Mokslo kelias atvedė į Lietuvą

Jo veikla neliko nepastebėta. R. Bitneris tapo Europos endoskopinės chirurgijos asociacijos valdybos nariu, Europos herniologų draugijos pirmininku, Amerikos–Europos herniologų draugijos garbės pirmininku, yra ilgametis Vokietijos minimaliai invazinės chirurgijos draugijos pirmininkas, Vokietijos chirurgų draugijos prezidentas, Vokietijos chirurgų asociacijos valdybos narys, Pietvakarių Vokietijos gastroenterologų draugijos viceprezidentas. Profesorius aktyviai dalyvauja Pasaulio chirurgų asociacijos, Tarptautinio kolorektinio vėžio klubo, Europos virškinamojo trakto draugijos, Tarptautinės skrandžio vėžio asociacijos ir kitų tarptautinių organizacijų veikloje.

Prof. R. Bitnerio bibliografijoje – daugiau kaip 320 mokslinių straipsnių, jis skaitė 372 mokslinius pranešimus, yra 37 mokslinių knygų autorius arba bendraautoris, yra skaitęs 80 kviestinių pranešimų įvairiuose pasaulio universitetuose, chirurginiuose kongresuose, dalyvavo 15 naujų operacijų demonstracijose. Profesorius vadovauja žurnalui Gastroenterologische Chirurgie interdisciplinaer, yra daugelio kitų leidinių redkolegijų narys.

Prof. R. Bitneriui suteiktas Anglijos karališkosios chirurgų kolegijos garbės nario vardas ir Yangzhou universiteto Kinijoje garbės profesoriaus vardas. Nuo šiol profesorius – ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.

Reikšmingą vaidmenį prof. Reinhardas Bitneris atliko Vilniaus universiteto chirurgijos klinikos veikloje. Per nepriklausomybės metus jis keturis kartus padėjo organizuoti minimaliai invazinės chirurgijos seminarus-mokyklas, jose Lietuvos chirurgus mokė naujų operacijų. Lietuvos chirurgai stažuodavosi R. Bitnerio vadovaujamoje klinikoje, ten išmokdavo naujų diagnostikos ir gydymo būdų. R. Bitneris padėjo parengti pirmą Lietuvoje daugiacentrę klinikinę atsitiktinių imčių studiją, kuri atlikta Vilniaus universiteto, Kauno medicinos universiteto ir Klaipėdos miesto chirurgijos klinikose. Pagaliau prof. R. Bitnerio pastangomis Vilniaus universiteto chirurgijos klinikai padovanotas laparoskopinės chirurgijos rinkinys.

Galima neabejoti, kad Lietuvos mokslas ir chirurgija Vilniaus universiteto garbės daktaro prof. Reinhardo Bitnerio asmenyje įgijo labai autoritetingą bičiulį, pasaulinės minimaliai invazinės chirurgijos vieną žymiausių atstovų.

Jau 40 metų su lietuvių kalba

Ne da˛no u˛sienio šalies kalbininko mintis taip išsamiai esame pristatę Mokslo Lietuvoje, kaip Jogailaičių universiteto Krokuvoje prof. habil. dr. Vojciecho Smočinskio (Wojciech Smoczyński). 2005 m. per keturis laikraščio numerius spausdinome profesoriaus, prof. Vladimiro Plungiano ir lietuvių kalbininko dr. Artūro Judženčio pašnekesį Mokslo Lietuvos redakcijoje (Nr. 16(328), Nr. 17(329), Nr. 18(330), Nr. 20(332). Susidarė įspūdis, kad V. Smočinskis, tvirtai remdamasis į tradicinės kalbotyros pagrindus, kartu yra entuziastingas modernių metodų taikymo kalbotyroje šalininkas. Tai mokslininkas, kuris kritišką požiūrį sugeba derinti su dideliu jautrumu ir dėmesingumu jaunųjų talentų atžvilgiu, pastebi jų laimėjimus ir sugeba jais visa širdimi džiaugtis. Bendrauti su profesoriumi lengva ir paprasta, nes tai nuoširdus žmogus, gyvenantis kalbos mokslui ir moksle.

V. Smočinskis yra kone nuolatinis kalbininkų vasaros stovyklų Salose dalyvis, kur kaskart ne tik skaito įdomias paskaitas, bet į stovyklas sugeba atsivežti ir savo mokinius, pasirinkusius kalbininko kelią. Reportažą Mokslo Lietuvoje iš 2006 m. kalbininkų vasaros stovyklos Salose esame paįvairinę ir V. Smočinskio nuotrauka (Nr. 15(349), kurioje garbusis profesorius sėdi paprastame arklio tempiamame kaimo vežime apsuptas būrelio vaikų – tipiška akimirka iš Salų vasaros stovyklos gyvenimo. Šį kartą jau teko fotografuoti prof. V. Smočinskį su Vilniaus universiteto garbės daktaro toga ir biretu – tai akademinės bendruomenės pagarbos mokslininkui ženklai, kuriais garbingas universitetas pagerbia tik išskirtines mokslo asmenybes.

Žinoma, laikraščio darbuotojo įspūdis sunkiai galėtų prilygti akademinės bendruomenės nario pateiktų faktų apie prof. V. Smočinskį visumai. Tuo labiau, kad šis malonus rūpestis – pristatyti naująjį garbės daktarą – teko naujajam Filologijos fakulteto dekanui doc. dr. Antanui Smetonai. Beje, ir dekanas prisipažino, kad per kelias minutes supažindinti su profesoriaus bibliografija ir jo darbais paprasčiausiai neįmanoma. Todėl A. Smetona sutelkė dėmesį į tai, kuo šis garbus mokslo vyras nusipelnė būti pagerbtas būtent Vilniaus universitete.

Pirmiausia ta veikla išsiskiria lituanistikos ir prūsistikos darbais. Pasirinkęs slavistikos studijas Varšuvos universitete studentas V. Smočinskis turėjo rinktas ir vieną papildomą indoeuropiečių kalbą – graikų arba lietuvių. Kaip teigia pats profesorius, ne visai paprasta būtų atsakyti, kodėl jis pasirinko būtent lietuvių kalbą. Gal lėmė 1965–1966 m. klausytos doc. Tamaros Buchienės (Buch) paskaitos Lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų fone. T. Buchienė 1956 m. persikėlė iš Vilniaus į Varšuvą ir dvidešimtmečio jaunuolio sieloje pasėjo pažinimo siekio sėklą, tad jis šią mokslininkę ėmė laikyti savo vedle moksle ir gyvenime. Paskaitos sužadino studento susidomėjimą istorine lyginamąja kalbotyra, kartu ir lietuvių kalba kaip labai svarbia indoeuropeistikai. Doc. T. Buchienės dėka V. Smočinskis 1967 m. tapo žymaus kalbininko prof. Jano Safarevičiaus (Jań Safarewicz) asistentu Jogailaičių universitete. Pastarasis paskatino kuo greičiau išmokti lietuvių kalbą, nes ji labiausiai pasiekiama indoeuropeistikos tyrimams, be to, juk visai neatsitiktinai kiekvienas save gerbiantis lenkų kalbininkas domėjosi lietuvių kalba.

V. Smočinskis prisimena, kad lietuvių kalbos mokymasis nebuvo toks malonus, kaip kad galėtų atrodyti šiandien iš laiko perspektyvos. Turėjo vienintelį sovietinį lietuvių kalbos vadovėlį, kuriame buvo skaitiniai apie šaunius kolūkio traktorininkus, melžėjas ir bulviakasį. Vienintelė atgaiva buvo lietuviški žodžiai. Ir dabar su jauduliu prisimena, kaip jį sužavėjo javų pavadinimai, nepanašūs į jokios kitos kalbos žodžius, turintys plurale tantum. Tai daiktavard˛iai, vartojami tik daugiskaita.

Susidomėjimas vedė vis prie gilesnių studijų, Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Janio Endzelino, Kazimiero Būgos, Jano Otrembskio (Otrębski) ir Christiano Stango darbų, skirtų lietuvių kalbos tyrinėjimams. Jogailaičių universiteto Bendrosios kalbotyros katedroje, kurioje pradėjo dirbti V. Smočinskis, be J. Safarevičiaus dirbo ir prof. Ježis Kurylovičius (Jerzy Kurylowicz). Jam V. Smočinskis jaučia ypatingą dėkingumą už tai, kad galėjo jo vadovaujamas gilintis į ir indoeuropeistikos tyrimus, tobulintis ypač kalbotyros tyrinėjimų metodologijos srityje.