Trylikatomė: tie paslaptingi mūsų istorijos amžiai (5)

Pradžia Nr. 6

Šioje baigiamojoje pašnekesio apie didžiausią Lietuvos istorikų amžiaus projektą - trylikatomę Lietuvos istoriją - dalyje dalyvavo Lietuvos istorijos instituto tarybos pirmininkas dr. Edmundas Rimša, tęstinio 13 tomų leidinio atsakingoji redaktorė habil. dr. Jūratė Kiaupienė ir atskirų tomų atsakingieji redaktoriai - der. Artūras Dubonis, dr. Česlovas Laurinavičius, prof. habil. dr. Zigmantas Kiaupa, dr. Rimantas Miknys, vieno iš tomų bendraautoris dr. Darius Baronas ir leidyklos Baltos lankos vyriausioji redaktorė Gintautė Lidžiuvienė.

Kaip mus nuvijo nuo XVII amžiaus

ML. Taigi paslaptingasis XVII amžius... Kokios priežastys lėmė, kad XVII a. Lietuvos istorija buvo bene labiausiai apleista tyrinėjimų sritis?

J. Kiaupienė. Apleista dėl objektyvių priežasčių. Sovietmečiu buvo galima rašyti tik apie karus su švedais, bet ne su Maskva. Net faktografiškai tai buvo tik pusiau nagrinėjamos temos. Apie daugelį XVI a. dalykų buvo galima bent susirinkti medžiagą, faktografiškai nagrinėti, o XVII a. istorijoje tai buvo neįmanomi dalykai. Suprantama, kad šios istoriografijos spragos atsilieps trylikatomės Lietuvos istorijos tekste. ML. Prieš kelerius metus Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo eksponuoti kai kurie senieji dokumentai ir eksponatai iš Maskvos archyvų, Rusijos nacionalinio istorijos muziejaus. Tarp kitų eksponatų matėme ir Lietuvos pasiuntinių dovanas Maskvos didiesiems kunigaikščiams. Tos dovanos Lietuvą reprezentavo kaip labai solidžią Europos valstybę. Manau, kad daugelis istorikų toje parodoje vaizdžiai pamatė, kiek daug mūsų dar nenuveikta XVII a. tyrinėjimų srityje.

J. Kiaupienė. Neabejoju, kad po XVII a. skirto tomo pasirodymo kai kurie mūsų visuomenės sąmonėje susiformavę stereotipai bus suardyti. Juk kaip tą amžių daugelis įsivaizduoja? Kad lenkėjome, lenkėjome, kol visai sulenkėjome, atsisakėme savo valstybės, idealų ir savitumo. Viskas nebuvo taip paprasta, visuomenėje vyko daug sudėtingesni procesai. Tuos dalykus kelsime visuose šios naujos Istorijos tomuose.

Istorijos ir kultūros sąsaja

ML. Kalbant apie XVII a. taip ir knieti prisiminti puikią Lietuvos baroko architektūrą, gal kiek mažiau žinomą, bet reikšmingą baroko literatūrą... Vyko labai intensyvus kultūrinis gyvenimas, Lietuvos kultūriniai mainai su Vakarų ir Vidurio Europa. Tačiau gal Istorijos rašytojai tenkinsis istoriniais šaltiniais? Klausimas toks: kiek kultūrinio, literatūrinio gyvenimo laimėjimai atsispindės XVII a. skirtame tome?

J. Kiaupienė. Baroko ar kito laikotarpio literatūra taip pat yra tyrinėjimo šaltinis; jis turi teisę būti panaudotas. Dėl kultūros sutarėme: nebus taip, kad rašoma apie politiką, ekonomiką, visuomenę ir šalia viso to ‘priklijuotas’ prielipas - kultūra, t. y. dailė, architektūra, literatūra ir muzika. Mūsų autoriai supranta, kad visas žmonių gyvenimas - tai kultūra. Politika taip pat yra kultūra, tik ji reiškiasi kitomis formomis. Taigi visus kultūros reiškinius mėginsime integruoti į visuomenę. Todėl ir sakome: Lietuva kaip sociokultūrinis fenomenas. Iš vieno paklydimo į kitą?

