Artūras Hermanas:„Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“(4)

Pabaiga, pradžia Nr. 8

Mažosios Lietuvos kultūros istorikas Artūras Hermanas (Arthur Hermann) dirba Heidelbergo universiteto Teologijos fakulteto bibliotekoje ir tvarko Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) biblioteką Hiutenfelde (Hüttenfeld). Leidžia (kartu su Annemarie Lepa) metraštį Annaberger Annalen, kuriame nagrinėjami lietuvių ir vokiečių santykiai, vokiečių Didžiojoje Lietuvoje ir Lietuvos istorijos problemos. Artūras Hermanas yra Mažosios Lietuvos enciklopedijos redakcinės kolegijos narys, dažnai dalyvauja mokslinėse konferencijose, skirtose Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos klausimams nagrinėti. Su svečiu iš Vokietijos bendravome kompleksinio mokslo renginio, skirto Mažosios Lietuvos kultūros paveldui, metu. Po pranešimų ir diskusijų dienos Lietuvos mokslų akademijos salėje vykome dviejų dienų išvažiuojamajai sesijai į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų Klaipėdoje, taip pat Šilutės ir Pagėgių rajonus. Ten konferencijos dalyviai nagrinėjo senosios kultūros paveldo būklę ir jo saugojimo problemas.

Tęsia Vydūno pradėtą darbą

Gerbiamasis Artūrai, ką Jums reiškia ši kelionė, skirta Mažosios Lietuvos kultūros paveldui?

Vykstame į Mažąją Lietuvą, bus proga ne tik mintyse ją įsivaizduoti, bet ir pamatyti, kokia ji yra dabar. Man svarbu ją savo akimis „pačiupinėti“. Svarbiausia, kad susitiksime su šios temos tyrinėtojais. Labai svarbu jų darbais plačiau pasidomėti, paskatinti juos, nes kai kurie toli nuo Vilniaus jaučiasi gal ir užmiršti. Girdi, Vilniuje mokslininkai rašo, diskutuoja, kartais ir be mūsų. Šis bendravimas tarp Klaipėdos krašto ir Vilniaus, mano galva, yra labai reikalingas. Būtina, kad jis kuo labiau plėtotųsi. Manau, šis kelionės aspektas labai svarbus.

Štai grįšite į Hiutenfeldą ir už 25 km esantį Heidelbergą. Kokių darbų griebsitės pirmiausia?

Grįžus turėsime išleisti naują Annaberger Annalen numerį, kuris jau beveik parengtas, reikia tik spausdinti. Tai vokiečių kalba leidžiamas metraštis, kuriame spausdiname platesnio pobūdžio straipsnius.

Lietuvių ar kitomis kalbomis tuos straipsnius reziumuojate?

Vokiškai, kadangi metraštis skirtas vokiečių skaitytojui. Lietuviai, kurie skaito metraštį, paprastai moka vokiečių kalbą. Žinoma, dedame nuorodas į lietuviškus mokslinius straipsnius, kuriais autorius naudojasi ar remiasi. Suprantama, didžioji tiražo dalis, bene du trečdaliai, tenka vokiečių skaitytojams, o trečdalis metraščio pasiekia lietuvius.

Kaip dažnai metraštis išeina?

Parengimas užima gana daug laiko, nes reikia susitarti su autoriais, lietuviškus straipsnius išversti. Kitus autorius tenka ir paraginti. Per metus išeina vienas Annaberger Annalen numeris, bet tai 250–300 puslapių tomas. Solidi knyga, tad ją parengti tikrai kainuoja pastangų ir laiko. Prie metraščio dirbame tik trys asmenys.

Kokios tematikos straipsniai vyrauja metraštyje?

Daugiausia apie lietuvių ir vokiečių santykius.

Tęsiate Vydūno pradėtą darbą?

Iš esmės – taip. Lietuviškuoju aspektu tęsiame Vydūno darbą. Vokietijoje nėra kitų grupių, kurios dirbtų tokį darbą. Tai tenka daryti mums, kilusiems iš Lietuvos. Tik mes ir galime padaryti, nes kiti gal nė nesugebėtų. Tokį šį mūsų uždavinį ir matau. Kilę iš Lietuvos – ar jie būtų vokiečių kilmės, ar tikri lietuviai, o dabar gyvenantys Vokietijoje ir suaugę su lietuvių kultūra, turi kalbėti apie Lietuvą ir lietuvių-vokiečių santykius. Tai artimiausias dalykas, apie kurį tie žmonės, beje, kaip ir aš pats, gali kalbėti. Tokia nuostata mus pačius palieka abiejose kultūrose.

Toks leidinys kaip mūsiškis turėtų būti leidžiamas Lietuvoje, aišku, tik kitu pavadinimu. Tačiau mums pradėjus leisti, tokių sąlygų Lietuvoje nebuvo, tad pagal tradiciją tebeleidžiamas Vokietijoje.

Lietuvoje viską galėtume leisti, tik tas prakeiktas lėšų klausimas. Kas už tą leidybą mokės?

Neabejoju, kad Lietuvoje toks leidinys būtų rengiamas ir turiningesnis, ir daug platesnis, nes čia tokiai leidybai daug geresnės sąlygos. Be to, Lietuvoje tokia leidyba pigiau kainuotų. Vokietijoje mums reikia tenkintis lėšomis, kurias surenkame iš leidinio abonentų: kiek jie sumoka, tiek turime. Šiek tiek paramos gauname iš Lietuvių kultūros instituto (Litauisches Kulturinstitut) – porą šimtų eurų, ir iš Pabaltiečių krikščionių studentų sąjungos, kuri taip pat mums prideda keletą šimtų. Šie rėmėjai išlygina mūsų skolas, kurios susidaro leidžiant metraštį.