Lazeriams skirtas gyvenimas (3)

Kaip Almantas vertina dabartinę Lietuvos mokslo organizavimo sistemą? Remdamasis daugiau savo kaip fizikos mokslų atstovo pastebėjimais, didesnių bėdų mato ne tiek mokslo organizavimo sistemoje, kiek jo finansavimo reikaluose. Lietuvoje veikia mažos šalies sindromas. Mažai šaliai labai sunku plėtoti gerą mokslą, todėl vienintelė galimybė turėti jį Lietuvoje – tai pasinaudoti įsiliejimo į Europos Sąjungą privalumais. Atsiranda struktūrinių fondų lėšos, bendros su kitomis šalimis programos. Kai bus gauti pirmieji rezultatai, bus galima sėkmingai konkuruoti su kitomis šalimis. Lietuva negali tikėtis kritinės masės moksle, nes yra maža šalis. Taip pat yra ir visose kitose nedidelėse šalyse – Lietuva ne išimtis. Austrija, Danija ar Norvegija neplėtoja visų mokslų, laimėjimų siekia vienoje ar keliose srityse. Išimtis – Švedija, kur yra didžiulės bendrovės: Ericsson, SAAB ir kitos. Jos investuodavo į mokslą didžiules lėšas. Suomijoje yra Nokia. Deja, Lietuvoje tokios aukšto technologiškumo pramonės nesama. Buvo Ekranas, tačiau bankrutavo, nes savo veiklą projektavo 1–2 metams į priekį – neįžvalgumo pavyzdys. Investuojant į praeities technologijas nieko kito ir negalima tikėtis, nes kineskopų gamyba pasaulyje žengia visai kita kryptimi. Tai netoliaregiškų sprendimų padarinys.

Mokslas atsinaujina per jaunus žmones

Kokie vėjai A. Galvanauską nubloškė į Mičigano universitetą? Gyvendamas Vilniuje jis dirbo Puslaidininkių fizikos institute ir, atrodo, gyvenimu nesiskundė. Atsiradus didesnei judėjimo galimybei kaip svečias-tyrinėtojas kurį laiką dirbo Švedijoje, ten apsigynė disertaciją. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus norėjo pamatyti platųjį pasaulį, buvo smalsu pažiūrėti, kaip mokslas kuriamas JAV. Ieškant podaktarinės vietos, susidarė sąlygos padirbėti Mičigano universitete. Ten ir įstrigo.

Savo paties likimu tarsi patvirtino tiesą, kad Lietuva esanti didelė valstybė, kurią Atlanto vandenynas dalija į dvi dalis. Tiesa, lietuvius vis dar slegia romantinė praeitis. Ji padėjo atkurti Lietuvos valstybę 1918 ir 1990 m., bet XXI a. tuo ir skiriasi nuo XX a., kad šiandien net ir mažos šalies mokslas gali būti sudėtinė pasaulinio mokslo dalis. Tad ne tiek ir svarbu, kur žmogus gyvena – šiapus ar anapus balos. Todėl Almantas ir nesijaučia palikęs Lietuvą. Šiuolaikinės komunikacijos jam padeda bendrauti su kolegomis bet kuriame pasaulio taške. Net ir Lietuvai jaučiasi esąs naudingesnis gyvendamas Ann Arbore (Mičigano valstijoje), nes gali padėti Lietuvos tyrėjams užmegzti glaudesnius ryšius su JAV fizikais. Mokslas atsinaujina per jaunus žmones. Taip yra visur, to nereikėtų pamiršti ir Lietuvoje.

Iš pašnekesio su Almantu aiškėja, kad mes labai daug tikimės iš valstybės, esą, ji ims ir nuties mums kelią į šviesią ateitį. Tačiau moksle perversmus paprastai daro galvos, o ne kitos kūno dalys. Nereikėtų per daug tikėtis ir iš valdininkų. Darbas Mičigano universitete, pripažįsta Almantas, formuoja ir jo kaip mokslininko individualisto charakterį. Jo paties planuose valstybė mažai figūruoja, nors ši valstybė ir JAV. Viskas priklauso nuo žmonių, o kai jie imasi ir padaro, tai ir valstybei gerai. Darbas ir gyvenimas Amerikoje lietuvį išmokė pasitikėti pačiu savimi, iniciatyvą laikyti savo rankose ir kuo mažiau pasikliauti valstybe. Gal laikas to išmokti ir Lietuvoje dirbantiems mokslo žmonėms?

Lazerininkai – lyg atskira tautelė

Žinoma, buvo paklaustas, ką mano apie Lietuvos fizikos mokyklą. Ar ten, užjūryje, ką nors galima išgirsti apie Lietuvos fizikus? Pasak A. Galvanausko, lietuvių pasaulyje nėra daug, bet Lietuvos lazerininkams tenka neproporcingai didelė dalis, ir jie sudaro tarsi atskirą „tautelę“ lietuvių tautoje. Lietuvos lazerininkų mokykla pasaulyje žinoma ir gerbiama. Tokia A. Galvanausko nuomonė. Gal ir ne visi amerikiečiai yra girdėję apie Lietuvos lazerininkus, bet Amerikos lazerininkai nuolat susiduria su mūsų šios krypties fizikų darbais.

Su A. Galvanausku kalbėjomės ir apie tai, kad Lietuvos lazerių kūrimo mokykla vis dėlto grindžiama tradicinėmis technologijomis. Šiame dinamiškame pasaulyje, kai niekas negali būti labai užtikrintas dėl savo ateities, reikia laiku imtis naujausių technologijų. Apie vieną iš tokių – šviesolaidinius lazerius – šiame rašinyje ir kalbėjomės. Ar sugebės Lietuvos lazerių kūrėjai laiku atsistoti ant naujausių ateities technologijos bėgių? Jei sugebės – išvengs Panevėžio Ekrano likimo. Aišku, yra rizikos, bet jaunimas ir turi rizikuoti. Iš jaunų mokslininkų A. Galvanauskas reikalauja trijų dalykų: užsidegimo, motyvacijos ir gerų fizikos mokslo pagrindų.

Racionalus reikalavimas, tačiau grynu pragmatiku Almanto niekaip nepavadinsi. Kaskart į Lietuvą parveždamas savo vyresnįjį sūnų (jaunėlis dar per mažas) jis nori, kad pas senelius pasisemtų reikiamos lietuviškos dvasios. Vadinasi, Almantui nesvetima ir romantiška lietuvio dvasia, kuriai pokalbyje buvo paleidęs vieną kitą kritikos strėlę. Jis neneigia, kad lietuvio sieloje tos romantiškos dvasios visados buvo ir yra, bet vien tik romantizmu siūlo nesitenkinti. Taip pat kaip ir per daug neakcentuoti lietuvių išvažiavimo į kitus kraštus, o jeigu kuris sūnus paklydėlis sugrįžta į tėvų žemę, tai tame žingsnyje neįžvelgti labai didelio didvyriškumo. Pasaulis didelis, Lietuva sėkmingai integruojasi į pasaulį, mūsų verslininkai važinėja po visas „pasvietes“, taip turi būti ir su Lietuvos mokslu. Mums tiesiog privalu turėti „savo desantą“ įvairiose šalyse, geriausiuose pasaulio universitetuose ir mokslo centruose. Taip daro daugelis šalių. Ir Lietuvos mokslui toks modernaus pasaulio veiklos būdas yra naudingesnis negu visiems tūnoti vienoje vietoje, per daug neišsišokant, ne itin pasireiškiant.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukose:

Mičigano universiteto prof. Almantas Galvanauskas
Fizikos instituto mokslo darbuotojas dr. Vidimantas Kabelka