ML. Ar nėra taip, kad visas mūsų istorijos žinojimas - tik tam tikrų įvairiai susiklosčiusių stereotipų visuma. Jų pamažu turime atsikratyti. Bet gal vienus stereotipus pakeis kiti, ir mes juos vadinsime ‘istorijos pažinimu’?

D. Baronas. Stereotipų, ir labai gajų, yra įvairiuose istorijos laikotarpiuose. Visuomenė taip ‘prikaustyta’ prie XIII-XIV a. istorijos, tarsi tai būtų labai gerai mūsų ištyrinėtas laikotarpis. Šio laikotarpio stereotipai ypač gajūs. Kuo giliau į praeitį, tuo sunkiau viską apčiuopti, o lietuviai mano priešingai, tarsi didžiųjų kunigaikščių laikai jiems būtų geriausiai pažįstami, o taip toli gražu nėra. Tai labai prieštaringi laikai, ir juos reikia atskleisti. Taigi trylikatomė Lietuvos istorija bus ir tam tikras švietėjiškas darbas, nemenka nauda mąstančiai visuomenės daliai.Artūras Dubonis. Mums teks ‘sukurti’ lietuvių tautą, kuri per visus tomus keliaus į XIX a. ir galiausiai taps modernia lietuvių tauta. Valstybė nebus siekiamybė mūsų rašomame tome, nes tai bus ne valstybės istorija - jai skirtas tik vienas iš skyrių. Kreipsime dėmesį į kitas visuomenės raiškos formas: socialinę struktūrą ir jos kaitą, nuosavybės elementus, mėginsime aprašyti kasdienio gyvenimo normas, požymius ir to meto lietuvių gyvenseną, santykius su kaimynais ir kitus panašius dalykus. Kaimynų istoriografija

ML. Ką galėtumėte pasakyti apie XIII-XIV a. istorijos šaltinius, ar jų pakanka?

A. Dubonis. Dėl šaltinių didesnių problemų nekyla, nes ir ypatingų šaltinių neturime - visi seniai žinomi. Bet stengsimės pateikti naujas jų interpretacijas.ML. Kiek mūsų Istorijos rašytojams gali būti naudinga kaimyninių šalių istoriografija?

A. Dubonis. Norėčiau pagirti ukrainiečių istoriografiją; ji tampa vienu iš šio Rytų ir Vidurio Europos regiono istorijos tyrinėjimo lyderių. Lenkų istoriografija tradiciškai stipri, baltarusių - trypčiojanti ir smarkiai atsiliekanti. Manau, kad ukrainiečių ir lietuvių istoriografijos šiuo metu pasiekusios aukštą lygmenį. Ukrainiečių darbais galime pasiremti ir mes, lietuviai. Kitaip negu baltarusiai, ukrainiečiai nesisavina viso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo ir buvusios valstybės nemėgina vadinti kad ir Ukrainos Didžiąja Kunigaikštyste. ML. Kaip būtų galima paaiškinti Ukrainos istoriografijos pastarųjų metų laimėjimus?

A. Dubonis. Didelė tauta - apie 50 mln. gyventojų, stipri ukrainiečių išeivija, veikianti JAV, Kanadoje, Vatikane. Išeivija taip pat skiria nemažai lėšų Ukrainos istorijos tyrinėjimams. Daug dėmesio istorijos tyrinėjimams skiria ir jų valdžia. Taip pat ukrainiečiai neblogai tyrinėja savo Bažnyčios istoriją. ML. Kodėl ukrainiečių istorikams nėra reikalo eiti baltarusių keliu - savintis LDK paveldą?

