MOKSLASplius.lt

Kokį vandenį geriame, kokį gersime

Žmogaus ir gamtos sauga - tai tęstinių tarptautinių mokslinių-praktinių konferencijų ciklas, kuris tęsiasi jau 12 metų. Šiemet birželio 1-3 d., pažymint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos fakulteto 60-metį bei Profesinės saugos ir inžinerijos vadybos katedros 40-metį, konferencija vyko jau 12 kartą. Sunkiausia konferencijos rengimo ir organizacinių rūpesčių našta teko Lietuvos žemės ūkio universitetui. Jo partneriai šiemet buvo Lietuvos mokslų akademija, Lietuvos valstybinė darbo inspekcija, Vytauto Didžiojo universitetas, Europos maisto, žemės ūkio ir turizmo profesinių sąjungų federacija, Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacija ir Lietuvos miškininkų sąjunga. Svarbiausias konferencijų Žmogaus ir gamtos sauga siekis - skatinti universitetų ir kitų mokymo įstaigų bendradarbiavimą, kelti dėstytojų, mokslo darbuotojų ir profesinių sąjungų vadovų kvalifikaciją, ugdyti studentų ir jaunųjų mokslininkų įgūdžius žmogaus ir aplinkos saugos mokslų srityse.

Tarp konferencijos renginių kalbinome Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros profesorę habil. dr. Reginą Gražulevičienę, daugelio konferencijų Žmogus ir gamtos sauga dalyvę.

Europa nepaiso nitratų?Gerbiamoji Profesore, kiek teko Jus kalbinti, tiek kalbėdavomės apie europinius projektus. Šiemet konferencijoje ‘Žmogaus ir gamtos sauga’ taip pat pristatėte naują ES projektą, kuriame dalyvaujate. Koks tai projektas?


Tai ES 6-osios bendrosios programos Maisto srities projektas Geriamojo vandens kokybės gerinimas, kurio kodinis pavadinimas Hi-WATE. Šiai programai gausime Lietuvos mastais nemažai lėšų - kiek daugiau kaip 1 mln. litų. Projektas skirtas mokslo ir technologijų inovacijoms gerinti. Projekto idėja gimė bendradarbiaujant su projekto pagrindiniu tyrėju aplinkos epidemiologu dr. Marku Niuhensenu (Nieuwenhuijsen), kai tarptautinės aplinkos epidemiologijos kongrese Miunchene pristatėme savo studijas. Jis pristatė studiją apie Londono, aš - apie Kauno naujagimių sveikatą. Abu kongreso metu buvome apdovanoti premijomis: Tarptautinė aplinkos epidemiologų draugija mūsų pranešimus išskyrė kaip geriausius ir man tai buvo gera proga susipažinti su kolega M. Niuhensenu. Pasiūliau teikti bendrą projektą Europos Sąjungai. Po šiokių tokių diskusijų siūliau teikti Lietuvai aktualų nitratų geriamajame vandenyje tyrimams skirtą projektą, bet kolega nepritarė. Mat Vakarų Europai nitratų problema nėra tokia aktuali kaip Lietuvai.


Kaip čia dabar yra: Lietuvoje nuolat girdime, kad tai didelė problema, o štai kitos Europos šalys taip nemano?


Nitratų nesibaiminama. Tačiau vieną dalyką pavadinčiau politiniu: pagal ES standartus nitratai leidžiami naudoti kaip maisto priedai, stabilizuojantys baltymines medžiagas. Jie naudojami sūrių, dešrų gamyboje, nors niekam ne paslaptis, kad jie turi neigiamą poveikį žmonių sveikatai. O geriamąjį vandenį Vakarų Europos ūkininkai daugiausia vartoja iš giluminių artezinių gręžinių, taigi dėl nitratų didesnių problemų lyg ir nekyla. Naujosioms ES šalims ir kandidatėms - Lietuvai, Bulgarijai ir kitoms, ypač toms, kuriose išplėtota daržininkystė, vynininkystė, nitratų problema yra labai aštri. Tuo labiau, kad šios šalys naudoja daugiau pesticidų ir nitratų turinčių trąšų. Tose šalyse didžioji dalis kaimų gyventojų naudoja šachtinių šulinių vandenį, kuris dėl gruntinių vandenų taršos yra užterštas labiau negu giluminiai vandenys.

