Įkalintos knygos
Įkalintos knygos
arba kodėl Lenkijoje ir kitose šalyse nespausdinami rašytojo Juzefo Mackievičiaus kūriniai
Gegužės 27–31 d. Vilniuje vyko XIV tarptautinis poetų susitikimas Gegužė prie Neries, kurio organizatorius buvo leidinio Znad Wilii redaktorius Romualdas Miečkovskis (Romuald Mieczkowski). Daug dėmesio susitikimo renginiuose buvo skirta rašytojams ir publicistams broliams Stanisłavui Catui Mackievičiui (Stanislaw Cat Mackiewicz, 1896–1966) ir Juzefui Mackievičiui (Józef Mackiewicz, 1902–1985). Lenkų institute ir lenkų meno galerijoje Znad Wilii atidarytos Stanislavo Cato Mackievičiaus fotografijos parodos, Lenkų institute vyko mokslinė konferencija Mackievičius prisiminus.
Prieškario Vilniuje tai buvo labai gerai žinomos pavardės. Stanislavas Catas leido konservatyvių pažiūrų dienraštį Žodis (Słowo), kuris buvo žinomas visoje Lenkijoje. Leidėjo pažiūros ne visada sutapdavo su oficialiąja Lenkijos vyriausybės linija, neretai Słowo spausdindavo labai kritiškus straipsnius apie šalyje vykdomą politiką. Antai Stanislavas Catas griežtai protestavo prieš stačiatikių cerkvių Vakarų Ukrainoje uždarymą (uždaryta 150 cerkvių, į tas akcijas buvo įtraukta Lenkijos kariuomenė), Lenkijoje tautinių mažumų persekiojamą. Tai visiškai nesiderino su brolių Mackievičių pažiūromis, nes jie jautėsi esą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, o toje valstybėje vyravo tautinė ir religinė tolerancija. Už panašias publikacijas Stanislavas Catas buvo suimtas ir įkalintas politinių kalinių koncentracijos stovykloje Kartūzų Berezoje.
Ne kitokio likimo susilaukė ir Juzefas Mackievičius. Žinomas publicistas, rašytojas, apkaltintas kolaboravimu su naciais Antrojo pasaulinio karo metais, Armijos krajovos specialiu teismo sprendimu buvo nuteistas myriop. Laimei, nuosprendis nebuvo įvykdytas. Pokario metais J. Mackievičius gyveno Londone, parašė puikių romanų, kuriuose giliai ir su didele menine įtaiga atskleidė totalitarinių režimų Europoje esmę.
Nors abiejų brolių literatūrinė ir visuomeninė veikla gali būti nevienareikšmiškai vertinama, jų indėlis į prieškario kultūrinį Vilniaus gyvenimą yra neabejotinas. Deja, ligi šiol neturime nė vienos šių autorių knygos, išverstos į lietuvių kalbą. Kodėl, iš dalies paaiškės ir šioje publikacije. Mūsų sostinėje nėra ir šiems rašytojams skirtų atminimo ženklų, jų pavardės neįaugo į mūsų sąmonę kaip tautinės tolerancijos ir humanizmo skleidėjų daugiatautėje valstybėje vardai.
Renginių Gegužė prie Neries programoje dalyvavo nemažai iškilių Lenkijos literatų. Mes iš svečių išskirsime ponią Aleksandrą Niemčikovą (Aleksandra Niemczykowa), Stanislavo Cato Mackievičiaus dukterį. Per konferenciją Lenkų institute ji papasakojo apie abiejų Mackievičių gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Daug įdomaus iš šių asmenybių gyvenimo išgirdome taip pat iš Kazimiero Orlosio (Kazimierz Orłoś) lūpų. Tai puikus rašytojas, publicistas, scenarijų ir radijo vaidinimų kūrėjas, apsakymų Nuostabi landynė, Trečiasis melas autorius. Paskutinioji jo knyga Mozūrų tematika Mergina iš priebučio Lenkijoje apdovanota Naujųjų knygų premija. Socialistinio režimo metais K. Orlosis bendradarbiavo su Ježio Giedrojco Paryžiuje leidžiamu žurnalu Kultura ir Europos radiju, buvo pogrindinio leidinio Įrašas (Zapis) redaktorius. Stanislavas Catas Mackievičius ir Juzefas Mackevičius – tai Kazimiero Orlosio dėdės, mamos Severinos broliai.
Po Lenkijos literatų susitikimo Lietuvos rašytojų sąjungoje Mokslo Lietuvos atstovui atsirado galimybė pakalbinti Kazimierą Orlosį. Suprantama, kalba daugiausia sukosi apie brolių Mackievičių kūrybą ir literatūrinio palikimo reikalus.
Vis dar nežinomas skaitančiai visuomenei Gerbiamasis Kazimierai Orlosi, kiek Lenkijos skaitančiajai visuomenei žinoma Stanislavo ir Juzefo Mackievičių literatūrinė kūryba, kiek ji pasiekiama?
Padėtis nėra gera, tai ypač pasakytina apie Juzefo Mackievičiaus kūrybinį palikimą. Geresni reikalai su Stanislavo Cato Mackievičiaus kūryba, nes tuo rūpinasi jo duktė Aleksandra Niemčikova (Niemczykowa). Jos pranešimą kaip tik ir galėjome išklausyti vakar Lenkų institute vykusioje mokslinėje konferencijoje Mackievičius prisiminus. Žodžiu, Stanislavo Cato Mackievičiaus kūriniai Lenkijoje leidžiami, karts nuo karto prisimenami ir iš naujo perleidžiami.