A. Dubonis. Pirmiausia todėl, kad ukrainiečių tautos genezė gana aiški, kitaip nei baltarusių, kurie ligi šiol neapsisprendžia, kas jie yra: ar nutautėję baltai, ar subaltėję slavai.ML. O jei pasuktume galvas į šiaurę - Novgorodo link? Ar tai nėra judviejų su D. Baronu rašomo tomo dėmesio arealas? Juk Novgorodas buvo LDK sąjungininkas daugelyje istorinių įvykių.

A. Dubonis. Novgorodas ir Maskva yra pagrindinė ašis, aplink kurią susiformavo Lietuvos santykiai su Maskva, vėliau - Rusijos imperija. Tai XIII a. antrosios pusės procesų rezultatas. Todėl Novgorodas mums aktualus. ML. Novgorode nuo seno atliekama daug archeologinių kasinėjimų. Kiek tie duomenys naudingi Lietuvos istorijos tyrinėtojams?

A. Dubonis. Lietuviškos informacijos Novgorode dar neiškasta. Tėra vienas laiškelis beržo tošyje, kur paminėta Lietuva: esą Lietuva eina prieš karelus. Tų kasinėjimų medžiaga mums pasiekiama. Novgorodas suvedė Lietuvą su Maskvos valstybe, bet tai vyko jau XV amžiuje.

Kai kirtom kryžiuotį

ML. Ar pavyks įlieti bent kiek naujo požiūrio į didvyriškų kovų su kryžiuočiais laikotarpį? O gal nieko ir nereikia keisti mūsų mąstysenoje?

A. Dubonis. Ta didvyriška kova taip pat vyko su tam tikrais niuansais - ne visada didvyriškais. Visko būta. Lietuviai dar turėjo suvokti Vokiečių ordino keliamą pavojų, - Livonijos ordino pavojingumą suvokė kiek anksčiau. Tai labai sudėtingi dalykai. Lietuviai buvo nedidelė tauta, negalėjo kariauti 3-4 frontais ir išlikti kaip tauta. Reikėjo plėstis į Rusiją, naudotis jos ištekliais.ML. O karas su totoriais?

A. Dubonis. Lietuviai totorių bijojo nuo XIII a., pirmasis su jais susirėmė tik Algirdas, kai totoriai jau buvo apsilpę. Algirdas ir su jais stengėsi rasti bendrą kalbą. ML. Kaip vertinate gerai žinomą ir mėgstamą kartoti teiginį, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sustabdė kryžiuočių skverbimąsi į Rytus ir totorių judėjimą į Vakarus?

A. Dubonis. Totoriai labai ir nesiskverbė į etnines Lietuvos žemes, nes čia nebuvo ko plėšti. Pelkių zona netiko jų gyvenimo būdui, todėl jie sustojo ties Kijevu, pietuose ir pietryčiuose. O į Europą totoriai rengė taip pat ne užkariaujamuosius, o plėšiamuosius žygius, todėl kalbėti apie ‘lietuvių barjerą’ truputį naivu, perdėta. Kitas reikalas - kovos su kryžiuočiais. Tačiau priešindamiesi kryžiuočiams ir nepriimdami krikščionybės daugiausia patys lietuviai ir nukentėjo. Bet tai politikos reikalas. Lietuviai buvo išgąsdinti žiemgalių, patyrusių tikrą genocidą, likimo. Vieni žiemgaliai buvo sunaikinti, kiti ištremti prie Kuršių įlankos, o treti pabėgo į Lietuvą. Šis įspūdis buvo padarytas Traideniui, Vyteniui ir Gediminui. Visa tai formavo labai priešišką Lietuvos politiką Vakarų atžvilgiu.

Ir sostinės mėgo keliauti

ML. Ką pasakysite savo rašomame tome apie Lietuvos sostines? Juk net apie savo sostines ligi šiol žinome labai nedaug.

