Apie mokslininko etiką ir atsakomybę

Prof. habil. dr. Vytautas PADAIGA

Šiais laikais įvairiose mokslo srityse tiriant bet kurį klausimą darbą tenka pradėti ne tuščioje vietoje. Dažniausiai šie klausimai vienu ar kitu aspektu esti daugiau ar mažiau ištirti. Įvairių tyrėjų išvados kartais sutampa arba būna prieštaringos. Taip atsiranda mokslinės mokyklos, kuriančios, įrodinėjančios ir ginančios savo tiesas. Tai skatina mokslo pažangą.

Rengiant mokslinių-tiriamųjų darbų ataskaitas po įvado pirmiausia parašoma tiriamo klausimo analitinė apžvalga, kurioje analizuojami įvairių tyrėjų iki tol paskelbti ir į literatūros sąrašą įtraukti darbai. Analizuojant labiausiai atsižvelgiama į darbų paskelbimo datą. Analitinės apžvalgos pabaigoje daromos išvados, kokiu aspektu vienas ar kitas klausimas dar neištirtas arba išvados yra prieštaringos. Tai tampa naujo mokslinio darbo pagrindiniu tikslu ir uždaviniu. Panašių reikalavimų laikomasi rašant mokslinius straipsnius ir monografijas. Paprastai įvairių autorių paskelbti darbai atpasakojami savais žodžiais, o citatos iš jų pateikiamos kabutėse, abiem atvejais nurodant autorių, darbo paskelbimo metus, kartais net ir leidinio puslapį.

Savitas įvairių gamtos, ypač biologijos, mokslo sričių naujų vadovėlių rašymas. Gyvųjų organizmų morfologija, anatomija ir iš dalies ekologija per tūkstančius metų pasikeičia labai nedaug. Apie mokslo sritis, kurių mokslinis pažinimas skaičiuojamas šimtais metų, įvairiose šalyse būna parašyta dešimtys vadovėlių. Juose apie gyvuosius organizmus ir jų sąveiką su aplinka rašoma laikantis tam tikros nuoseklios tvarkos. Todėl rengiant naują vadovėlį susiduriama su tam tikra dilema – panašaus teksto rašymu. Šis klausimas sprendžiamas dvejopai. Aprašydami atskirus dalykus vieni autoriai svarbiausius kitų mokslininkų teiginius numeruoja ir daro išnašas smulkiu šriftu puslapio apačioje, nurodydami autorius ir šaltinius, kurie įtraukiami ir į literatūros sąrašą. Kiti autoriai (jų dauguma) tenkinasi literatūros sąrašu vadovėlio pabaigoje. Abiem atvejais iš kitų šaltinių paimtų paveikslų, lentelių ir formulių autorius nurodyti yra privaloma. Be to, kai kuriose šalyse būtina gauti šių autorių sutikimą.

Rašant profesinius ir mokslo populiarinimo straipsnius, ypač naujesniais klausimais, pabaigoje literatūros sąrašas paprastai nepateikiamas. Tačiau vis dėlto paminimi šių klausimų tyrimo pradininkai pasaulyje ir šalyje. Neprilygstamu pavyzdžiu čia yra Lietuvoje nuo 1957 m. leidžiamas žurnalas Mokslas ir gyvenimas.

Šie mokslininko etikos ir atsakomybės klausimai nėra retoriniai. Vis dažniau tenka susidurti su faktais, kai svetima medžiaga yra pasisavinama ir net panaudojama užsakomiesiems darbams, finansuojamiems žinybų. Pateikiu keletą pavyzdžių iš savo patirties.

Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) Miškų fakulteto darbuotojai dr. K. Pėtelis ir dr. G. Brazaitis Aplinkos ministerijos užsakymu 2003 m. parengė mokslinį darbą Optimalaus kanopinių žvėrių tankumo nustatymo miške normatyvai. Šiame darbe autoriai pateikė mūsų pagrįstus kanopinių žvėrių bazinio ekologinio tankio normatyvus, pavadindami juos optimaliais, ir rekomendacijas šalies teritorijai rajonuoti šiems žvėrims, paskelbtus mokslo darbuose ir vadovėlyje (Padaiga, 1996), nenurodydami šaltinio. Dėl autorių teisių ir mokslo darbams keliamų elementarių reikalavimų bei mokslininko etikos pažeidimo kreipiausi į Aplinkos ministeriją ir LŽŪU Etikos komisiją. Žurnale Mūsų girios paskelbiau apie tai specialų straipsnį (Padaiga, 2004), į kurį minėto darbo autorių atsakymo nesulaukiau.

