Pažangos keliu. Antrą kartą įteiktos Nacionalinės pažangos premijos

Senojo universiteto kiemų erdves žvalinančios muzikos garsais sodrina Trimito orkestro pūtikai, jaunatvišką žavesį ir smagumą skleidžia ilgakojės šokėjos. Iš Sarbievijaus kiemo laiptais pakilęs į Alma mater Didįjį kiemą atsiduri priešais raudono kilimo taką, vedantį tiesiai Napoleono skrybėlės ir užrašo Alma Mater Vilnensis link. Mažiau žinantiems Vilniaus universiteto kiemų istoriją pasakysime, kad romantiškai nusiteikę vilniečiai vieno Didžiojo kiemo pastatų architektūroje įžvelgia Bonaparto trikampę, bet šį kartą visų dėmesį pirmiausia traukė raudonas takas. Dažnas truputį sutrikdavo, tikriausiai pagalvojęs, kad vos nežengė ant Nacionalinės pažangos premijos nominantams ar laureatams skirto kilimo. Tačiau besišypsantis tvarkdarys kviečia nesivaržyti, žengti drąsiai ir tiesiai. Žengusysis išties galėjo pasijusti ypatingos svarbos asmeniu, nors tikriausiai tokiu jaučiasi ir gyvenimo kasdienybėje, nes išskirtiniame renginyje dalyvavo beveik vien išskirtiniai asmenys.

Universiteto bibliotekoje ilgiau užsibuvęs knygrauža tik per langą būtų galėjęs stebėti visą tą prašmatnybę, žinoma, jeigu biblioteka tą šeštadienio pavakarę būtų veikusi. Neveikė, tad tik nedaugelis, ir tai tik atsitiktinai į tą muzikos, kilimų ir šviečiančių fakelų erdvę patekusių mokslo pilkasermėgių būtų pasijutę kaip toji Juozapota iš Jono Biliūno Liūdnos pasakos, tarp tiekos gražių ponų vis tebeieškanti savo prarastų vaikelių.

Žodžiu, esame realybės šou dalis, kur viešpatauja televizijos dėsniai, mažai ką bendro turintys su gyvenimo tikrove. Bet dėsniai tam ir yra, kad jiems paklustum, visai nesvarbu, kas esi – geltonpukis studiozas ar garbus profesorius. Vietoje persišviečiančio akvariumo sienų šiandien LNK televizija išsijuosusi darbuojasi tarp Vilniaus universiteto mūrų, Nacionalinės pažangos premijos skyrimo ir teikimo ritualą tiesiogiai transliuojanti visai Lietuvai. Gražių vaizdų prisižiūrėjęs galėtum pagalvoti, kad mokslas šalyje klesti, o profesoriai yra kone nacionaliniai didvyriai. Iš tiesų yra toli gražu ne taip, tiesmukai būtų galima net pasakyti, kad yra visai priešingai. Bet niurnėti būtų ne visai mandagu, todėl į visą šį vyksmą žvelgi kaip į spektaklį, teatrą, šou, valdomą nematomo ir reiklaus režisieriaus ranka pagal iš anksto surašytą, derintą, daug kartų koreguotą ir ištobulintą scenarijų. Beje, paskutinės scenarijaus korektūros buvo atliktos gegužės 18 d. 16 val., taigi 27 valandos iki tiesioginės transliacijos per LNK pradžios. Įprasta televizinio gyvenimo virtuvė, kurios žiūrovas nemato ir, ačiū Dievui, – tai jam padeda išsaugoti nekaltą vaikišką patiklumą ir tikėjimą, kad viskas, kas vyksta kažkur tenai, anapus žydrojo ekrano, ir yra tikrasis gyvenimas.

Įdomu, kad ir televizijos transliacijos metu renginį vedusiam Vytautui Juozapaičiui visai natūraliai išsprūdo: Pradedame Nacionalinės pažangos premijos teikimo ceremonijos pristatymą iš Vilniaus universiteto teatro… Visai teisingai, būtent teatro, nors galvoje turėta Teatro salė. O kad per daug nebūtų nutolta nuo teatrui ir šou būdingos išmonės, televizijos darbuotoja prieš prasidedant transliacijai mokslininkus ir visus vyksmo dalyvius patreniravo, kaip reikia karštai ploti po vedančiojo ir kitų kalbėtojų žodžių. Pats žodis televizija tarsi savaime jau reiškia žanrą.

Proto ir pinigų santalka

Teatrališkajai tautai, kurios savivokai taip svarbu barokinės įmantrybės, šou elementų nepavyksta išvengti ir gyvenime. Juk ir aukštojo mokslo reforma šalyje prasidėjo ne nuo Bolonijos proceso ir net ne nuo Aukštojo mokslo įstatymo priėmimo. Prasidėjo nuo rektorių togų siuvimo, matavimosi ir puikavimosi. Gal tokio teatro, paįvairinančio gyvenimo rutiną, ir reikia. Bet blogiausia, kad įpratus prie ritualų, net ir Nacionalinės pažangos premijos manifesto šiaip jau labai prasmingus žodžius žmogus pradeda priimti kaip ritualo dalį, būtino iškilmių proga užkeikimo žodžius, neturinčius nieko bendro su realybe. Žodžiai sau, o mes sau. Vis dėlto manifestas skelbia nepapratai svarbius dalykus, siekiamybę, be kurios nebus Lietuvos pažangos ir gerovės. Kalbama apie mokslo ir verslo sąjungą, proto ir pinigų santalką. Iš šio suvokto ir realiai įgyvendinamo ryšio turėtų gimti bei toliau plėtotis visa tai, kas mūsų žmonėms suteiktų pasitikėjimo savo jėgomis, padėtų realizuoti savo gebėjimus ir vidines galias, kad nebereikėtų laimės ieškoti užsieniuose, o Lietuvos valstybė taptų savo vaikams paklydėliams ne pamote, bet mylinčia motina.

Štai kodėl atmesdami visus purpurus ir triukšmus įsiskaitykime į 2006 m. kovo 2-ąją pasirašytojo Nacionalinės pažangos premijos manifesto žodžius, kaip savotišką priesaiką ir siekiamybę. Būtent šis manifestas ir davė pradžią Nacionalinės pažangos premijai.

Mes skelbiame mokslo ir verslo sąjungą, siekdami efektyvaus bendradarbiavimo Lietuvos pažangos ir gerovės vardan, nes žinome: tik vertinanti ir gebanti išmintingai pasinaudoti mokslo pasiekimais valstybė atsakingai kuria savo krašto ATEITĮ;

Šią siekiamybę suformulavę Nacionalinės pažangos premijos steigėjai ją patys ir ėmėsi įgyvendinti per kasmet skiriamas tris: Mokslo pažangos, Partnerystės pažangos ir Kultūros pažangos premijas. Mokslas, kultūra ir partnerystė turi tapti tomis atsparomis, į kurias privalo remtis šiandien kuriama Lietuvos ateitis. Tos ateities ne šiaip daigų, bet išbujojusių išlakių didmedžių esama ir dabarties Lietuvoje. Tai mums ir nori parodyti premijos steigėjai bei viso šio premijos teikimo vyksmo organizatoriai. Premijos vertų šalies mokslui, kultūrai ir mokslo partnerystei su verslu nusipelniusių asmenybių yra pakankamai, tad didžiausias sunkumas – ne juos rasti, bet išskirti iš daugybės lygiaverčių pretendentų. Žodžiu, Nacionalinės pažangos premijos komiteto pirmininkui Vilniaus universiteto rektoriui akad. Benediktui Juodkai ir komiteto nariams teko nemažai pasukti galvas, diskutuoti, kol iš premijos pasiūlytų kandidatų galutiniam svarstymui pavyko atrinkti po tris nominantus arba nominaciją sudarančių asmenų grupę.