MOKSLASplius.lt

Tau bilietas nupirktas. Laikas sėsti į traukinį - nevėluok!

Pabaiga. Pradžia Nr. 11


Baigiame pokalbį su Europos Komisijos COST programos biuro Briuselyje už fizikos ir medžiagų mokslą atsakingu pareigūnu Piotru Svianteku (Piotr Świątek). Gegužės 13-15 d. jis dalyvavo Vilniuje COST programos remiamoje konferencijoje Rizikos fizika.

P. Svianteko giminės šaknys susijusios su Lietuva, todėl jam pirmą kartą atvykus į Lietuvą, magėjo apsilankyti Raseinių krašte Žemaitijoje, taip pat kitose vietovėse, kur gyveno jo protėviai.

Neokolonializmu nekvepiaAr tyrėjai gali įsigyti aparatūros ir darbo priemonių už COST programos lėšas?


Ne, šias išlaidas turi padengti pati šalis, kurios mokslininkai dalyvauja COST projektuose. COST koordinuoja ir remia projektus, kurie jau pradėti vykdyti, t. y. palaikomi pačios valstybės. Beje, kai kurios šalys COST projektams vykdyti skiria papildomų lėšų, nes jeigu jau programų ekspertai priėmė projektą, tai yra tam tikras kokybės rodiklis. Tokios valstybės kaip Prancūzija, Čekija, Lenkija, Šveicarija COST projektams skiria papildomų lėšų. O štai Vokietija neskiria.


Tačiau ar COST programa nevirsta nauja kolonializmo forma. COST skiria pinigus tam, kad mokslininkai bendradarbiautų, ir jie tą daro. Važiuoja į konferencijas, Europos mokslo centrus, ir gautus pinigus išleidžia ten, kur ši ES mokslo politika ir formuojama: Londone, Briuselyje, Paryžiuje.


Tačiau šiandien mes susitikome ne Londone ar Paryžiuje, o Vilniuje. Ir tai ne išimtis iš taisyklės. Suprantama, kad tyrimų reikalais tenka vykti į mokslo centrus, kad ir į CERN’ą. Vis dėlto labai daug COST programos renginių stengiamės rengti būtent Vidurio Europoje, kur mažesnės kainos, o ne Briuselyje, kur viskas keleriopai brangiau. Todėl daug išmintingiau tokias konferencijas ir COST tarybos posėdžius rengti Konstancoje (Rumunija) ar Vilniuje. 2006 m. panašiems renginiams COST skyrė 80 tūkst. eurų, tad pigesnėse šalyse tuos pinigus galima išleisti gerokai taupiau.

Žinios - svarbiau ir už pinigusKą patartumėte susirūpinusiesiems ‘smegenų nutekėjimu’ į kitas šalis?


Lietuva ir kitos naujosios ES šalys labai bijo ‘smegenų nutekėjimo’ į kitas šalis. Išvykėlių tarsi nelieka. Kai kurie sugrįžta, bet tai nėra labai dažnas reiškinys. Manau, kad šalis, šiuo atveju kalbu apie Lietuvą, turi labiau rūpintis išvykėliais, palaikyti su jais ryšį, kad tie žmonės jaustųsi esą reikalingi savo kraštui.

Labai svarbu užsienio laboratorijose įgytą patirtį pritaikyti Lietuvoje. Patirtis, žinios - tai ne pinigai, tai gerokai svarbiau už pinigus. Žmonės nėra labai linkę pasakoti, kaip sugebėjo gauti vieno ar kito fondo stipendiją, kaip jiems pavyko patekti į gerą pasaulio laboratoriją ir t. t., bijoma galimos konkurencijos. Todėl reikia aiškinti, kad informacija neturi būti slepiama, nes dukart įbristi į tą pačią upę nepavyks. Jeigu vienam pasisekė gauti Fulbright stipendiją, tai būtų gerai, kad kitas gautų NATO mokslui skiriamą ar kokio nors fondo stipendiją.


Kaip žmonėms įdiegti tai, kad dalydamiesi asmeniniu patyrimu, jie kartu turtėja ir patys. Juk ne visi tai supranta.


Galima įrodyti tik konkrečiais gyvenimo pavyzdžiais.


Gal reikia, kad kokia nors institucija ar visuomeninė organizacija imtųsi tokios veiklos?

