Kokios reikia „Mokslo Lietuvos“. Apie ekspertizę (4)
Tiesą sakant, šiems priekaištams negalima pritarti, nes faktai kalba ką kita. Yra tuose pokalbiuose, posėdžiuose, vadovų pasisakymuose ir analizės, ir faktų, ir atskirų sričių šiuolaikinių mokslo problemų, o ir mokslinių institucijų interesai taip pat juk sudaro tų pačių mokslo problemų ir diskusijų dalį. Žurnalistas ar redakcija mokslo problemų čia neprigalvos ir nesukurs. Jos egzistuoja gyvenime savaime, tai yra – objektyviai. Laikraštis gali jas tik realiai atspindėti surasdamas užtektinai vietos visų minėtų mokslo institucijų atstovų straipsniams paskelbti.
Kita ekspertų pastabų dalis, skirta neva laikraščiui, faktiškai yra adresuota atskiriems Lietuvos mokslininkams ir kitiems mokslinį darbą dirbantiems specialistams. Tai – ir stoka redakcijoje „intelektualinių pajėgų, gebančių operatyviai aptarti, analizuoti mokslo sferoje ryškėjančias problemas“; ir perdėm paviršutiniškai gilinamasi į vykstančią mokslo reformą bei į įvairius mokslo vertinimo rekonstrukcijos bandymus; ir tai, kad „verkiant trūksta pastovesnių bendradarbių ir autorių (Autoriai – taip pat laikraščio bendradarbiai. – V. R.), kurie šiuo metu geba analizuoti mokslo pertvarkos procesus“(doc. dr. A. Samalavičius). Kaip žinoma, kiekvieno laikraščio intelektines pajėgas, kitaip tariant, bendradarbius sudaro redakcijos žurnalistai ir autoriai, kurie savo straipsnius skelbia laikraštyje. Į Mokslo Lietuvą, šalia redakcijos darbuotojų, rašo beveik vien tik mokslininkai. Tad jeigu jau jie kaltinami tokiais dalykais, taip ir norisi ekspertų paklausti, kas už šiuos mokslininkus geriau žino tas mokslo ar reformų problemas, ir kaip jas reikia dar kažkaip kitaip aptarti, analizuoti, atskleisti ar suprantamai pateikti skaitytojui bei šalies visuomenei? Šie kaltinimai, man rodos, taip pat yra labai nekorektiškas akibrokštas šalies mokslininkams.
Kita vertus, ekspertas A. Navickas pasigedo laikraštyje humanitarinių ar socialinių mokslų problemų (diskusijų bei kitos medžiagos). Atseit, rašoma mažiau negu apie kitas mokslo sritis. Daugiau negu keista! Argi ekspertai nebeatskiria ne tik laikraščio funkcijų, bet ir mokslo šakų? Pavyzdžiui, laikraštyje nemažai esu skaitęs straipsnių literatūrologų, kalbotyros, istorijos specialistų, tarp jų – knygotyros, knygos ir spaudos raidos, spaudos draudimo, rašytinio paveldo išsaugojimo ir kitomis temomis. Tai tarptautinių konferencijų aprašymai, įdomūs pokalbiai apie Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos mokslininkų darbų kryptis ir problemas. Ir tai ne viename ar dviejuose laikraščio numeriuose. O kur dar prof. V. Vitkausko išvardyti kalbotyros straipsniai – kalbos, tautosakos, kalbos istorijos tyrimai, jos norminimo darbai, žodynų leidyba? Kur straipsniai etnologijos, pedagogikos, švietimo organizavimo ir sistemos pertvarkymo klausimais ar kitos čia nepaminėtos humanitarinių mokslų temos? Argi tai ne humanitariniai dalykai?
Jeigu ekspertas socialiniais mokslais laiko vienadienes partines rietenėles ir vienadienių visuomenės veikėjų politines peštynes, nuo kurių springsta kiti Lietuvos laikraščiai, tai Mokslo Lietuvos redakcijos darbuotojus verta tik pagirti, kad jie iki tokio lygio nenupuolė ir iki šiol išliko dorai ištikimi pastoviausiai socialinei vertybei – Lietuvos mokslui.
Vien tik dėl to kategoriškai negalima sutikti ir su A. Navicko nuostata, kad „Mokslo Lietuva yra geriausia tribūna mokslininkams išsakyti savo poziciją aktualiausiais visuomenės klausimais“. Netiesa. Čia vėl supainiota laikraščio paskirtis. Mokslininkai savo pilietinę poziciją visuomenės klausimais gali pasisakyti dešimtyse leidinių, kurie tam skirti. Šiuo metu jų tikrai daug. O šis, vienintelis šalyje laikraštis yra skirtas Lietuvos mokslui – mokslo istorijai, tyrinėjimams, organizacijos klausimams ir mokslininkų veiklai.
Teisingai prof. V. Vitkauskas pažymėjo: „Dabar paskelbti ką nors iš lituanistikos daugiausia bulvarinio tipo laikraščiuose ir TV laidose yra keblu (...)“ (2006, Nr. 20(354), p. 14). Ir tai yra visai ne dėl to, kad šios publikacijos, kaip mano doc. dr. A. Samalavičius, „(...) dėl savo lygio nebūtų spausdinamos jokiuose rimtesniuose kultūros leidiniuose“. Moksliniai straipsniai yra per rimtas dalykas daugeliui šiandieninių šalies laikraščių. Kaip tik dėl to tų laikraščių redakcijos tiesiog kratosi mokslinių (net ir populiarinimo, skirtų plačiai visuomenei) straipsnių.
Negana to, net ir kai kurių didžiausių dienraščių redaktoriai ir jų pavaduotojai mokslui ir moksliniams faktams neskiria jokio dėmesio. Prisimenu šia proga vieną labai iškalbingą atvejį. Prieš kelerius metus vienas iš didžiausių Lietuvos dienraščių paskelbė straipsnį, kuriame moksliniu požiūriu klaidingai buvo išaiškinta keletas dalykų. Tai pastebėjęs doras profesorius tiesiog suglumo ir paklausė, kaip geriau būtų pasielgus? Patariau parašyti laišką dienraščio redaktoriui ir paprašyti, kad kitame numeryje atitaisytų straipsnyje įsivėlusius netikslumus (taip daroma visame civilizuotame pasaulyje). Kartu, žinoma, pasiūliau jam pačiam parašyti atitinkamą atitaisymą (kitaip, ten gali net ir nežinoti, ką taisyti, jei tokį straipsnį redaktoriai praleido!). Savo laišką su atitaisymu jis ir išsiuntė to laikraščio redaktoriui. Deja, praėjo mėnuo ir kitas, paskui metai ir kiti... O laikraščio redakcija šio atitaisymo taip ir nepaskelbė... Ir tai net nebuvo straipsnis – atitaisymo tekstas tesudarė mašinraščio puslapį. Be to, ši redakcija nerado reikalo net atsakyti į savo skaitytojo raštą. Ne eilinio skaitytojo, o profesoriaus, habilituoto daktaro raštą! Štai kokia nepagarba toje redakcijoje klesti mokslui ir patiems mokslininkams. Kas jau ten straipsnius apie mokslines problemas spausdins?
Kaip tik dėl to Mokslo Lietuvą mokslininkai ir kiti skaitytojai turėtų visomis išgalėmis stengtis išsaugoti, ir išsaugoti tokią, kokia ji yra susiformavusi. Jeigu laikraštis taptų vien informaciniu, kaip siūlo docentas, jo skaitytojų ratas dar labiau susiaurėtų. Juk iki šiol pagarbaus dėmesio Lietuvos mokslui ir mokslininkams tikrai užtenka. Beje, šio laikraščio redakcijos durys visuomet buvo atviros visiems mokslininkams. Tačiau mokslininkai ir patys turi rodyti iniciatyvą, stengtis kuo plačiau supažindinti visuomenę su savo tyrimais ir kitais moksliniais darbais.
Kita vertus, mokslininkai tiesiog užversti darbais. Ypač jų darbo krūvis padidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o vėliau – ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Dabar kiekvienas mokslininkas pirmiausia stengiasi laiku atlikti savo tyrimo programą, laiku paskelbti tyrimo medžiagą ar kitas privalomas mokslines publikacijas mokslo leidiniuose, turinčiuose pripažintą mokslinį statusą, laiku atlikti kitus kolektyvinius projektinius mokslinius darbus, kuriuos daugelis jų vykdo pagal papildomas sutartis su ministerijomis, aukštosiomis mokyklomis, tarptautiniais fondais ir panašiai.
Ne paslaptis, kad norėdami parengti ir išleisti spaudai magistrantų straipsnių mokslinius rinkinius, kuriuos dabar pradėjo rengti ir leisti kai kurios aukštosios mokyklos, neretai patys šių mokyklų dėstytojai – profesoriai ir docentai, vadovavę magistriniams darbams, turi dar padėti savo magistrams deramai suredaguoti mokslinius straipsnius, o vėliau ir pačius tokių straipsnių rinkinius ar mokslo darbų tomus. Tai irgi atima daug laiko.
Tad mokslo populiarinimo straipsniams rašyti daugeliui mokslininkų tiesiog nebelieka laiko. Taigi ekspertų noras, kad laikraštis staigiai padidintų autorių skaičių, yra tiesiog utopinis.
Didesnę iniciatyvą šioje srityje ateityje, man rodos, turėtų rodyti ne redakcijos darbuotojai (vienas kitas užsakytas straipsnis laikraščio tematikos kažin kiek neišplės), bet mokslinės institucijos, atskirų mokslo sričių mokslininkų bendruomenės ir patys mokslininkai – tikri savo darbo ir tėvynės patriotai. Tokių dorų ir atsidavusių mokslininkų Lietuvoje dar yra daug. Tuo jie mus visus ir žavi! Kitaip autorių skaičius tikrai nepadidės...
Kur ekspertų sprendimai?
Laikraščio ekspertų vertinimuose pasigendama labai svarbių dalykų. Jau minėta, kad savo vertinimuose ekspertai visai nemini ekspertizės, jos metodikos ir metodologijos klausimų, ekspertų pastabos Mokslo Lietuvos redakcijai nėra pagrįstos ekspertizių duomenimis ir panašiai. Dėl to skaitytojui ir lieka neaišku, ar iš viso šios ekspertizės buvo atliktos, ar galima pasitikėti vertinimais (apie tai jau rašyta).
Be to, skaitant ekspertų vertinimus, lieka neatsakyta į daugelį kitų klausimų. Pavyzdžiui, kur teminė, žanrinė, chronologinė, laikraščio apimties ir jame skelbtų straipsnių plėtros procesų analizė, kokios laikraščio kaitos tendencijos straipsnių kiekio, tematikos, autorių skaičiaus ir kitais atžvilgiais? O kur dar J. Elekšio (2006, Nr. 18(352), p. 15) klausimai ekspertams?
Už ekspertų vertinimo akiračio pasiliko ir pačių Mokslo Lietuvos skaitytojų nuomonė. Pavyzdžiui, kiek buvo apklausta gyventojų: skaitančių šį laikraštį ir neskaitančių? Dėl kokių priežasčių pirmieji jį skaito, o antrieji – ne? Ką abi gyventojų grupės mano apie spausdinamų straipsnių tematiką ir kaip jie ją vertina, ką siūlo? Kodėl vienos mokyklos ar viešosios bibliotekos laikraštį prenumeruoja, o kitos jo neužsisako? Ir daug kitų klausimų. Neturint tokių ekspertizės ar tyrimo duomenų, sunku apie laikraščio kaitą ką nors ir pasakyti.
Pagaliau, jeigu vadovausimės moksline samprata, kad kiekviena ekspertizė yra bet kurio klausimo, reikalaujančio specialių žinių, tyrimas ir sprendimas (apie tai žiūrėkite šio straipsnio pradžioje), tai abiejuose ekspertų vertinimuose, pastabų dėl laikraščio ir redakcijos darbo organizavimo apstu, o sprendimų, kokiomis priemonėmis tas pastabas pašalinti ar įgyvendinti ekspertų siūlymus nėra nė vieno. Pavyzdžiui, kad ir jau anksčiau šiame straipsnyje mano iškelti ekspertams klausimai, kodėl jie nepasiūlė, kaip ir, žinoma, iš kokių piniginių išteklių, gal iš SRTR fondo skirtų lėšų, padidinti redakcijos darbuotojų skaičių, kaip pasiekti, kad laikraštyje mokslininkai patys rašytų apie visas (ir tų mokslo sričių, apie kurias iki tol pagal ekspertus čia niekas nerašė arba per mažai rašė) mokslines konferencijas; kad į laikraštį daugiau mokslo populiarinimo straipsnių rašytų patys mokslininkai; kaip realiai šiame veržliame ir dinamiškame gyvenime padidinti Mokslo Lietuvos autorių – bendradarbių mokslininkų skaičių ir t. t.
Laikraščio ekspertų vertinimuose nėra visų trijų tokiems rašiniams privalomų dalykų:
1) pačios ekspertizės ir jos metodikos dalykų aprašymo;
2) konkrečių laikraščio ekspertizės ar analizės duomenų ir faktų;
3) ekspertų sprendimų, kaip įgyvendinti jų pačių siūlymus.
Visa tai – didelis šių vertinimų trūkumas. Tad argi galima rašinius, kuriuose nėra jokių ekspertizės faktų ir netgi jos požymių, vadinti ekspertų vertinimais? Manau, kad ne. Tačiau į šį klausimą tegul atsakys sau kiekvienas Mokslo Lietuvos skaitytojas.
Žvelgiant į ekspertų rašinius, kuriuose vyrauja vien subjektyvūs, jokiais faktais nepagrįsti priekaištai Mokslo Lietuvos redakcijai, darosi visiškai nebesuprantama, kokiam reikalui SRTR fondo vadovams prireikė tokių „ekspertų“ ir tokių jų „vertinimų“? Neaišku, ir kokiu tikslu jie paskyrė šiuos du (ar daugiau) žmones, pavadindami juos „ekspertais“ kultūros leidiniams įvertinti?
Bus daugiau