Nepaisant to, kad daugelyje naujųjų ES šalių nitratai kelia gana didelę grėsmę, M. Niuhensenas pasiūlė nagrinėti kitą problemą - miestų vandentiekio geriamojo vandens kokybės klausimus. Du trečdaliai Europos gyventojų gyvena miestuose, o tiekiamo geriamojo vandens kokybė nėra gera.

Koja kojon su EuropaVadinasi, europiečiai daug ką, taip pat savo siūlomus mokslo projektus, vertina iš savo pozicijų. Tad ir jungiantis prie europinių projektų tenka spręsti ne mums svarbiausias problemas, bet tas, kurios aktualios Vakarų šalims.


Kolega Markas pasvėrė, koks projektas gali lamėti finansavimą, ir mums pasiūlė kartu rengti projektą. Iš Londono gal geriau matyti, suvokti krypties perspektyvą. Be to, anglai turi daugiau dalyvavimo tokiuose konkursuose patirties.

Dabar apie nitratų tyrimus. Lietuvos mokslininkai galėtų inicijuoti tokį projektą, bet, ko gero, nedidelė galimybė jam laimėti finansavimą. Lietuvai pačiai tektų susirasti solidžių partnerių, atitinkančių tam tikrus reikalavimus: mokslingumo kriterijus, turinčius tam tikrą įdirbį siūlomoje kryptyje, turėti tarptautinio bendradarbiavimo patirtį. Partneriai turėtų dirbti pagal akredituotas metodikas, būti paskelbę pakankamai publikacijų tarptautiniuose recenzuojamuose žurnaluose. Ne visada lengvai įvykdomi reikalavimai.


Vadinasi, net ir aukščiausios kvalifikacijos mūsų tyrinėtojai, turintys gilių tos tyrimų krypties žinių, mažai ką laimėtų, nežinodami kai kurių subtilybių? Ir būtent tų, į kurias atkreipė dėmesį kolega iš Londono?


Iš esmės taip ir yra. Renkantis partnerius paprastai kreipiamas dėmesys į jų kvalifikaciją. Jeigu bent vienas partneris silpnas arba abejotinos patirties, gali būti nefinansuojamas visas projektas. Jeigu nėra tos srities publikacijų, naudojami pasenę tyrimo metodai, visos pastangos gali nueiti perniek.

Ar tą mokslą kuriame Ar nėra taip, kad visada atrodysime silpnesni už užsienio partnerius? Silpna aparatūros bazė, ne itin didelis įdirbis siūlomame projekte - taigi galime atlikti tik vargšų giminaičių vaidmenį užsienio mokslo centrams?


Jeigu mūsų mokslo padėtis ir toliau bus tokia, jeigu iš esmės nesikeis bazinis finansavimas tyrimams atlikti, metodikoms tobulinti, naujai būtinai aparatūrai įsigyti, tai Lietuvos mokslininkai ir liks nuošalėje.


Nenoriu pervertinti savo informuotumo, bet dažnai girdžiu: pinigų yra, jų pakaktų, tik visa bėda, kad ne tuo mokslu užsiima nemaža dalis mūsų mokslininkų... Taigi reikia kitokio mokslo?


Padėtis gana dviprasmiška. Pramonės, verslo atstovai norėtų, kad mokslas pirmiausia tarnautų jiems.


Tai blogai?


Blogai, nes jų požiūris vakarykštis. Jeigu jie žvelgtų į inovacines technologijas, tai jiems reikėtų pažangiausio universitetinio mokslo, nes universitetų mokslas orientuotas į ateitį. Turėtume pripažinti, kad mūsų pramonės gamyba šiek tiek atsilieka nuo geriausios pasaulinės gamybos. Kai kurie mūsų valdininkai, būdami siauresnio akiračio, nori, kad universitetai specialistus rengtų kaip kolegijos - konkrečiai darbo vietai. Tai visų mūsų bėda.

Jei politikai paklus tokiam valdininkų spaudimui, bijau, kad mūsų mokslas taip ir nepajudės iš mirties taško, o Lietuva netaps intelektualų kraštu, naujausių technologijų įsisavinimo lydere Europoje.

Savame krašte sunku
būti pranašuTačiau kaip mūsų politikams, nuo kurių priklauso šalies ateitis, įteigti šias mintis? Juk sutikime, kad pramonininkų lobizmas politikoje nepalyginamai stipresnis už mokslininkų lobizmą.


