Globalizacija, anglų kalba ir lietuviškas tapatumas

Zonta International Vilniaus klubo balandžio mėn. renginys Globalizacijos iššūkis: Lietuvos identiteto sklaida anglų kalba buvo skirtas globalizacijai ir Lietuvos tapatumo sklaidai. Renginys buvo surengtas profesorės habilituotos daktarės Dalijos Tekorienės gyvenimo ir profesinės veiklos jubiliejui paminėti. Jis organizuotas kartu su Etninės kultūros globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo.

Į Lietuvos tapatumo problemas per globalizacijos metamus iššūkius įvadiniame žodyje pažvelgė renginio vedėja Zonta International Vilniaus klubo viceprezidentė socialinių mokslų daktarė Ina Dagytė. Ji pabrėžė, kad globaliojo pasaulio iššūkius svarbu suvokti, o atsakas įmanomas tik per „globalaus pasaulio dvasią rėminančią“ anglų kalbą. Kaip tam rengėmės ir kaip esame pasirengę? Norėdami išlikti turime atsiverti, išeiti į tarptautinę erdvę – paradoksali gyvenimo būtinybė. Kita vertus, savo kultūrinį paveldą privalu plėtoti ir gilinti, bet tam būtinas tam tikras atsiribojimas. Beatodairiškai atsiveriant gresia ištirpimo pavojus, o aklinai užsidengę uždustume. Kur tas aukso vidurys, veikiau juntamas intuityviai, negu apskaičiuojamas racionaliais būdais? Štai šia tema prie apskrito diskusijos stalo ir kvietė mintimis pasidalyti Ina Dagytė, savotiškai pabraidyti po kasdienybės pasėtų problemų rasotą žolę. Kad per padų dilgsėjimą pajustume civilizacinius judesius.

Kol intelektualai diskutuoja girdėdami pačius save, matyt, tik skirtingų profesijų atstovų susitikimai gali būti rezultatyvūs. Šiais tarpdisciplininiais, paribių kultūros laikais tik skirtingų sričių atstovai vieni kitiems dar gali būti įdomūs. Vadinasi, gali vieni kitus girdėti. Kad gyvename paradoksaliu laiku ir paradoksalioje visuomenėje galima pateikti daug įrodymų. Vieną iš jų pateikė I. Dagytė. Jos studentai atliko tyrimą ir priėjo išvadą, kad tam tikra mūsų žmonių dalis skaito vis daugiau, o žmonių visuma – vis mažiau.

Ir dar vienas pastebėjimas. Dauguma žmonių, save vadinančių intelektualais, nuolat kalba apie tautinį identitetą, vartoja šią sąvoką tarsi kokį užkeikimą, bet nelabai stengiasi rišliai suformuluoti, kas tą identitetą sudaro, kaip ir kokiu būdu mūsų tapatumas reiškiasi ir yra reiškiamas. Matyt, nemato didesnio reikalo. Gal todėl taip sunkiai susikalba. Jeigu intelektualai nesusišneka, tai ką sakyti apie vidurinįjį sluoksnį? Be identiteto paradigmos negalima kurti ir tautos įvaizdžio tarptautinėje erdvėje, – teigia I. Dagytė.

Kaip Lietuva šiandien komunikuoja su išoriniu pasauliu, kiek sugeba į jį skverbtis, o kartu kiek tą pasaulį į save įsileidžia? Šių eilučių autorius maždaug taip suvokė I. Dagytės suformuluotą problemą, nors buvo galima suprasti ir kiek kitaip. Atsakyti į šį klausimą teko anglų kalbą Vilniaus universitete daug metų dėstančiai prof. Dalijai Tekorienei.

Per anglų kalbą – į pasaulį

Profesorei patiko I. Dagytės suformuluota mintis: Lietuvai viena iš sąlygų išlikti globaliame pasaulyje yra ta, kad lietuviams teks išmokti anglų kalbą. Kaip ir bet kuriame moksle mūsų anglistikoje skiriamos dvi – teorinė gilių studijų ir taikomoji kryptys. Pastarąją galima skirstyti į kalbos mokymą ir vertimo darbą. Daugumai žmonių tai ir yra svarbiausia: kaip anglų kalbos mokoma šalyje, kaip lietuviški tekstai verčiami į anglų kalbą ir priešingai. Didelių valstybių vertėjai paprastai anglų tekstus verčia į savo gimtąją, o Lietuvos vertėjams tenka darbuotis į abi puses: iš anglų į lietuvių ir iš lietuvių į anglų kalbą.

Iki nepriklausomybės laikų Vilniaus universitete buvo praktikuojamos gilios anglų kalbos studijos, studentams siekta perteikti kalbos struktūrą. Kalba yra abstraktus konstruktas, tad mokant analizuoti abstraktų dalyką labai gerai būdavo ugdomas studentų analitinis mąstymas. Vilniaus universitetas gerai laikėsi, nes į anglų kalbos specialybę paprastai stodavo stiprūs abiturientai. Anglų kalbos katedroje dirbo 4 profesoriai, daug docentų, tad studijų lygis buvo labai geras. Nieko stebėtino, kad Lietuvai ryžtingai pasukus nepriklausomybės link, Vilniaus universiteto anglistai ir anglų kalbą baigusieji labai greitai rado savo vietą naujo gyvenimo sąlygomis. Prof. D. Tekorienė vardija Lietuvos ambasadorius įvairiose šalyse, kurie išėjo būtent iš anglistų terpės. Tai Audrius Brūzga, buvusi Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Asta Skaisgirytė-Liauškienė, Jonas Paslauskas ir kiti. Universitete įgytos žinios – gera paspirtis jų naujoje veikloje.

Vis dėlto D. Tekorienė pripažįsta, kad būta ir nemažų kliuvinių, vienas svarbiausių – paprasčiausio bendravimo su užsieniečiais praktinių įgūdžių stygius. Atrodytų, ir kalbėti, ir rašyti angliškai mokėjo, bet kokios anglų kalbos klausydavosi? BBC radijo laidų, iš kur sklido švari literatūrinė anglų kalba. Kai teko susidurti su gyvąja anglų kalba – atvykėlių iš Škotijos ar Teksaso, tai net ir patys mūsų anglų kalbos dėstytojai sutrikdavo. D. Tekorienė prisimena, kaip 1971 m. pirmą kartą lankydamasi JAV įsėdo į autobusą ir pamatė, kad ne ten važiuoja, nors autobuso numeris teisingas. Klausia vairuotojo, kodėl ne į universitetą važiuoja, o šis greitakalbe papila žodžių srautą, iš kurių lietuvė išskyrė tik vieną žodį Hollywood. Ilgai klausėsi vairuotojo nerišlaus burbuliavimo, kol suvokė, kad to paties numerio autobusai yra mėlyni, žali ir raudoni – visi važiuoja skirtingais maršrutais.

Dabartinių studentų kita bėda: jie išmoksta laisvai bendrauti, supranta daug paprastų dalykų, bet jų studijos yra praradusios kadaise turėtą gilumą, siekį skverbtis į esminius kalbos dalykus. Dabar to studentams lyg ir nelabai reikia. Seniau nuo trečio kurso anglų kalbos vadovėliai lėkdavo į šalį, nes būdavo studijuojama tik iš originalios literatūros, patys dėstytojai kurdavo originalią mokomąją medžiagą. Dabar studentai paviršutiniškesni, negauna gilesnių pagrindų, užtat įgyja geresnius komunikavimo įgūdžius.

Žinojo vienintelį žodį – reikia

Prof. D. Tekorienė prisimena, kaip plačiajam pasauliui buvo pranešama apie Lietuvoje vykstančius procesus, 1990 m. kovo 11-ąją paskelbtą nepriklausomybę. Tai jau istorija, bet visa tai svarbu įtvirtinti spausdintu žodžiu – kad nepamirštume.