Daug sudėtingiau yra su Juzefo Mackievičiaus literatūriniais kūriniais. Jau keliolika metų tęsiasi teismo procesas dėl jo kūrinių leidybos paveldėjimo teisės. Mat Londone gyvena Nina Karsov-Szechter, turinti nedidelę knygų leidyklą Kontra. Tai štai ši ponia save laiko įgijusia teisę leisti Juzefo Mackievičiaus kūrinius. Dabar šią jos teisę užginčyti bando J. Mackievičiaus duktė Halina Mackievič. XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje pradėta ši byla, ir ji vis nesibaigia.
Kokiais teisiniais argumentais disponuoja leidyklos „Kontra“ savininkė?
Ji iš tiesų turėjo ryšių su J. Mackievičiumi ir jo žmona Barbara Toporska-Mackievič. Kol šiedu gyveno Miunchene, leido rašytojo knygas Londone, kai socializmą statančioje Lenkijoje tai buvo išvis neįmanoma. Tais pačiais 1985 m. J. Mackievičius ir jo žmona Barbara Toporska-Mackievič mirė, abu palaidoti Londone. N. Karsov iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos leido J. Mackievičiaus knygas, t. y. iki to laiko, kol Lenkijoje ir visoje šioje Rytų Europos dalyje buvo įsitvirtinusi komunistų valdžia. Visiškai suprantama, kad tokio antikomunisto kaip J. Mackievičius veikalai oficialiai to meto Lenkijoje, kaip ir kitose komunistinio bloko šalyse, negalėjo pasirodyti.
Lenkijai iškovojus nepriklausomybę, J. Mackievičiaus dukra tėvo knygas norėjo leisti Lenkijoje, tačiau nesusilaukė ponios Karsov pritarimo.
Kokia teise vadovavosi J. Mackievičiaus dukra, ar tik tuo, kad yra rašytojo duktė?
Duktė disponavo tėvo laišku, kuriuo jai suteikė teisę savo kūrinius leisti Lenkijoje. Halina Mackievič kreipėsi į Niną Karsov, bet ši į laišką neatsakė, su rašytojo dukterimi bendravo tik per advokatą. 1993 m. H. Mackievič iniciatyva prasidėjo teismo procesas, kurio nei galo, nei krašto nematyti. Trylika metų tęsęsis teismo procesas 2006 m. baigėsi tuo, kad pripažino visas J. Mackievičiaus kūrinių teises leidyklos Kontra savininkei. Halina Mackievič pateikė apeliaciją.
Tamsiuose Temidės labirintuose Redaktoriaus paaiškinimas. Lietuvos skaitytojams reikia papildomų paaiškinimų. B. Toporska po vyro mirties, žinodama savo teises, 1985 m. kovo mėn. Paryžiuje leistame žurnale Kultura išspausdino atvirą laišką, kuriuo visas Lenkijoje veikusias pogrindžio leidyklas įpareigojo leisti Juzefo Mackievičiaus kūrinius visa ir necenzūruota versija. B. Toporska net nereikalavo, kad dėl kūrinių spausdinimo su ja būtų tariamasi kaip su J. Mackievičiaus įpėdine. Priešingai, norėjo, kad Lenkijoje knygos būtų kuo plačiau spausdinamos ir platinamos. Atviras laiškas žurnale Kultura buvo J. Mackevičiaus reiškiamų nuostatų padarinys. Kanadoje gyvenančios Marijos Marčak (Marczak) liudijimu teisme, ji, paprašyta rašytojo dukters Halinos Mackievič, laiške 1982 m. J. Mackievičiaus klausė apie jo knygų leidybos Lenkijoje teises. Rašytojas pareiškė sutinkąs, kad jo knygos būtų leidžiamos Lenkijoje ir visas tos leidybos teises šalyje suteikė dukteriai Halinai.
Lyg ir viskas aišku. Tačiau Lenkijoje 1981 m. rudenį buvo įvesta karinė padėtis, užsienio korespondencija buvo griežtai kontroliuojama, tuo labiau tai pasakytina apie Mackievičių laiškus. J. Mackievičiaus laiškas dukteriai Halinai į Lenkiją buvo atvežtas nelegaliai, bet baiminantis, kad pateks į Lenkijos saugumo rankas, buvo sunaikintas. Tiesa, su laišku buvo susipažinę, arba apie jį žinojo gyvi liudytojai, tarp jų yra ir mūsų pašnekovas K. Orlosis. Tiems liudytojams (Włodzimierz Odojewski, Marek Nowakowski, Mirosław Kowalski) jau yra tekę liudyti teisme, kuriame buvo nagrinėtas H. Mackievič ieškinys N. Karsov. Pastaroji pateikė teismui dokumentą, kuriame teigiama, kad ji yra prieškariu mirusios Juzefo Mackievičiaus žmonos duktė, ir jai priklauso visos paveldėjimo teisės.
Kas lėmė pirmos instancijos teismo sprendimą Ninos Karsov naudai? Galimas dalykas tai, kad Barbara Toporska iškart po atviro laiško paskelbimo žurnale Kultura, 1985 m. parašė testamentą, kuriame J. Mackievičiaus kūrinių leidybos, taip pat savo teises pripažino Ninai Karsov. Našlės manymu, tai nesikirto su jos atviro laiško turiniu, nes leisdama vyro laiškus spausdinti Lenkijoje, to paties leidimo tikėjosi ir iš N. Karsov. Savuoju testamentu išreiškė savo ir vyro padėką N. Karsov už ilgametę draugystę ir pagalbą spausdinant J. Mackievičiaus knygas, kurių antikomunistinis turinys, aišku, netiko socializmą statančiai Lenkijai. Našlė tikėjosi, kad N. Karsov ir ateityje judviejų su vyru literatūrinių laimėjimų sklaidai geriausiai pasitarnaus. Tačiau viskas įvyko kitaip.
