lietuvos farmacijos įmonė pajėgi tiek lėšų skirti vien GGP taisyklių ir technologijos procesų įgyvendinimui.


Matote, mumyse dar gyvas lietuviškas mentalitetas,– įsivaizduojame, kad pavyks išsaugoti lietuviškas įmones. Pramonėje, technologijose to jau nėra ir nebus ateityje. Šiai veiklai reikia didelio supratimo ir patirties. Farmacijoje, biotechnologijoje mums gali padėti tik globalizacija. Toks mano įsitikinimas.

Biotechnologija ir šios srities mokslas Lietuvai yra labai naudingas. Juk plėtojant šią pramonę ir mokslą nereikia naudoti nei daug elektros energijos, nei metalo, nei naftos. Reikia gerų laboratorijų, įrenginių, nedidelių gamyklų. Mūsų bendrovės gamykloje dirba tik 60 darbuotojų, o 2008 m. turime pasiekti, kad mūsų produkcijos būtų parduodama už 80 mln. litų. Būtų labai geras įdirbis kiekvienam žmogui. Ir tai Lietuvos ateitis – plėtoti tokias pramonės šakas, kurios reikalauja ne dešimčių tūkstančių darbuotojų, siuvančių vieną siūlę. Tai turi būti ir intelektualūs darbuotojai.


Iš kur tų intelektualių darbuotojų gauti, jeigu jų reikia visoms šalims?


Vilniaus universitetas parengia tikrai gerus biologinės ir biocheminės krypties specialistus. Tie absolventai labai gerai vertinami. Esu Vilniaus universiteto Senato narys, išrinktas kaip pramonės atstovas. Man tenka domėtis studijų programomis. Turėdamas gerą minėtų sričių specialistų rengimo tradiciją, didelę patirtį, Vilniaus universitetas pajėgus rengti aukšto lygio biologus, biochemikus ir kitų sričių specialistus. Mes, pramonės atstovai, stengiamės įnešti ir savo indėlį, kad šis universitetas ir toliau neatsiliktų nuo gyvenimo reikalavimų, todėl biochemijos laboratorijai nupirkome 4–5 prietaisus, kad studentai galėtų daryti laboratorinius darbus. Baigę universitetą ir atėję į mūsų mokslo centrą, jau mokės tais prietaisais dirbti. Taigi pramonė jau pradeda remti universitetus. Jei pramonė neturės darbui parengtų žmonių, ką ji galės padaryti? Kuo geriau tie darbuotojai parengiami universitete, tuo paprasčiau jiems prisitaikyti prie mūsų bendrovės veiklos.


Gal bagažas sensta greičiau, negu gimsta novacijos

Kartais tenka girdėti, kad Lietuvos biotechnologijos pramonė senu bagažu juda į priekį, iš esmės nebedaro naujų kokybinių žingsnių. Ateis metas, kai ji atsidurs sunkioje būklėje, nes konkurencinė kova reikalauja savo veiklą orientuoti bent keliais žingsniais į priekį. Ypač tai pasakytina apie tokią sparčiai besiplėtojančią pramonę kaip biotechnologija.


Visuomet šitai tvirtinu. Nuo 1990 m. Lietuvoje neatsirado nė vienos naujos biotechnologijos įmonės. Apie 1990-uosius restruktūrizavome Enzimologijos institutą, įsteigėme dvi įmones ir nuo to meto daugiau jų neatsirado. Galiu išsakyti savo nuomonę, kodėl taip atsitiko. Todėl, kad Lietuvos mokslas ir kai kurie to mokslo politikai ėmė propaguoti tik fundamentinį mokslą. Jeigu nesi fundamentinių mokslų atstovas, tai jau nesi mokslininkas; jeigu nerašei į ISI žurnalus, kurie priima tik fundamentiniams tyrimams skirtus straipsnius, – joks mokslas. Visiškai nebuvo skatinama taikomųjų mokslų plėtotė, kone 17 metų buvo sujaukti Lietuvos mokslo reikalai.

Dabar po truputį atitokta ir pradėti skatinti taikomieji mokslai. Jeigu mūsų bendrovė pasirašo kokią nors sutartį su universitetu, tai Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas sutinka dalį projekto finansuoti – jau pradedama suvokti taikomoji mokslo vertė. Tačiau 10–12 metų kai kurie mokslo politikai mėgino diegti mintį, kad Lietuvoje turi būti plėtojamas tik fundamentinis mokslas. Tai didelė klaida. Nesakau, kad nereikia fundamentinių mokslų – reikia, tačiau turi būti rastas normalus fundamentinių ir taikomųjų mokslų santykis.

Juk kodėl įkūrėme biotechnologijos įmones? Todėl, kad Enzimologijos institute mes užsiėmėme ne fundamentiniu mokslu, bet kūrėme naujas technologijas. Man pačiam 1984 m. teko pradėti kurti interferono gamybos technologiją Vilniuje, ir tai padaryti mums pavyko: turime įmonę Sicor Biotech. Ji ir pardavinėja preparatą, žinomą visame pasaulyje. Jeigu būčiau visą tą laiką tyrinėjęs interferono alfa-2b struktūrą, tai jokios biotechnologijos įmonės neturėtume, to preparato negamintume ir nepardavinėtume.

Deja, kitose mokslo srityse buvo pasitenkinta fundamentiniais tyrinėjimais, todėl Lietuvos moksle dabar tokia padėtis, kuri vargu ar gali mus tenkinti. Be to, mūsų žmonės labai bijo rodyti iniciatyvą, visi sutinka būti tarnautojais, bet nesiveržia būti darbdaviais ir ypač privačių įmonių vadovais, kuriems tenka uždirbinėti pinigus ir mokėti algas. Samdomam darbuotojui paprasčiau: atėjo, atidirbo, gavo savo tūkstantį litų ir ramus. Žmonės bijo rizikuoti. Bet yra ir kita problema: nėra reikiamos paramos būtent naujų įmonių kūrimui. Jeigu žmogus turi idėją ir siekia kurti įmonę, reikėtų viską padaryti, kad jis galėtų mėginti įgyvendinti savo sumanymą. Galbūt ne kažin kas išeis, gal iš 20 įmonių pradės dirbti tik dvi, užtat po 10–15 metų jos duos 80 ar 100 mln. eurų pelną.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


Nuotraukoje:

Biotechnologams prof. Arvydui Janulaičiui ir prof. Vladui Algirdui Bumeliui 2006 m. buvo įteikta Nacionalinės pažangos premija