A. Dubonis. Neseniai teko per televiziją matyti dokumentinį filmą apie Anglijos karalių Henriką II. Anglija XII a. viduryje buvo stabili valstybė, bet karalius Henrikas II prisėsdavo tik pavalgyti, o šiaip visą laiką praleisdavo balne ant žirgo. Jodavo iš pilies į pilį, taip kontroliavo valstybę, ją vienijo, tvarkė pats, niekuo nepasitikėjo. Toks buvo karaliaus gyvenimo būdas, tokia visuomenės būklė. Lietuvos padėtis buvo panaši - Mindaugas taip pat nuolat judėjo. Aišku, buvo centrinės valdovų vietos: Traidenio - Kernavė, Gediminaičių - Trakai, paskui peršokę į Vilnių. Branduolys aiškus: Trakai, Kernavė ir Vilnius. E. Rimša. O ar kitaip buvo Lenkijoje? Varšuva - bene ketvirta sostinė po Gniezno, Poznanės ir Krokuvos. ML. O Lietuvos Voruta?

A. Dubonis. Vorutos galėjo ir nebūti - gal tai tebuvo įtvirtinimų konstrukcija? O gal pasienio pilis? Galėjo būti siaura vieta (rus. Воротa), kur strateginiais sumetimais galėjo būti padarytas praėjimas į krašto gilumą. Kilus pavojui, ta praėjimo vieta galėjo būti uždaroma. Antai Kuršių Nerijos pusiasalį skalviai uždarė vokiečių žygio metu, paskui juos sutriuškino.

J. Kiaupienė. Neretai savo XX ar XXI a. supratimą ir norus primetame viduramžiams. Dabar turime sostinę ir norime, kad ji tokia visuomet būtų buvusi. Ir dar vienintelė. O juk sostinė būdavo kilnojama, su tuo reikia susitaikyti. Z. Kiaupa. Nuolatiniai politiniai centrai susiję su Bažnyčia, kartu buvusia politine jėga. Vyskupui, arkivyskupui reikėjo turėti katedrą, t. y. nuolatinę maldų ir tikėjimo sklaidos vietą. O valdovas - tai teisėjas, gyvenęs iš natūrinės duoklės. Jis pats ir vykdavo tos duoklės pasiimti į savo dvarus. Taip gyveno visa Europa ir gana ilgai. Ko trūksta iki visiškos laimės

ML. Ko trūksta, bent jau šiandienos požiūriu, rašomai trylikatomei ‘Lietuvos istorijai’? Pamėginkime aplenkti būsimuosius trylikatomės kritikus - geranoriškus ir kitokius, nes be kritikų sunku įsivaizduoti tokį darbą.

J. Kiaupienė. Trūksta daug ko. Vieną trūkumą jau minėjome: labai netolygiai ištyrinėti šaltiniai. Antras dalykas: trūksta Europos šalių istoriografijos pažinimo. Lengva švaistytis žodžiais apie europinį kontekstą, bet tam būtina puikiai žinoti tą kontekstą. Per menkai dalyvaujama ir tarptautiniame mokslo gyvenime. Dažniausiai važiuojame į tas užsienio konferencijas, į kurias mus kviečia ir apmoka kelionę. Stažuotės įmanomos per įvairius fondus, bet toli gražu ne kiekvienas įstengia įveikti formalumų barjerus: pildyti aibę popierių, gauti, pramušti... Bet ir nuvažiavęs į kitų šalių bibliotekas supranti, kad net mokėdamas užsienio kalbą negali perskaityti viso to, ko reikėtų. Nors mūsų bibliotekose knygų padaugėjo, palyginti su sovietmečiu, bet šis procesas per lėtas. Taigi nors pradėjome kalbą apie valstybės užsakymą šiai 13 tomų Lietuvos istorijai, bet tikro valstybinio požiūrio į istorijos mokslą, palaikymo labai stinga. ML. Tai gal per anksti valstybei imtis tokio projekto?

J. Kiaupienė. O kas žino, kad kada nors bus kitaip? Padėtis pasikeis tik tada, kai į tokio pobūdžio projektus įsitrauks verslo struktūros, kai pati visuomenė pajus, kad jai tai - gyvybinės svarbos reikalas. Gal kai pasirodys ši trylikatomė, kažkas pasikeis ir mūsų gyvenime. Kol kas mes tik iš visų pusių jaučiame spaudimą, nurodymus, į kokias duomenų bazes turi patekti mūsų rašomi straipsniai ir panašiai. Nepavydėtinomis sąlygomis dirba mūsų humanitarai, o keliami maksimalūs reikalavimai. Valstybėje tie reikalai nėra deramai sprendžiami, ir mums tenka verstis savo pačių jėgomis.

Istoriografinio spaudimo įveika

Z. Kiaupa. Būtinas vienas patikslinimas: ne valstybė kalta, o valdantieji. O šį projektą darome valstybei ir žmonėms, bet ne valdantiesiems. Yra ir dar vienas sunkumas, jis glūdi pačioje mokslo prigimtyje. Istorijos moksle įsitvirtina ir pradeda savarankiškai gyvuoti tam tikri stereotipai, istoriografiniai teiginiai, kartais ateinantys iš šimto metų senumo istoriografijos. Pavyzdžiui, lenkų istoriko Oskaro Haleckio paleisti teiginiai, ir jais tikima, nes tai solidus autorius. Lietuvos istoriografijoje apstu tokių klaidingų teiginių.J. Kiaupienė. Visa O. Haleckio Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija buvo labai kryptingai orientuota, bet šis istorikas turėjo retą dovaną taip formuluoti savo teiginius, kad jie atrodo įtikinami. Ir jie prigydavo. Vienas tokių teiginių, į kurį įtikėjo Lenkijos istoriografija ir kurį nekritiškai perėmė Lietuvos istoriografija, net nemėginusi patikrinti, tai remiantis vienu tekstu O. Haleckio sukurtas teiginys, kad XVI a. visa Lietuvos bajorija troško unijos su Lenkija ir tik didikai unijai priešinosi. Tai buvo kartojama iš knygos į knygą. Niekas iš Lietuvos istorikų neskaitęs Krokuvoje saugomo to pradinio 1562 m. vadinamosios Vitebsko peticijos teksto kartojo O. Haleckio teiginį. Šio istoriko įtaiga buvo milžiniška, ir tokių autorių yra daugiau. Tokia istoriografinio spaudimo įveika - didelė problema.

Kita problema - ‘garsusis’ dabartinis archyvų įstatymas, ir tai, kaip jis ‘padeda’ istorikams dirbti. ML. Tačiau dr. Česlovas Laurinavičius apie šį įstatymą nė žodžiu neužsiminė, nors jam tenka rašyti Sąjūdžio laikų ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo istoriją.

Č. Laurinavičius. Aš kitaip formulavau mintį: nėra archyvų, kuriais gali remtis istorikai.Z. Kiaupa. Česlovas gal ir neis į archyvą, bet tie istorikai, kurie rašys 1940-1985, 1986 m. Lietuvos istoriją, būtinai susidurs su šia problema. O būtent tų istorikų darbų rezultatus ir mums teks integruoti į trylikatomę Istoriją. Jau dabar istorikai jaučia to archyvų įstatymo ydas. Stebina Lietuvos Respublikos Seimo nenuovokumas, priimant tokio pobūdžio įstatymus.

Geriausia pagalba - netrukdyti

ML. Ar prasminga kalbėti apie kokią nors paramą projektui? Kas galėtų būti tokio ‘amžiaus projekto’ pagalbininkas istorikams?