Vakarų šalyse fundamentinis mokslas finansuojamas ne tik iš valstybės biudžeto, bet ir iš įvairių fondų per konkursus. Deja, Lietuvoje kol kas yra kitaip. Labai dažnai mokslui diktuoja tie, kurie patys dirba toli gražu ne pačiose novatoriškiausiose srityse. Man pačiai teko dalyvauti ne viename tarptautiniame projekte, būti Europos Sąjungos Bendrosios programos eksperte, bet iš Lietuvoje veikiančių fondų nė vienam pasiūlytam projektui prioritetinėse mokslo kryptyse finansavimo gauti nepavyko. Kai prašydavau paaiškinti, kas siūlomame projekte netenkina ekspertų, kur silpnosios vietos, gaudavau atsakymą: ‘Pastabų nėra, tačiau dėl lėšų stygiaus projektas finansavimo negavo’ arba: ‘Siūlomas darbas nėra aktualus mokslo krypčiai’.


Deja, iš pramonės ir verslo mūsų mokslas šiandien gauna toli gražu ne didžiausią lėšų dalį. Veikiau priešingai: šiandien svarbiausias mokslo gyvenimo šaltinis yra valstybės biudžetas.


Siekiant didinti atliekamų mokslinių tyrimų beieksperimentinės plėtros darbų kokybę ir apimtis, atnaujinti tyrimų bazę, sudarant sąlygas konkurencingumui bendroje Europos mokslo erdvėje, būtina pasiekti, kad investicijos mokslo ir studijų institucijose sudarytų bent 1,0 proc. BVP. Todėl verslo sektoriaus įnašas turėtų iš esmės padidėti.

Lygiaverčiais pagrindaisNuo mokslo politikos dalykų grįžkime prie geriamojo vandens projekto. Taigi kolega Markas iš Londono Jums padėjo sėkmingai įsitraukti į bendrą projektą...


Ne visai taip. Jis tiesiog pasiūlė teikti bendrą projektą, bet aš savo ruožtu pasiūliau draugiškai sutarti: jei projektas konkursą laimės, mes būsime lygiaverčiai partneriai. Ne taip, kaip neretai būdavo iki šiol: mus įtraukdavo kaip asocijuotus narius, ir gaudavome trupinius nuo bendro kitų centrų finansavimo.

Dabar šiame projekte dalyvauja 14 Europos Sąjungos mokslo centrų ir institucijų. Tarp jų ir Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai. Iš viso projektui skirta 12 mln. litų (3,5 mln. eurų); iš jų Lietuvos tyrinėtojams teks 1 mln. litų. Visai neblogai.


Gal paminėtumėte ir kitus projekto dalyvius?


Tai Europos mokslo centrai, nemažai universitetų, konsultacinės institucijos, tyrinėtojai iš Jungtinės Karalystės, Italijos, Graikijos, Prancūzijos, Suomijos, Ispanijos, Švedijos. Kaip konsultantai projekte dalyvauja ir JAV mokslininkai, kuriems rūpi geriamojo vandens kokybės ir naujų standartų kūrimo reikalai. Projekto tyrimo rezultatai bus paskleisti Europos Sąjungoje ir už Europos ribų. Dabar amerikiečiai Bostone organizuoja konferenciją ir kviečia dalyvauti mūsų projekto dalyvius. Galimas daiktas, kad jie pasiryžę net paremti kai kuriuos mūsų projekto partnerius.

Susirūpinimas dėl naujagimių ir gimdyvių sveikatosKokia šiuo metu projekto reikalų būklė?


Projektas gavo bazinį finansavimą, sutarties pasirašymo reikalai pajudėjo, tad liepos mėn. mus turėtų pasiekti pinigai. Mūsų projekto administratoriai jau baigė savo derybų etapą. Dabar Europos Sąjungos paskirtas komisaras siekia kuo daugiau išsiderėti iš projekto dalyvių, kad šie parengtų kuo daugiau praktinio taikymo dokumentų. Dėl tų dokumentų mums teko prie 13 projekto dalyvių pritraukti dar ir 14-ąjį, todėl keliems mėnesiams įstrigo projekto startas, nes finansinės sutarties pasirašymas iš naujo turi pereiti visą ciklą - dėl pinigų skyrimo kiekvienam konkrečiam projekto nariui. Tačiau visas šis procesas užtikrina, kad kiekvienas narys gaus jiems priklausančią lėšų dalį, kuri numatyta sutartyje.


