Artūras Hermanas:„Svarbu nuolat gausinti lietuvių ir vokiečių istorinio patyrimo aruodą“(4)
Faktiškai tai neapmokamas visuomenininkų darbas?
Visuomeninėmis sąlygomis dirbdami nieko negalime sumokėti nei savo bendradarbiams, nei tuo labiau autoriams.
Kokia motyvacija šitiek rūpesčių užsikrauti ant savo galvų?
Vien tai, kad jaučiame šio savo darbo svarbą. Pagaliau tai įdomus darbas, mums patiems suteikia savo vertės pajautimą ir džiaugsmą. Nors kartais tenka net iš savo kišenės pridėti norint parengti metraščio numerį. Šiaip ir nepasirodytų, nes turime tik 150 prenumeratorių, o kitus numerius pardavinėjame arba išdalijame. Be to, visus numerius nemokamai galima rasti interneto tinklalapyje www.annaberger-annalen.de.
Kaip tą darote praktiškai? Juk ne bet kam tokį leidinį pasiūlysite?
Pardavinėjame paprastai įvairiuose suvažiavimuose. Į Lietuvą visada siunčiame veltui.
Todėl, kad lietuviai – vargšai?
Siunčiame Lietuvos bibliotekoms ir pavieniams mokslininkams, kurie domisi vokiečių ir lietuvių santykiais. Žodžiu, gyvename iš to, ką turime ir ką pavyksta surinkti. Kadangi to niekada neužtenka, tai skirtumą stengiasi išlyginti minėtos dvi kultūrinės organizacijos.
Ar kas nors šiltą žodį už triūsą pasakė? Ar lietuvišką „ačiū“ dažnai tenka išgirsti?
Taip, be abejonės. Jaučiame pripažinimą ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ypač iš mokslininkų, mokslo institucijų. O Vokietijos ambasada net išleido šio žurnalo elektroninį diską su visais numeriais. Bet svarbiausia, kad patys jaučiame didelį malonumą dirbdami šį darbą. Susidaro labai svarbūs moksliniai ir žmogiškieji ryšiai, o tai jokiais pinigais neišmatuojama vertybė. Tai labai svarbu pačiam žmogui, tada nesijauti užsisklendęs savo paties mažame gyvenime, bet atsiveri pasauliui. Jautiesi integruotas į mokslinio pasaulio gyvenimą, tampi jo dalimi. Visai kita žmogiškosios vertės pajauta.
Tarkime, visos tos leidybos ir veiklos nebūtume pradėję. Žinoma, būtų atsiradę kitų galimybių save realizuoti, atsiverti pasauliui, nors tikrai nesigailiu pradėjęs šią veiklą.
Jeigu metraščio neleistumėte, Lietuvai būtumėte jeigu ir ne prarasti, tai bent gerokai nutolę nuo jos?
Aš irgi taip manau. Tas mūsų metraštis Annaberger Annalen yra labai svarbus. Bet daugiausia pasitenkinimo suteikia jo vertinimas ir pripažinimas.
Domisi Lietuvos kolonistais vokiečiais Kokiai temai Jūs pats žadate atsidėti, kas šiuo metu Jums atrodo svarbu ir mažai tyrinėta?
Norėčiau rašyti apie Lietuvos vokiečių, 1942 m. sugrįžusių į Lietuvą jau kaip Vokietijos kolonistai, gyvenimą. Tikiuosi, kad rasiu pakankamai medžiagos ir pavyks parašyti kiek platesnės apimties darbelį.
Tas „darbelis“ galėtų virsti atskira knyga?
Jeigu pasiseks sukaupti medžiagos, visai galimas dalykas, kad išeis ir knygelė. Tiesa, Lietuvos archyvuose radau labai nedaug tos medžiagos – esu jau peržiūrėjęs. Taip pat pasidomėjau ir Berlyno valstybiniu archyvu (Bundesarchiv) – ten tos medžiagos nemažai. Kai imsiuos iš esmės tyrinėti šią temą, galėsiu drąsiau kalbėti ir apie savo planus.
Jums užteks laiko sėsti prie archyvų?
Tai ir yra didžiausia kliūtis, nes turiu labai mažai laiko. Kol dar dirbu bibliotekoje, tol galiu tik nuo atostogų „nugnybti“ bent šiek tiek laiko savo moksliniams interesams. Todėl stengiuosi bent kas antrus ar trečius metus nuvažiuoti kokiai savaitei į archyvą.
Metai bėga, jau ir buvusios energijos kartais pritrūksta, vis tik persiritus per 60 metų jau tenka ir pačiam sau daugiau skirti laiko.
Bet juk skiriate ir kitiems?
Kartais parašau vieną kitą teminį straipsnį ir į lietuvišką spaudą. Nuolat parašydavau Akiračiams, taip pat į Lietuvos spaudą. Taigi palaikau ryšius su lietuviškąja spauda.
Kaip Vokietijoje laikosi broliai latviai Įdomu, ar mūsų artimiausi kaimynai latviai Vokietijoje taip pat turi panašius žurnalus ar metraščius, kuriuose nagrinėti latvių ir vokiečių santykiai? Juk tų išeivių iš Latvijos į Vokietiją turėjo būti dar daugiau negu iš Lietuvos. Tą patį galima pasakyti apie iš Lenkijos kilusius vokiečius; pastarieji karui pasibaigus tiesiog jėga visomis šeimomis buvo ištremti į Vokietiją.
Turėtume skirti tuos, kurie buvo jėga ištremti iš savo gyventų vietų, – jie turi Vokietijoje savo žurnalus ir kitus leidinius. Jie leidžiami nuo seno, pavyzdžiui, Ostpreussische Zeitung žurnalą leido buvusios Rytų Prūsijos pabėgėliai. Žurnalas ėjo dešimtmečiais, leidžiamas ir dabar, tik kitu pavadinimu, regis, Preussische Allgemeine Zeitung.
Kadangi didžioji dalis tų perkeltųjų jau išmirė, tai dabartiniai žurnalo leidėjai siekė praplatinti jo tematiką, kalbėti ne vien apie Rytų Prūsiją, bet visų pabėgėlių ir perkeltųjų vardu. Ypač rytinių pabėgėlių iš Lenkijos, Silezijos ir kitų vietovių, todėl ir pakeitė pavadinimą. Vis dėlto to laikraščio dalis dar išlaikė ir senąjį žurnalo pavadinimą – Ostpreussische Zeitung.
Bet tas leidinys nėra analogiškas Jūsų leidžiamam „Annaberger Annalen“?
Lenkijoje yra leidžiama panašaus pobūdžio leidinių, bet Vokietijoje panašaus į Annaberger Annalen leidinio lyg ir nėra. Gana keistas reiškinys, truputį paradoksas.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