J. Kiaupienė. Sunkiai įsivaizduoju, nes žmonės dirba taip, kaip yra pasirengę, kaip supranta savo darbą. O pasirengė ne per dieną ir ne per dvi. Mano nuomone, Lietuvos istorijos institute būtina bent padvigubinti mokslo darbuotojų, nes kol kas darbuotojai tik išeina, o ne ateina. LDK tyrinėtojai apsigina disertacijas ir dažnai išeina į geriau apmokamą ir perspektyvesnį darbą. Tai materializmas, bet jis gyvuoja, ir nieko čia nepadarysi. Kitas dalykas: jeigu norima ir reikalaujama, kad rašytume europietiškai, tai jaunimui turi būti suteiktos sąlygos stažuotis, išvažiuoti į kitų šalių archyvus. Tuo turi rūpintis valstybės institucijos. Bent gerai, kad Lietuvos istorijos institutas turi 90 dienų pasikeitimo mokslininkais galimybę su Lenkija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės istorijos archyvai, o tai 500 metų istorija, yra ne Lietuvoje. Didžiosios dalies Vakaruose esančių archyvų mes nesame nė regėję. Tą patyriau pati asmeniškai dirbdama Vienos archyve, į kurį mane siuntė Lietuvos pilių tyrimo centras. Panašus archyvas yra Ispanijoje, kur nėra nuosekliai dirbęs nė vienas mūsų istorikas. O reikia apvažiuoti ir patyrinėti visus Europos archyvus. Kai kurie mūsų kaimynai tokias žvalgomąsias ekspedicijas atliko dar XIX amžiuje. Daug kuo galime pasinaudoti iš tų jų pastangų. Jei mąstome apie ateitį, tai tokias galimybes jaunieji tyrinėtojai privalo turėti ne kada nors, bet nuo savo veiklos moksle pradžios. ML. Ką atsakytumėte į priekaištą, girdi, Lietuva - gūdi istorijos mokslo provincija ir dar nepribrendo tokiems projektams kaip trylikatomės istorijos? Arba ne tie istorikai ją rašo, yra geresnių ir panašiai.

Z. Kiaupa. Visų šalių istorikai tam tikra prasme yra provincialai: Prancūzijos, Anglijos istorikai rašo savo kraštų istorijas, ir Europos mastu tai tėra tam tikros provincijos. Taigi prancūzai, anglai istorikai yra provincialai. Yra mokslai, kurių tyrinėjimų objektas yra be tėvynės, pavyzdžiui, fizika - ji visur vienoda. Bet yra humanitariniai mokslai, jie turi konkrečiai lokalizuotą tyrimų objektą. Tad jeigu pradėsime skirstyti vieni kitus į provincialus ir neprovincialus, paprasčiausiai parodysime, kad nesuvokiame humanitarinių mokslų esmės. Dabar apie pagalbą. Šiandien būtų labai nelengva pasakyti, kokios pagalbos labiausiai reikia. Pirmiausia mums reikėtų dialogo, tačiau visi matėme, ar į Pirmąjį istorikų suvažiavimą atėjo daug ministerijos, departamento žmonių, kurie mums siuntinėja įvairius reikalavimus, normas, metodikas ir t. t. Kaip jie gali rengti mūsų darbų vertinimo metodikas, jei nesuvokia istorijos mokslų esmės. Keistas dalykas: valdininkai, išėję iš mokslininkų terpės, per kelerius metus visiškai pamiršta, ką patys prieš kurį laiką darė - jie jau nelinkę tartis su mokslo darbuotojais. Taip atsiranda nutarimai ir įstatymų projektai, nieko bendro neturintys su tų dokumentų ‘vartotojais’. Tai vis dėl normalaus dialogo stokos. Visiškas susvetimėjimas, kuris labai kenkia Lietuvos mokslui. Taip kertama šaka, ant kurios visi sėdime. R. Miknys. Nevykdomi net ES reikalavimai, kuriuose nedviprasmiškai pasakyta, kaip valstybėse turi būti remiamas mokslas. Vadinasi, Lietuvos politikų visai kiti prioritetai - gamybos, ūkio, Mažeikių naftos reikalai. Dažnai mėgstama kartoti žodį - technologijos. Bet kas yra technologijos? Taikomieji dalykai, skirti gamybos skatinimui, toli gražu ne teoriniai. Ar kas galvoja apie žmogų, visuomenę? Jei tai būtų daroma, visai kitaip ir mes, istorikai, galėtume organizuoti savo darbą. Nemanau, kad Švietimo ir mokslo ministerija to nesupranta - lyg ir supranta. Bet, matote, mes ne pagrindinė jėga, nuo kurios galėtų priklausyti valstybės likimas. Girdi, jums duosime, bet dabar negalime, palaukite. Z. Kiaupa. Tarsi kokia siena būtų tarp mokslo administratorių ir mokslininkų, iš dalies gal ir dėl to tie administratoriai jaučiasi silpni, nedarantys įtakos, nes nejaučia mokslininkų palaikymo. Ūkio ministras savo užnugaryje jaučia įmonių, bendrovių palaikymą, o ką jaučia švietimo ir mokslo ministras? Apie proginės kultūros reliktus

R. Miknys. Rašydami trylikatomę turime mąstyti, ką galime pasiūlyti visuomenei ar skaitančiam elitui, kuris ateityje dalyvaus valstybės valdyme? Dabar gana daug finansavimo gaunama artėjant 2009-tiesiems, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga. Yra ir kitų komisijų - Lituanistinio paveldo įprasminimo ir kitos; joms taip pat skirta lėšų. Taigi artėjantis Lietuvos tūkstanmečio jubiliejus istorikams labai padėjo, o dabar reikia rasti kitą jubiliejų, nes tik taip pavyks išleisti reikšmingų leidinių. Z. Kiaupa. Apie Lietuvos artėjančio tūkstantmečio jubiliejų pradėta garsiai kalbėti bene 1988 m., kai steigėme Lietuvos istorijos draugiją, bet dabar truputį gaila, nes tai proginės kultūros, vadinasi, savo esme - sovietinės kultūros reliktas. Dabar visa tai atsisuko prieš mus pačius.

Pabaigoje - optimizmo gurkšnis

ML. Bet argi nėra vietos optimistinei gaidai? Jau vien tai, kad vykdomas 13 tomų ‘Lietuvos istorijos’ projektas, daug ką pasako: to mūsų šalies istorijoje dar nėra buvę. Suprantu, apetitas kyla bevalgant, tačiau tai, kad projektas įgyvendinamas, rodo mūsų valstybės brandą ir tam tikrą mūsų žmonių istorinio sąmoningumo lygmenį. Ne viskas taip tamsu ir juoda mūsų istorikų ir apskritai mokslo gyvenime. Galima neabejoti, kad šios trylikatomės autoriai bus pasitikti ne vien šlovės litaurų garsais, bet ir aršia kritika, nes mūsų gimtojoje šalelėje kitaip nebūna. Tačiau jūs ėmėtės šio projekto, išdrįsote, įrodėte oponentams, kad tokia Istorija reikalinga, istorikai ir pati visuomenė jai pribrendo. Štai už šią darbų pradžią jums visiems labai ačiū. O rezultatams vertinti ateis laikas.

J. Kiaupienė. Tikėkimės, kad ir šios rašomos Istorijos ugdoma karta bus išmintingesnė, ir daugelio problemų, kurios šiandien mums atrodo neįveikiamos, tiesiog nebeliks. Gintautė Lidžiuvienė. Liepos mėn. leidykla ‘Baltos lankos’ planuoja pradėti Lietuvos istorijos II tomo prenumeratą. Knygynai, kuriuose bus galima prenumeruoti Lietuvos istoriją, bus paskelbti spaudoje ir leidyklos tinklalapyje (www.baltoslankos.lt). Prenumeratoriai II tomą įsigis gerokai pigiau, nei jį pirksiantys knygynuose.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas