Profesorius Ignas Končius – fizikas, etnologas, žemaitis (14)

Bitaulis

I. Končius vis tuo pačiu savo daug pasaulio kartu su juo mačiusiu peiliu buvo sukūręs lietuvių šachmatininkams prizą – bitaulį. Tai gulsčias, Žemaitijai senovėje būdingas bičių avilys. Jis padarytas iš juodojo ąžuolo, kurio sūnus Algirdas jam parūpino ir nusiuntė į Ameriką.

Tą juodojo ąžuolo gabalą Algirdas buvo gavęs iš ekonomisto Kvedaro. Pirmosios Nepriklausomybės laikais jis buvo baigęs Lietuvoje kultūrtechnikų mokyklą, o dirbdamas sugebėjo baigti geografijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Tarybiniais laikais buvo docentas. 1948 m. jam reikėjo paskaitoje pasakoti apie J. Stalino gamtos pertvarkymo planą. Tai buvo būtina. Kvedaras per paskaitą ir pasakė, ką mano apie tą gamtos pertvarkymo planą: apsodinti visą Rusiją miško juostomis – „durnių“ darbas, neįmanomas dalykas... Žinoma, po to Vilniaus universitete Kvedaro neliko.

Kadangi buvo kultūrtechnikas, grįžo į melioracijos sritį. Sausindamas pelkes kelių metrų gylyje aptikdavo ąžuolų, kurie per šimtus metų jau būdavo pajuodavę. Algirdas Končius, kuris, kaip pamename miškininko profesiją įgijo tarpukario metais studijuodamas Čekoslovakijoje Karlo universiteto Miškų institute, paprašė jo, kad šis jam atpjautų gabaliuką to juodojo ąžuolo. Šis atpjovė ir padėjo džiovinti. Per dvi savaites ąžuolas visas sutrūkinėjo į plokšteles pagal metų rieves. Mat medienai džiūnant viduje esančios jėgos spraudžiasi į viršų ir susprogdina visą gabalą.

Pamatęs tą nepavykusį mėginimą atpjauti juodojo ąžuolo gabalą, vienas žinovas patarė virinti garo katile – taip mediena atleidžianti visas vidaus įtampas. Taip ir buvo padaryta. Kitas atpjautas gabalas buvo ilgai virintas vandenyje, paskui išdžiovintas – pavyko gauti gražų juodojo ąžuolo pavyzdį; jis ir buvo nusiųstas Ignui Končiui į Ameriką. Šis iš jo padarė žemaitišką bitaulį. Kartu sūnus tėvui nusiuntė ir savo buvusių mokinių Klaipėdos gintaro dirbtuvėje iš gintaro pagamintų bitučių. Tėvas tas bitutes įkomponavo prie bitaulio ir šachmatininkams padarė gražų prizą. Pranašiškas buvo to bitaulio kūrėjo išsakytas priesakas: „Neškit visa kaip tos bitelės į avilį, ir kai bus laisva Lietuva, tą avilį nuvežkite į Lietuvą.“

Geras šachmatininkas buvo Algimantas Nasvytis iš Klivlendo, jis tuo pereinamuoju prizu – bitauliu – pakaitomis vis dalydavosi su kitais turnyrų laimėtojais. Nors Lietuva jau seniai tapo laisva, kol kas prizas į jam Tėvynėje priklausančią vietą dar negrįžo. I. Končiaus priesakas laukia išpildymo.

Visa tai buvo jo paties išgyventa

Taigi tuo metu, kai kiti panašaus likimo jo bendrai Amerikoje užsiiminėjo politika, partine veikla ar kitais saviraiškos būdais, pailsęs nuo drožybos I. Končius rašė apie žemaičius: jų gyvenimo būdą, papročius, įpročius, tradicijas ir kasdienius dalykus, kurie besikeičiančio gyvenimo sąlygomis XX a. sparčiai traukėsi į nesugrąžinamą praeitį. I. Končiaus atmintyje daug tų senojo ir jo laikų kaimo vertybių dar buvo gyvos, reikėjo jas užfiksuoti ir taip sustabdyti bėgantį laiką. Tikėjo, kad nufotografavus, užregistravus, išklojus ant balto popieriaus lapo, tam paveldui galima suteikti bent šiokio tokio tvarumo. Bent jau idealiu lygmeniu.

Iš prigimties I. Končius buvo atsidavęs etnologas. Ar daug kas iš mūsų galėtų apibūdinti kad ir santykius tarp pono ir bajoro, apskritai, kuo vienas skiriasi nuo kito? I. Končiui tai nebuvo vien atsieta knyginė abstrakcija, bet jo paties daug kas buvo spėta pamatyti, išgyventi ir išjausti. Visa tai su laiku virs Žemaičio šnekomis, – tą knygą I. Končius parašė ir išleido gyvendamas JAV. Labai vaizdingai parašė. Kai dabartiniai Purvaičių kaimo gyventojai I. Končiaus knygą skaitydami atranda ir dabar tą patį tekantį upelį ar pakalnėn bėgantį kelalį, tai patiria atradimo džiaugsmą, kartu stebėdamiesi profesoriaus nepaprasta atmintimi ir pastabumu. „Vajėzus Marija, juk ir dabar yra tas upelis ir tas kelalis! Viskas tas pats,“ – stebisi Purvaičiuose skaitydami profesoriaus knygą.

Trejos devynerios

Kad jau prakalbom apie Igno Končiaus Bitaulį, Amerikos lietuviams šachmatininkams sukurtą prizą, tai būtinai turime prisiminti ir istoriją su Trejomis devyneriomis.

Končių namuose, kaip prisimena sūnus Algirdas, alkoholinių gėrimų paprastai nebūdavo, tačiau buvo didelis meškos pavidalo butelis su Trejomis devyneriomis. Palangoje gyveno vaistininkas Bertingas, vokietis, kuris pagal tą 27 žolelių receptą iš senos farmakopėjos darydavo mišinius. Jų buvo galima nusipirkti vaistinėje – paprasto kartono pakelyje. I. Končius šį vaistą vartodavo: jei kuriam vaikui gerklė suskausdavo ar kokia kita negalia užklupdavo, tai šaukštelį Trejų devynerių įpildavo į karštą pieną ar šiaip duodavo išgerti. Taip pat vaišindavo ir svečius. Palangoje vaišindavo rašytoją Augustiną Gricių, kai šis ateidavo sumokėti nuomos, mat gyveno pirmajame Končių namo aukšte. A. Gricius atnešdavo pinigus, o I. Končius ta proga atidarydavo „mešką“. Algirdo Končiaus sūnūs Gintaras ir Andrius nori, kad susigrąžintuose senelių ir prosenių Purvaičiuose niekada nepritrūktų Trejų devynerių... Bet kodėl – visa istorija dar priešakyje.

Pokariu Palangoje ant tilto Algirdas Končius sutiko seną Palangos gyventoją, palangiškiams gerai pažįstamą Osetrovą. Jis buvo rusas, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, taip ir užsilikęs Palangoje. Žmogelis per dienas meškeriodavo ant Palangos tilto – tokį vietos gyventojai jį ir prisimena. Tai štai A. Končiaus sutiktasis Osetrovas gerai pažinojęs jo tėvą profesorių I. Končių, kuris neužkalbinęs žmogaus pro šalį nepraeidavo. Osetrovas ir sako: „Dar turiu profesoriui iš 1921 metų pakelį Trejų devynerių.“ Ir įdavė Algirdui Končiui tą pakelį su Trejų devynerių žolelėmis. Šis nusiuntė tėvui į Ameriką, žinodamas, kiek daug jam šios žolelės reiškia, kiek daug primins.

Praėjus kuriam laikui, Algirdas iš tėvo gauna siuntinuką, į kurį įdėtas tas pats Trejų devynerių pakelis. Tėvas rašo: „Iš savo krašto, vaike, nieko negalima vežti, reikia į savo kraštą…“ Tokią pamoką davė – visam gyvenimui. Labai būdinga Ignui Končiui.

Vėliau to pakelio turinį Algirdas Končius su chemijos profesoriumi Kaziu Daukšu praskiedė ir, po truputį ragaudami, prisimindavo profesorių, kuris jiems abiem jau nebegalėjo sudaryti kompanijos.

Sugrįžo amžinam poilsiui

Amžinojo poilsio prof. Ignas Končius atgulė 1975 m. vasario 19 d. Putname, JAV. Jo pelenai buvo palaidoti Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. I. Končiaus atžvilgiu tai buvo dar vienas nesusipratimas, šį kartą jo biografijos paskutinio taško – būti palaidotam toli nuo Tėvynės, Amerikoje, kuri jam taip ir liko svetima.

Ir vis dėlto tai nebuvo paskutinis šio žmogaus biografijos taškas. Sūnaus Algirdo Končiaus pastangomis tam tikras teisingumas buvo įvykdytas 1996 m., kai urnos su tėvo ir jo sūnų Vytauto ir Liudo pelenais buvo atskraidintos į Lietuvą – jau laisvą, nepriklausomą valstybę, ir perlaidotos Vilniaus Rasų kapinėse šalia žmonos ir motinos Marijos Kentraitės-Končienės, kuri čia ilsisi nuo 1946 metų.

Taigi praėjus pusei šimto metų kapas Rasų kapinėse tarsi vėl suvedė vyrą ir žmoną, Algirdo Končiaus tėvus. Bent šiokia tokia kompensacija, primenanti I. Končiaus Amerikoje sukurtą skulptūrinę kompoziciją Šeimos likimas. Du atskirti kryžiai bent simboliškai vėl prisilietė vienas kito.

Kaip matome, didis Žemaitijos mylėtojas bent simboline pelenų sauja atgulė Aukštaitijos žemės smėlio kalnelyje. Pasak Algirdo Končiaus, kitaip ir negalėjo būti, nes šitai aukštesnių likimo jėgų buvo nulemta dar 1946 m., kai mirė Marija Končienė. Sunku pasakyti, ar Ignas Končius tada galėjo įtarti, kad žmonos paminklas po pusės šimto metų taps ir jo paminklu. Akmens paminklas, kurį sukūrė skulptorius Bronius Pundzius, nuo šiol žymi ir profesoriaus Igno Končiaus perlaidojimo Tėvynėje vietą.

Baigėsi didžiosios žemaičio Igno Končiaus Odisėjos, žinoma, jei turėsime pakankamai vaizduotės ir šį daugiau simbolinį perlaidojimą suvoksime kaip dar vieną prieš du dešimtmečius mirusio žmogaus biografijos tašką – jau išties paskutinį.

Tėvo priesakai įvykdyti

Pabaigoje dar šiek tiek apie dr. Algirdą Končių, be kurio ir šio rašinio nebūtų. Kaip nebūtų ir daug ko kito. Juk tai A. Končius pasirūpino pakartotinai 1996 m. Lietuvoje išleisti tėvo Igno Končiaus JAV parašytas ir Londone 1961 m. išspausdintas Žemaičio šnekas, o 2001 m. ir kitą knygą – Mano eitasis kelias. 2006 m. Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir išleido antrąją šios knygos dalį. Žemaičių dailės muziejui Plungėje A. Končius padovanojo apie 3 tūkst. vienetų prof. Igno Končiaus ir savo išsaugotų dokumentų, rankraščių, dienoraščių, knygų, žurnalų, straipsnių kopijų, laiškų, albumų, nuotraukų, medžio drožinių, asmeninių daiktų. Keistas likimo įnoris: Žemaičių dailės muziejus įsikūręs ir veikia tuose pačiuose kunigaikščių Oginskių rūmuose, kur veikė gimnazija, į kurią 1923–1924 m. Plungės visuomenės veikėjai primygtinai kvietė atvykti dirbti I. Končių. Moksliniai ir visuomeniniai interesai jam sutrukdė pasinaudoti šiuo kvietimu. Dabar muziejuje I. Končiaus fondas yra šalia tokių Plungės krašte gimusių ar gyvenusių asmenybių kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, istorikas Zenonas Ivinskis ir kitų.

Galima sakyti, kad visą paskutinį dešimtmetį sūnus skyrė savo tėvo prašymams įgyvendinti ir jo darbams populiarinti. Iš visų prašymų trys buvo svarbiausi: išleisti I. Končiaus parašytus Červenės prisiminimus, pristatyti Savitarpinės pagalbos veiklą ir parvežti į Lietuvą tėvo palaikus. I. Končiaus atsiminimų knygelė Kelionė į Červenę ir atgal, išspausdinta 1993 m., Savitarpinės pagalbos veikla pristatyta I. Končiaus Atsiminimuose, kurie išspausdinti Lietuvos istorijos metraštyje (1998 m.), o urna su tėvo pelenais į Vilniaus Rasų kapines perkelta 1996 metais. Dar pridursime, kad A. Končius ir Vydūno fondo pirmininkas Vytautas Mikūnas pasirūpino įsteigti Igno Končiaus stipendiją geriausiam Kauno technologijos universitete studijuojančiam fizikos studentui.Taigi tėvo prašymai sūnaus išpildyti su kaupu.