Geriausia, kai iniciatyva yra jaunų žmonių rankose. Jie nebijo rizikuoti. Sėkmingiausiai veikianti organizacija, užsiimanti tokia veikla, su kurios patirtimi esu susipažinęs, tai rumunų organizacija Ad astra. Tai virtuali organizacija, jos veiklą inicijuoja tam tikri fiziniai asmenys. Labai svarbu, kad jauni rumunai, dirbantys Vakarų šalyse, per Ad astra gali keistis informacija, palaikyti ryšį. Iš Ad astra tinklalapio sužino, kur reikia kokių darbuotojų, kaip gauti stipendiją ir t. t. Labai veiksminga iniciatyva. Ad astra nuostata tokia: visi jie dirba užsieniuose, kad galų gale grįžtų į Rumuniją. Labai teisinga mintis. Ad astra - tai nepriklausoma ir nevalstybinė organizacija. Rumunai supranta, kaip svarbu keistis informacija, todėl kiekvienas organizacijos narys moka tam tikrą nario mokestį, veikiau simbolinį. Man taip pat yra tekę vadovauti panašiam projektui Fit for Europe.Fit for Europe projektą palaikė Vokietijos organizacija Stifterverband für die Deutsche Wissenschaft. Ši organizacija administruoja visas mokslui pinigų skiriančias įmones, pavyzdžiui, Volkswagen, Porsche, taip pat konkrečius aukotojus. Gavome tam tikrą kiekį lėšų, kurios skiriamos šalių, siekiančių tapti ES narėmis, mokslininkams. Man teko dirbti toje organizacijoje, o Lietuva tuo metu dar nebuvo ES narė. Stengėmės padėti mokslininkams lengviau įsitraukti į Europos šalių mokslines programas. Svarbiausia buvo įveikti informacijos monopolizavimą ir pasiekti konkretų tyrinėtoją.


Ar pavyko įveikti tą informacijos monopolizavimą, gal net blokavimą?


Šiuo atveju labai svarbu, kad žmonės būtų motyvuoti tokiai veiklai: nusiunčiame žinių vienam, kad perduotų jas kitam, trečiam ir t. t. Mat jeigu kreiptumės į valstybinę instituciją, ši persiųstų kitai, ir informacijos sklaida nusloptų.

Labiau vertinti sugrįžėliusTačiau kad patys žmonės keistųsi informacija ir patirtimi, jie turi būti tuo suinteresuoti. Ne visi nori užsiimti tokia visuomenine veikla - aprašinėti ir skleisti savo patirtį. Nebent žmogus neturėtų ką veikti.


Tik tada, kai mokslininkai pajunta, kad keisdamiesi informacija jie patys turtėja, plečiasi jų bendravimo ratas. Paprastai mokslo žmonės tokio bendravimo naudą greitai pajunta.


Tačiau konkurencijos sąlygomis argi mokslininkas nepatenka į tokią padėtį, kai gali laimėti tik kažką sužinojęs pirmas, laiku pateikęs paraišką ir t. t. Žodžiu, laimėjęs konkurencinę kovą.


Bet kurioje institucijoje nepalankiai vertinami ‘skrajūnai’, slapčiomis ieškantys geresnio darbo ar būdo, kaip ‘išskristi’ į pasaulyje vertinamą užsienio laboratoriją. Todėl apie tai paprastai viešai nesiskelbiama ir tokiomis sąlygomis nutrūksta normalūs keitimosi informacija ryšiai.

Kaip įveikti tokį nepasitikėjimą aplinka? Siūlyčiau labiau vertinti iš užsienio sugrįžusius mokslininkus. Tegul iš šimto išvažiavusiųjų grįžta tik penki, bet jūsų institucijai jie turėtų būti brangesni ir už tuos išvykėlius. Jie keletą metų kaupė žinias, įsisavino modernius mokslinio tyrinėjimo būdus ir dirbo su naujausiomis technologijomis. Visas šias žinias sugrįžęs žmogus atiduoda savo institutui ar universitetui. Toks žmogus - didelė vertybė. Tegul tokių kol kas yra nedaug, bet jie verti daugelio išvykėlių. Jais ir reikėtų remtis.


Tačiau ar sugrįš geriausieji? Veikiau tie, kurie užsienyje ‘neprigis’.


Nebūtinai. Grįžusiųjų motyvai gali būti labai įvairūs. Šių žmonių nereikia bijoti, bet priešingai - teikti jiems naujų karjeros galimybių.


Tikrovė tokia, kad visada palankiau žvelgiama į savus, pažįstamus, iš kurių nelauki netikėtumų ar nelauktų, neprognozuojamų ‘inovacijų’.


Tai ir valstybės reikalas - pasiekti, kad sugrįžusieji gautų normalias darbo sąlygas ir galimybę kilti mokslinės karjeros laiptais. Lenkijos mokslo ir aukštojo mokslo ministerijoje pažįstu ne vieną aukštas pareigas užimantį asmenį, kurie daug metų gyveno Prancūzijoje ar Anglijoje, ten įgijo aukštą kvalifikaciją ir patirties.


Bet tai veikiau išimtys, o ne taisyklė?


Noriu štai ką pasakyti: labai gerai, kad įgiję patirties Vakaruose mokslininkai grįžta į tėvynę. Bet kad taip būtų, reikia su išvykusiais žmonėmis nuolat palaikyti ryšį.


Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyva pradėta kaupti informacinė bazė apie užsienyje gyvenančius ir dirbančius mokslininkus iš Lietuvos. Vis dėlto praktiškai nėra lengva kaupti tuos duomenis.


Esu lenkas ir kada nors, baigęs aktyvią veiklą, norėčiau grįžti į gimtąjį Vroclavą. Tačiau ne šiuo metu, nes darbu Briuselyje esu patenkintas.

Airių pavyzdys rodo, kad kai tik pačioje Airijoje atsirado normalios darbo ir gyvenimo sąlygos, airiai pradėjo grįžti į tėvynę. O juk šios tautos žmonėms nebuvo sunku ‘prigyti’ JAV, nes daug airių buvo tarp Amerikos kūrėjų. Tai nėra išimtis, nes panašiai galima pasakyti ir apie kai kurių kitų tautų žmones.

Kol traukinys nenuvažiavoGrįžkime prie šiandien vykstančios konferencijos ‘Rizikos fizika’. Kodėl COST programai rūpi rizikos fizika?


Pirmiausia todėl, kad COST programai apskritai rūpi tarpdisciplininiai tyrinėjimai. Su ‘grynaisiais’ ekonomikos, fizikos, psichologijos ir kitų mokslų projektais nelengva prasimušti prie tarptautinių programų ar kitų fondų paramos. O COST programai integruoti įvairių mokslų atliekamus tyrimus - ne kliūtis. Priešingai, mes siekiame tarpdiscipliniškumo. Antai kad ir kultūros paveldo tyrinėjimų ir išsaugojimo projektai, kuriuose turi bendradarbiauti skirtingų sričių tyrinėtojai. Panašiai ir su aplinkos apsaugos projektais, tik tai sričiai skiriama palyginti daug dėmesio, nes pasaulis suprato, kuo gali baigtis, jeigu viskas bus palikta savieigai. Sudėtingesnė kultūros paveldo objektų padėtis.

Lietuvos mokslininkai taip pat galėtų drąsiau siūlyti savo tarpdisciplininius projektus COST programai. Tuo labiau tai svarbu daryti, nes Lietuva už dalyvavimą šioje programoje moka tam tikrą įmoką. Ji jau sumokėta, taigi kiekvienam Lietuvos mokslininkui reikėtų žinoti: jam bilietas nupirktas, pats laikas sėsti į traukinį. Kodėl vėluojate?

Štai kad ir rizikos fizikoje dirbantys mokslininkai: jie 3-4 kartus gali susitikti įvairiuose Europos miestuose, skaityti pranešimus, diskutuoti. Keista, jeigu kas nors to nedaro, nes patiems mokslininkams tai visiškai nieko nekainuoja, už juos sumoka COST programa.

Mus ypač domina jauni 30-35 metų mokslininkai. Jie COST programoje gali gauti daug gerų pasiūlymų.


Ką gi, tie mūsų skaitytojai, kurie ligi šiol nedalyvavo COST programoje arba buvo mažai apie ją girdėję, po šios publikacijos jau nebegalės skųstis kažko nežinoję. Tikėkimės, kad Lietuvoje COST programos dalyvių gerokai padaugės.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas