MOKSLASplius.lt

Augalų, aplinkos ir žmogaus sauga (2)

Koks likimas ištiko Jeruzalėje veikusią įstaigą, kuri turėjo infekcinį foną, ir selekcininkai ten tirdavo bulvių vėžį, nematodus ir kitų ligų sukėlėjus? Į šį klausimą faktiškai niekas negalėjo tiksliau atsakyti, nes akivaizdu, kad privatizavimo laikais ši įstaiga išslydo iš augalų apsaugos tarnybos priklausomybės. Tai ne priekaištai tarnybai, nes ji kūrėsi, kai aplinkui pakako sumaišties. 1991–1998 m. Lietuvoje galiojo nuo kitų šalių nepriklausomi augalų apsaugos standartai, viską teko daryti patiems. 1998 m. tarnyboje buvo apsispręsta savo darbą orientuoti pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Tai buvo ryžtingas posūkis. Deja, Augalų apsaugos tarnybai laiku nebuvo parūpinta daugiau žemės; dabar netektų vargti statydinantis naujus pastatus. Tačiau E. Morkevičiui pradėjus vadovauti tarnybos darbui, viskas jau buvo privatizuota, išdalyta, daug prarasta.

Nepaisant visų praradimų, Augalų apsaugos tarnyba kylančias problemas sprendžia kitais būdais negu ligi tol. Antai į Lietuvą įvežamą augalinę medžiagą patikrinti, ištirti galima nesodinant ir nestebint augalų – nauji metodai tą leidžia. Tarkime, ūkio savininkas nusipirkęs atsiveža kokių nors naujoviškų augalų, pasisodina ar pasisėja. Augalų apsaugos inspektoriai apžiūri lauką, su GPS (globalia pozicionavimo sistema) identifikuoja jo ribas ir toliau gali tęsti stebėjimus. Tai atlikti padeda ir fitosanitarinis registras. Taigi visa ši kontrolė šiandien užtikrinama jau kitais būdais, nors buvusios introdukuotų augalų karantininės stoties Kaišiadoryse turėtos galimybės šiandien Augalų apsaugos tarnybai labai praverstų. Deja, ir kitose šalyse, kiek teko domėtis E. Morkevičiui, tokių selekcinių ar introdukcinių karantininių stočių toli gražu ne visada esama. Vis labiau plinta vadinamieji express tyrimai. Tiriama laboratoriniais būdais, kad nereiktų augalų sodinti, atlikti ilgalaikių stebėjimų.


Dar esama atskirties


Mokslininkai domėjosi, kiek Augalų apsaugos tarnybos padaliniai pasinaudoja kad ir Botanikos institute kaupiamomis, tiriamomis augalų, tarp jų ir vaistažolių kolekcijomis, ar patikrina tuos rinkinius. Instituto botanikai vyksta į Vilniaus universiteto Botanikos sodą Kairėnuose, į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą Babtuose, kur tiria augalus. Tad ar surinkta medžiaga bent kiek panaudojama Augalų apsaugos tarnybos specialistų?

Atsakant į šį klausimą matyti, kad vis dėlto atskirtis tarp mokslo institucijų ir valstybės tarnybų, ko gero, akivaizdi. Tarnybos veikia pagal europinius reikalavimus ir įpareigojimus, antai Augalų apsaugos tarnyba įpareigota ištirti visą genofondą. Tad valstybės tarnybos funkcija – pačiai patikrinti augalus pagal patvirtintas taisykles. Šiuo metu tarnybos specialistai kaip tik dirba Babtuose su sodinamosios medžiagos genofondu, numatoma šiais metais ištirti bulvių genofondą Vokėje.

Augalų apsaugos tarnybos inspektoriai Babtuose iš pradžių, atrodo, turėjo šiokių tokių problemų, nes mokslininkai labai nenoriai priėmė inspektorių pastabas ir nurodymus. Jie – visi profesoriai ir daktarai, tad ką ten naujo gali išgirsti iš inspektorių, ką čia dar aiškina apie degligę. Laimei, kad ir tarnybos inspektoriai dirba savo darbą jau ne vienus metus, tad nenuleido rankų, pagaliau jų idėją palaikė ir Žemės ūkio ministerija. Buvo sudaryta programa. Sodininkystės ir daržininkystės institutą parėmė ministerija, kad būtų ištirtas visas sodinukų genofondas. Jis bus devirusuotas, ir visai Europai bus galima pasakyti, kad Lietuvoje sodininkystės genofondas yra sveikas, tad ateityje problemų neturėtų kilti. Toks bendradarbiavimas su mokslo institucija E. Morkevičių labai džiugina, nes gyvename laikais, kai viską reikia daryti greitai, pritaikant naujausius mokslo laimėjimus. Visame pasaulyje mokslas komercinamas, iš jo laukiama naudos gamybai, rinkai, socialiniams pokyčiams, ir prie to teks taikytis.

Su Botanikos instituto genofondu tarnyba ligi šiol nedirbo, neturi ir signalų, kad tą genofondą, sukauptą iš įvairių regionų, reikėtų patikrinti. Bet akivaizdu, kad ne visa kitų institucijų sukaupta medžiaga dar sugebama pasinaudoti. Prof. Mindaugo Strukčinsko nuomone, toks bendradarbiavimas tarp įvairios priklausomybės įstaigų yra būtinas augalų veislių atsparumo tyrimų srityje, ypač svarbus bendras darbas su genetikais. Mat atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pradėtos steigti įvairiausios genetikos organizacijos. Nieko nuostabaus, kai skaitome apie Vilniaus universiteto ar Botanikos instituto genetikų tyrimus ir darbus, bet M. Strukčinską truputį stebina ir jam kelia nerimą, kai štai net Klaipėdoje jis jau girdi apie naują genetikų laboratoriją. Genetikai privalo palaikyti ypač glaudžius tarpusavio ryšius. Jeigu dirba genetiškai modifikuojamų augalų kryptyje, Augalų apsaugos tarnyba turi ištirti tuos genetiškai modifikuotus augalus.

Po kai kurių televizijos laidų ir straipsnių spaudoje genetiškai modifikuotų augalų tema tapo labai populiari, jaudina visuomenę. Ką apie tai mano mokslininkai? Prof. M. Strukčinsko įsitikinimas tvirtas: ateityje genetiškai modifikuoti augalai Lietuvoje bus auginami. Tai neišvengiama, ir jokios alternatyvos nėra. Bet tiesa ir tai, kad visuomenė turi tą suvokti ir sąmoningai priimti. Genų tyrimo institucijų ir organizacijų kūrimasis rodo, kad yra toks poreikis, ir jeigu jos nebendradarbiaus, didės atskirtis, nebus ir bendrų programų bei visuomenės palaikymo. Sunku tikėtis, kad visuomenė pritars ir palaikys naujoves, jeigu nebus pakankamos informacijos sklaidos, jeigu bus dirbama kas sau. Bendradarbiavimas ir kooperacijos būtinybė – tai mūsų laikų ypatumas. Šia prasme įdomus E. Morkevičiaus pastebėjimas: kiekviena jo vadovaujamos tarnybos grandis ir kitos institucijos dirba lyg ir gerai, bet pažvelgus į galutinį rezultatą galima matyti, kad nepadaryta dar daug neatidėliotinų darbų. Visos tarnybos, atskirai žvelgiant, lyg ir padaro, kas nuo jų priklauso, o sėklininkystės reikalai šalyje žlunga, kokybiškų sėklų ūkininkai neskuba pirkti. Kodėl? Niekas labai nesigilina, nes kiekvienas dirba sau.


Kad nebūtų kliuvinys tarptautinei prekybai


Prof. Algirdui Motūzui rūpi išsiaiškinti: jau ir šiandien valstybės sienos yra virtualios, o kas bus, kai Lietuva taps Šengeno nare?

E. Morkevičiaus nuomone, turime adekvačiai reaguoti į šią padėtį, nes neįmanoma priimti įstatymų, kurie trukdytų tarptautinei prekybai – tai bene svarbiausias Pasaulio prekybos organizacijos reikalavimas. Visos sanitarinės ir fitosanitarinės priemonės neturi būti kliuvinys prekybai. Vadinasi, augalų apsaugos kontrolė turi būti organizuojama taip, kad neatrodytų kaip valstybės prievarta, nukreipta prieš tam tikras interesų grupes ar žmones. Svarbu įtraukti į šią atsakomybės sritį savininkus, kad ne tik valstybės tarnybos inspektoriui būtų svarbu, kaip į Lietuvą užkirsti kelią pušiniam stiebiniam nematodui ar kuriam kitam kenkėjui. Turi būti integruota kontrolės sistema, bet neišvengsime ir atsakingos valstybės institucijos; ji turi tuos dalykus kontroliuoti, apibendrinti, teikti išvadas. Svarbu, kad būtų suinteresuotos ir kitos institucijos, ministerijos, taip pat pavieniai savininkai. Tai veikla, kur daug koordinavimo, kur ranka rankon turi dirbti Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos, Augalų apsaugos, Maisto ir veterinarijos tarnybos, Aplinkos agentūra. Jie visi drauge sudaro bendrą koordinuotą veiksmų planą, ir visiems privalu dalyvauti jį vykdant. Tik tokiu būdu galima spręsti strateginius klausimus, kaip išmintingai kontroliuoti kad ir genetiškai modifikuotų augalų įvežimo į Lietuvą reikalus. Viena institucija šiuolaikinėmis sąlygomis jau mažai ką gali, nes čia yra daugybė veiksnių. Juk ir E. Morkevičiaus priminta 1951 m. Tarptautinė augalų apsaugos konvencija buvo priimta kovoti su kolorado vabalu. Šiais laikais tos pačios konvencijos „akiratis“ gerokai platesnis, aprėpia ne vien kolorado vabalo keliamas grėsmes.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas



 
Nuotraukoje: Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Fitosanitarinių tyrimų laboratorijos vedėja Loreta Taluntytė (viduryje) pristato savo vadovaujamos laboratorijos veiklą