MOKSLASplius.lt

Nomenklatūros ir biurokratijos gniaužtuose (1)

Kalbamės su Ohajo universiteto (Ohio university, USA) Filosofijos departamento profesoriumi Algiu Mickūnu ir Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėju prof. Arvydu Šliogeriu, originalios filosofinės koncepcijos, „filotopijos“ kūrėju. A. Šliogerio svarbiausi veikalai: Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas (1985), Transcendencijos tyla (1996), Kas yra filosofija, Niekis ir esmas (2005), Būtis ir pasaulis (2006). A. Mickūnas yra ne vienos filosofijos studijoms skirtos knygos bendraautoris, išspausdinęs daug straipsnių žurnaluose Metmenys, Baltos Lankos, Free Debate ir kt. Dar pridursime, kad jis yra Klaipėdos universiteto garbės daktaras, o A. Šliogeris šiais metais išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.Jeigu kino dokumentalistas Algirdas Tarvydas sukurs filmą apie filosofus Algį Mickūną ir Arvydą Šliogerį, tai A. Mickūno skrybėlei tame filme turėtų tekti svarbus vaidmuo

Rūpestis mokslu ir jaunimu

Mokslo Lietuva. Pirmiausia norėčiau kreiptis į prof. Algį Mickūną. Šio pašnekesio išvakarėse Lietuvos Prezidento rūmuose dalyvavote renginyje, kuriame buvo įteiktos premijos jauniems mokslininkams, geriausių 2006 m. disertacijų autoriams. Ką apie šį renginį, gerbiamasis Profesoriau, galėtumėte pasakyti?

Algis Mickūnas. Tai ritualas, kurį atliko aukščiausia valstybės „raštinė“ ar būstinė. Vertinu kaip jaunimo skatinimą: jeigu būsite darbštūs, gerai tyrinėsite, rašysite, tai turėsite štai kokių progų būti pastebėti, išskirti ir pagerbti. Būsite pavyzdys kitiems. Žodžiu, buvo parodyta, kad Lietuva gerbia talentingus, jaunus mokslininkus ir daug iš jų tikisi.

M. L. Švelni užuomina nepabėgti iš Lietuvos?

A. Mickūnas. Matote, jeigu šiaip kokiame kambarėlyje jauniems mokslininkams būtų įteikti diplomai, tai vargu ar ilgam toks įvykis išliktų jų atmintyje. Vis vien girdėtume kartojant, kad Lietuvoje nesirūpinama jaunais mokslininkais. Dabar, kai diplomai buvo įteikti Prezidentūroje, kiekvienas to įvykio dalyvis galėjo pasijusti svarbus, reikšmingas. Jau tarsi ne vien Prezidento, bet visos lietuvių tautos pagarbos jauniems mokslininkams išraiška. Tai pagerbimas.M. L. Klausantis Jūsų atsakymo gali atrodyti, kad valstybė, bent jau Prezidento asmenyje, rūpinasi jaunimu ir mokslu. Tik bijau, kad prof. Arvydas Šliogeris mano kitaip.

Arvydas Šliogeris. Be jokios abejonės, kitaip. Pirmiausia mes neturime padorios valstybės. Yra tik biurokratai, kurie rūpinasi savimi. O tokios premijos – tai tik ritualai, nes teikėjai tuo ir atsiperka. Numetamas kąsnelis, dar gal bus parodyta per televiziją – ir būkite patenkinti. O kad jaunas mokslininkas ar mano vadovaujamos katedros darbuotojas gauna perpus mažiau už šlavėją, tai niekam nerūpi. Mano, katedros vedėjo, pagrindinis atlyginimas yra 2,5 tūkst. litų. Gerai, aš senis, bet ką daryti jauniems mokslininkams? Ką tada reiškia visos tos jiems teikiamos premijos? Tai tėra „pompa“, o blogiausia, kad „pompa“, neatitinkanti esmės. Jeigu tas pats vaikinas, kuriam įteikta premija, gautų bent šlavėjos algą, tada viskas būtų gal neblogai, bet šiandien jis negauna net šlavėjos algos.

M. L. Per visus tuos 17 nepriklausomybės metų Lietuvos mokslininkų prestižas mažėjo? Jeigu taip, tai kodėl taip atsitiko?

A. Šliogeris. Atsitiko pirmiausia dėl to, kad daug gabiausių jaunų žmonių neapsikentę pasitraukia iš Lietuvos. Mokslas tapo visiškai neprestižiniu užsiėmimu, tad koks save gerbiantis jaunuolis norės tapti mokslininku? Nė vienas. Į mokslą ateina prasčiausi arba fanatikai. Bet mes juk negalime remtis nei vienais, nei kitais. Geriausi abiturientai tiesiu taikymu šauna į teisę arba vadybą, nes tose srityse mato visai kitokią perspektyvą.

Patekome į biurokratų gniaužtus

M. L. Kaip tada, gerbiamieji profesoriai, suprasti teiginius, kad nėra ko per daug tikėtis iš valstybės, bet reikia gyventi savo protu, savo iniciatyva ir pastangomis?

A. Šliogeris. Iš valstybės daug gal ir nereikėtų tikėtis, bet kad ji bent netrukdytų žmogui. Atėjus nepriklausomybei tikėjomės tapti laisvais piliečiais, Vilniaus universitete manėme dorai konkuruoti su kitais universitetais. Laukėme, kad mokslas taps mokamas, bet ne tiek, kad vien turčių vaikai galėtų mokytis, rinktis norimą specialybę.

Dabar mūsų studentai finansavimą iš valstybės gauna pagal „krepšelį“. Prof. A. Mickūnas tikriausiai apie tokį stebuklą kaip studento „krepšelis“ nė girdėti negirdėjęs. Galiu paaiškinti profesoriui, ką tai reiškia. Jeigu skaitau paskaitą 100 studentų, tai gaunu, tarkime, 1000 litų. Jeigu tą pačią paskaitą skaitysiu 10 studentų, tai gausiu tik 10 litų. Kas ir kur matė tokį absurdą!

M. L. Kaip prof. A. Mickūnui atrodo, kodėl taip nuvertintas Lietuvoje mokslas ir intelektas?

A. Mickūnas. Man atrodo, kad priežastis štai kur glūdi. Lietuva išsilaisvino iš galingos imperijos, bet pateko į nomenklatūros ir biurokratų gniaužtus. Norintis būti dideliu ponu siekia valdyti kuo daugiau pavaldinių. Esantieji valdžioje pradeda gyventi ne valstybės ir tautos interesais, bet savo asmeniniais. Pažiūrėjęs televiziją, paskaitęs laikraščius negali suprasti, kada valdžios vyrai rūpinasi valstybės reikalais. Jie dalijasi valdžia, sprendžia partijų arba savo pačių interesus. Tai labai panašu į grobio dalybas, per pjautynes ir rietynes valstybės niekas nemato. Bet tie žmonės gerai gyvena.

A. Šliogeris. Taip, savimi jie puikiai sugeba pasirūpinti, o valstybė tėra melžiama karvė.A. Mickūnas. Jaunimui mokslo žmonės jau nėra joks pavyzdys, daug patraukliau būti valdininku. Tada priklausysi klanui, kuris dalyvauja grobio dalybose. Tokioje valstybėje mokslas jau nieko nereiškia, tokioje visuomenėje išvis nebereikia mokytų žmonių, tuo labiau mokslininkų. Bent jau biurokratijai to tikrai nereikia.

Ritamės į komunizmą

M. L. Kaip tokią valstybę galėtume pavadinti, kur nebereikia šviesuolių, intelektualų, o visi tampame valdininkijos įkaitais? Kur ritamės?

A. Šliogeris. Į komunizmą, kur daugiau. Paradoksas tas, kad komunistiniai idealai įgyvendinti nepriklausomoje Lietuvoje.M. L. Statėm, statėm ir nežinia ką pastatėme? Sukūrėme santvarką, nuo kurios bėgome kaip nuo nelabojo?

A. Šliogeris. O tai, kad šioje santvarkoje esama privataus verslo, nieko nekeičia. Biurokratinis aparatas patrigubėjo ir pasidarė tris kartus galingesnis, nes atsirado naujos techninės priemonės. Jis yra nežmoniškas, daug žiauresnis už sovietinį valdininkijos aparatą. Aš tai patyriau savo paties kailiu. Biurokratai yra kasta, o uždara kasta rūpinasi tik savimi. Lietuvoje ypač uždaros kastos. Apie kokį nors socialinį judrumą sunku šnekėti. Aišku, ir Lietuvoje esama socialinio judrumo, bet jis gerokai menkesnis nei kitose valstybėse.

Mūsų biurokratija labai negabi, nelanksti – štai kur visa bėda. Ją sudaro daugiausia žemo intelekto žmonės, nesugebantys suvokti, kad nuo jų priklauso valstybės autoritetas.M. L. Inteligentiškumo stoka?

A. Šliogeris. Būtent. Iš to ir kyla kastinis egoizmas. Jiems rūpi tik jie patys.

M. L. Gal pasirodysiu labai nemodernus, jeigu priminsiu F. Dostojevskio, A. Čechovo laikų inteligentų nuostatą: visuomenės piktžaizdėse matyti ir didelę dalį savo pačių kaltės. Rusų inteligentijos amžinieji klausimai ir siejosi su savo atsakomybe prieš visuomenę. Ar Lietuvos intelektualai nejaučia bent šiokios tokios kaltės, kad reikalai Lietuvoje pasisuko taip, kokius juos visi matome?

A. Šliogeris. Pirmiausia noriu pažymėti, kad Lietuvoje intelektualų niekada nebuvo ir nėra. Žodį „mes“ visada siūlau performuoti į žodį „aš“, tai bus tiksliau. Aš darau viską, kad taip, kaip yra, nebūtų. Nežinau, ar daro kiti, aš dabar apie tai nekalbu.

M. L. Jeigu nėra „mes“, tai nėra ir akademinės bendruomenės?

A. Šliogeris. Akademinę bendruomenę sudaro Jonas, Petras, Antanas. Kai jie visi biurokratijai pasakys „ne“, tai rezultatas bus. Jeigu tik vienas Antanas pasakys, ką mano apie biurokrato sprendimus, o Jonas su Petru tik šnibždėsis pakampėmis, keiksnos valdžią ir viešai bijos garsiau pasakyti savo nuomonę, tai jokių tokios akademinės bendruomenės rezultatų nereikėtų tikėtis.

Naujų laikų nauji dievukai