2004 m. vasario 6 d. iš LŽŪU Etikos komisijos gavau tokio turinio raštą.

„LŽŪU Statuto priežiūros ir profesinės etikos komisija dviejuose posėdžiuose nagrinėjo Jūsų skundą. Buvo išklausytas K. Pėtelio paaiškinimas ir Miškininkystės katedros nuomonė. Iš Aplinkos ministerijos rašto matyti, kad K. Pėtelis mokslinio tyrimo darbo ataskaitą yra pasiėmęs papildyti. Todėl komisija nutarė nepriimti galutinio sprendimo iki papildytos ataskaitos pateikimo ir atsakymo iš Aplinkos ministerijos gavimo. Maloniai prašau pranešti man […] Jūsų telefono numerį. Tada galėsime pranešti Jums apie svarstymo eigą. Pagarbiai, komisijos sekretorė Astrida Slavickienė.“

Nors jau praėjo treji metai, tačiau jokio atsakymo iš LŽŪU Etikos komisijos negavau.

Kitas pavyzdys. Neseniai žurnale Mūsų girios (2007, Nr. 2) paskelbtas Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto doc. dr. Egidijaus Bukelskio straipsnis Medžiotojai turi pradėti skaičiuoti elninius žvėris. Kaip pagrindinis šių žvėrių apskaitos būdas siūloma jų apskaita pagal žiemą paliekamas ekskrementų krūveles. Labai apsidžiaugiau, kad pagaliau šis metodas gali būti pradėtas kasmet naudoti visuose Lietuvos miškuose. Lietuvos miškų institute (LMI) šį elninių žvėrių apskaitos būdą moksliniuose tyrimuose mes taikome nuo 1964 m. iki šiol, o Valstybinio miškotvarkos instituto Medžioklėtvarkos grupė, rengianti medžioklėtvarkos projektus, jį naudoja nuo 1978 m. (Padaiga, Petružis, 1986). Šį metodą sukūrė amerikietis R. MacCainas Randalas (1948) amerikinėms elninių žvėrių rūšims – baltauodegiui, juodauodegiui bei vapiti elniams ir briedžiui. Norint pritaikyti šį metodą Lietuvos elninių (stirnos, tauriojo elnio ir briedžio) apskaitai, reikėjo ištirti žiemą per parą jų paliekamų žiemos ekskrementų krūvelių skaičių ir mitybos žiemos pašarais trukmę. Remiantis šiais ir kai kuriais kitais įvardytų autorių tyrimų duomenimis, šiuo metodu buvo sukurta mūsiškių elninių žvėrių apskaitos technologija, nustatyti parametrai, koeficientai, tikslumo ir kiti rodikliai. Jie paskelbti mokslinėse ir kitose publikacijose (Padaiga, 1965, 1975, 1990, 1996, 1998; Padaiga, Marma, 1979 ir kt.). Šių tyrimų rezultatai susilaukė dėmesio Vokietijoje (Briedermann, 1982) ir JAV (išsiųsti atspaudai, už kuriuos mainais gauti šios šalies medžioklėtyros klasikos veikalai).

Atidžiau perskaitęs minėtą doc. dr. E. Bukelskio straipsnį pastebėjau, kad jame pateikta šio ir kai kurių kitų kanopinių žvėrių apskaitos metodų technologija, parametrai, koeficientai, tikslumo ir kiti rodikliai sutampa su nurodytais mūsų vadovėlyje Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai (Vilnius, 1996, p. 103–107) ir kitose publikacijose. Kai kurios pastraipos iš vadovėlio nurašytos pažodžiui, tačiau šių duomenų autoriumi nurodytas dr. L. Balčiauskas (2004).