Kokiomis mokslininkų pajėgomis projekto dalyviai remsis Lietuvoje?


Teikiant projektą reikėjo numatyti dalyvius. Kadangi projektas daugiasluoksnis, tai jame dalyvaus epidemiologai, biostatistai, chemikai, aplinkotyros specialistai, akušeriai: ginekologai, įvairūs specialistai. Iš Vytauto Didžiojo universiteto projekte dalyvaus Aplinkotyros ir Biologijos katedros, Kauno medicinos universiteto Akušerijos-ginekologijos ir naujagimių neonatologijos katedros, įtraukėme taip pat ir Kardiologijos instituto Aplinkos epidemiologijos laboratoriją. Tai pagrindiniai projekto vykdytojai.


Daugiausia medicinos ir ekologijos krypties katedros?


Toks šio integruoto projekto profilis: nustatyti geriamojo vandens dezinfekcijos šalutinių junginių poveikį žmonių sveikatai ir sukurti saugius standartus geriamojo vandens dezinfekavimo politikai įgyvendinti.

Dezinfekcijai naudojant chlorą arba chloro dioksidą, vandenyje esančios organinės medžiagos reaguoja su chloru ir sudaro pašalinius junginius, pasižyminčius toksiškumu. Šalutinių junginių sudėčiai nustatyti ir jų poveikiui išaiškinti reikia bendrų medicinos ir ekologijos specialistų pastangų.

Kaltinimas trihalometanamsKokios toksiškos medžiagos turimos mintyje?


Tai trihalometanai, haloacetinės rūgštys, aldehidai ir kitos medžiagos. Joms nustatyti reikia atlikti brangią cheminę analizę, nes naudojamas dujinis chromatografas ir prietaisas, gaudantis dalelių masę. Tai gana naujos tyrimų technologijos. Dalį šių tyrimų kaip etaloninių, mums atliks Vakaruose akredituotos laboratorijos. Mūsų rūpestis - pradėti šias analizes Lietuvoje, nes bendras trihalometanų kiekio nustatymas atliekamas visose šalyse, tikrinant vandens kokybę. Lietuvoje šių junginių kiekis netiriamas.


Kodėl trihalometanai kelia nerimą?


Epidemiologiniais ir toksikologiniais tyrimais su gyvūnais įrodyta, kad jie gali sukelti onkologines ligas, gali turėti įtakos vaisiaus raidai, naujagimių apsigimimų rizikai.


Vadinasi, chloruotas vanduo, kurį gauname iš vandentiekio ir maudydamiesi baseine, nėra toks jau nekenksmingas?


Iš tiesų, tai nerimą keliantis dalykas. Todėl mūsų projektą ir parėmė Europos Komisija. Europos Sąjungoje siekiama sukurti naujus geriamojo ir kitoms žmogaus reikmėms vartojamo vandens standartus. Kitų būdų veikti baseinų savininkus ir tvarkytojus, geriamojo vandens tiekėjus, nėra. Nei savivaldybės, nei baseinų prižiūrėtojai vandens kokybei gerinti lėšų neskiria, kai vanduo atitinka galiojančius standartus, nes tuomet valstybinės priežiūros institucijos nėra suinteresuotos taikyti brangiai kainuojančius tyrimo metodus esamai padėčiai kontroliuoti.


Kokie tie metodai, galintys pakeisti dabar įprastą ir visuotinai įteisintą vandens chloravimą?


Galima būtų taikyti ultravioletinį spinduliavimą vandens dezinfekcijai. Arba tam gali būti naudojami sidabro junginiai. Suprantama, tai brangūs metodai. Reikia naujų vandens dezinfekavimo metodų, technologijų, aparatūros. Miestų vandentiekių sistemoms tektų dezinfekuoti didžiulius vandens kiekius.


Kad ir ką sakytume - tai gyvybiškai svarbus reikalas - valstybėms, savivaldybėms.


Todėl ir imamės šio projekto, jam skiriamas ne toks jau menkas finansavimas. Siekiant pagerinti padėtį, iniciatyvą pirmiausia turėtų rodyti įstatymų kurėjai. Jei higienos normose būtų nurodyta, kad netinka į vandentiekį tiekti vandens, kuriame yra chloro junginių, tai reikalai pajudėtų. Chloruotas vanduo visai netinka kūdikių maitinimo mišiniams gaminti. Dabar mes ne tik kūdikių maistui vartojame vandentiekių vandenį, bet ir mamas nėštumo metu skatiname maudytis baseinuose, taip pat ir kūdikius kuo anksčiau pratiname prie baseinų vandens.


Ar nereiktų to daryti? Juk galutinai dar neįrodyta, kad toks vanduo kenkia sveikatai, gali sukelti vėžį. Tai tik įtarimas, dar nepatikrintas griežtesniais tyrimais.


Toksikologiniai tyrimai ir pirmieji populiacijos mastu atlikti epidemiologiniai tyrimai rodo, kad chloruotas vanduo gali būti onkologinių ligų priežastis. Labiausiai pažeidžiamos tos žmonių grupės, kurios turi genetinių pakitimų, genetinio polimorfizmo pasireiškimų arba polinkių. Mūsų tikslas ir yra išsiaiškinti, kokios chloro junginių koncentracijos pavojingos sveikatai, ypač jautriausiai populiacijos daliai - nėščioms moterims, naujagimiams. Mums rūpi žinoti, ar tikrai chloruoto vandens šalutiniai produktai kelia didesnį pavojų sveikatai.

30 teršalų kelia pavojų sveikataiTačiau Lietuvos projekto dalies vykdytojai tikriausiai tyrinės tik vieną nedidelį problemos segmentą?


Mūsų pagrindinė projektinė užduotis - sukaupti duomenis apie maždaug 8 tūkst. naujagimių ir jų motinas ir nustatyti, ar mažam naujagimių svoriui, neišnešiotų naujagimių kiekiui, kitiems neigiamiems pokyčiams turi įtakos chloruotas vanduo. Tuos duomenis pateiksime į bendrą duomenų bazę.


Ar galime kalbėti apie tam tikrą naujagimių stebėsenos pradžią?Apskritai kokių rezultatų tikitės iš šio projekto?


Keturiuose centruose numatyta užregistruoti 20 tūkst. naujagimių, kurių sveikatos būklė bus stebima ir vertinama naudojantis vienoda metodika. Bus nustatytas naujagimių sveikatos sutrikimų ryšys su vandens teršalų koncentracijomis, esant genų ir aplinkos sąveikai. Tikimės, kad taikant tikslias naujausių tyrimų metodikas, pavyks nustatyti pavojingiausius teršalus ir jų pavojingas koncentracijas.

Kauniečiams dera susirūpinti Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos miestų vandentiekių gyventojams tiekiamą vandenį?


Antai Kauno vandentiekio vanduo labai užterštas geležimi ir manganu, koncentracijos viršija leistinas higienos normas. Prastos kokybės vandenį geria du trečdaliai kauniečių. Pastačius Petrašiūnų vandens gerinimo įrenginius, tikėjomės, kad reikalai pagerės, bet kas atsitiko? Vandenvietėje vandens kokybė išties pagerėjo, bet vartotojai tebegauna tokį pat vandenį kaip ir anksčiau. Manoma, kad vandens kokybė dar 5 metus nepagerės. Gerėti kliudo pačiuose vandentiekio vamzdynuose sukauptos cheminės medžiagos. Jų reakcija su chloro junginiais gali būti labai pavojinga.


Klausantis darosi truputį nejauku. Gal, Profesore, Jūs pernelyg prigąsdinote nieko bloga neįtariantį kaunietį?


Tai ne gąsdinimas, o noras atkreipti dėmesį į problemą. Vandens vartotojai, žinodami apie galimą pavojų sveikatai, turi galimybę sumažinti riziką, vartodami giluminių artezinių šulinių vandenį. Be to, Europos Tarybos direktyva ‘Dėl informacijos apie aplinką prieinamumo visuomenei 90/313/EEC’ valdininkus įpareigoja teikti informaciją apie kenksmingus aplinkos veiksnius visuomenei. Manau, kad aktyvi visuomenės pozicija jai svarbiais klausimais turės įtakos greitesniam politiniam problemos sprendimui.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas