MOKSLASplius.lt

Tauta, neturinti elito – tauta be ateities (2)

Pradžia Nr. 10

Toliau kalbamės su Ohajo universiteto (Ohio university, USA) Filosofijos departamento profesoriumi dr. Algiu Mickūnu, Klaipėdos universiteto garbės daktaru, ir Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėju prof. Arvydu Šliogeriu, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu.

Sąjūdį padarė humanitarai

Mokslo Lietuva. Gerbiamieji profesoriai nepagailėjo aštrios kritikos žodžių Lietuvoje vykstantiems reiškiniams apibūdinti, pasitelkė net JAV istorijos bei dabarties patirtį. Ir vis dėlto matuojantis kad ir geriausią svetimą drapaną, žmogus visada mąsto, kaip atrodys savo aplinkoje. Taip ir su pavyzdžiais – jie paveikūs tiek, kiek siejasi su mūsų pačių patirtimi ir mums rūpimais dalykais. Todėl rūpi štai ko paklausti. Kaip atsitiko, kad 1918 m. atkuriant Lietuvos valstybę saujelė lietuvių inteligentų rado į ką atsiremti, o mūsų laikais tarsi viskas slysta iš po kojų? Juk buvo laikai, kai oficialioje aplinkoje lietuviškai buvo draudžiama net kalbėti, 40 metų lietuviai savo gimtoje žemėje neturėjo teisės rašyti ir skaityti lotyniškomis raidėmis. Ir vis dėlto tie mūsų tautos idealistai, pirmieji atgimusios tautos inteligentai, rado iš kur semtis stiprybės. Jie rėmėsi į pamatines tautos vertybes, kurios vis dėlto išliko net ir sunkiausios tautinės priespaudos metais. Kaip atsitinka, kad aukštuosius mokslus baigę tautiečiai savo atkurtoje valstybėje niekieno neverčiami pradeda tą pačią politiką, kurią varė aršūs rusintojai? Tik vietoj rusifikacijos dabar mus mėginama pamauti ant angliško kurpalio. Filosofo Algio Mickūno, atrodo, netrikdo net ir sudėtingi Lietuvos mokslo klausimai, bent jau profesoriaus nuotaika gera; toliau – susimąstęs filosofas Algirdas Šliogeris

Arvydas Šliogeris. Nuolat pateikiu štai kokį argumentą: kai sakoma, kad humanitarai Lietuvai nenaudingi, tai noriu paklausti: o kas sudarė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės branduolį? Ar daug joje buvo fizikų, chemikų ar biotechnologų.

M. L. Buvo Zigmas Vaišvila.

A. Šliogeris. Gal vienas ir buvo. O filosofų iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje – net penki, buvo vienas muzikologas (Vytautas Landsbergis), net vienas kompozitorius (Julius Juzeliūnas), keli rašytojai. O jeigu tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovų toje grupėje ir buvo, tai aš jų nežinau, prašom man juos išvardyti. Daugumą sudarė būtent humanitarai. Tai štai ir atsakymas tiems, kurie abejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę.

Man pačiam yra tekę būti Vilniaus miesto Sąjūdžio taryboje. Mėginu prisiminti, kiek joje buvo tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovų? Labai nedaug. Vyravo vėl tie patys nelaimingi humanitarai. Jeigu nebūtų buvę muzikų, filosofų, poetų ir rašytojų, tai jokio Sąjūdžio apskritai nebūtume sulaukę. Sąjūdį padarė humanitarai.Tai kodėl apie visa tai taip greitai pamirštama? Dabar visi tie, kurie it aršūs žvėrys plėšia milijonus, turi būti dėkingi ne kam kitam, o humanitarams. Bet dabar tie patys humanitarai niekinami ir pjaunami visais įmanomais būdais.

M. L. Seniai pastebėta, kad revoliuciją daro idealistai ir romantikai, o vaisiais naudojasi sausi pragmatikai. Baigiasi tuo, kad Saturnas suryja savo vaikus, revoliucija sudoroja savo didvyrius.

A. Šliogeris. Tai bendra frazė, bet kalbame apie humanitarų naudą valstybėje, kurios nenorima matyti dabartinėje Lietuvoje. Tada būtų galima paklausti, ar naudingas buvo Sąjūdis? Šį klausimą norėčiau užduoti pirmiausia tiems, kurie dabar naikina Lietuvoje humanistiką ir lietuvių kalbą. Tie naikintojai – biurokratai, milijonieriai ir net žiniasklaidos funkcionieriai – dabar vadinami naujaisiais lietuviais. Žinoma, jie atsakys, kad Sąjūdis buvo reikalingas ir jiems labai naudingas asmeniškai, nes Sąjūdžio dėka jie tapo tuo, kuo yra. O ar jie žino, kad Sąjūdį padarė humanitarai? Naivu manyti, kad ateityje tautos ir Lietuvos valstybės neištiks kitos didelės nelaimės ir išbandymai. Kas gali užtikrinti, kad vėl neteks išeiti pirmyn tiems patiems drąsuoliams – Arvydui Juozaičiui, Broniui Genzeliui,Vytautui Radžvilui ar Vytautui Landsbergiui.

Ar tyli intelektualai

M. L. Jeigu padėtis tokia grėsminga, bent jau humanistikos atžvilgiu, kaip kad sakote, tai kodėl šiandien tokie tylūs kad ir Jūsų išvardyti asmenys? Intelektualai tyli.

Algis Mickūnas. Intelektualai tyli ir nesipainioja kasdienio gyvenimo kelyje, bet visuomenėje turi būti elitas, nors tai ir demokratinė visuomenė. Juk ir JAV kaip valstybė buvo sukurta būtent elito.A. Šliogeris. Ir ne tokio elito, kuris savo elitiškumą demonstruoja važinėdamas į buldozerius panašiais džipais, bet intelektualinio elito. O kad toks elitas negali atsirasti be plataus humanistinio akiračio, ar pagalvojama?A. Mickūnas. Ohajo universitetas, kuriame dirbu, taip pat sukurtas pagal Tomo Džefersono (Thomas Jefferson), Nepriklausomybės deklaracijos autoriaus, trečiojo Jungtinių Valstijų prezidento reikalavimus. Tuo metu JAV sudarė dvylika pirmųjų susivienijusių valstijų, kurioms galiojo JAV Konstitucija. Tos dvylika susivienijusių valstijų pareiškė: jeigu kitos Šiaurės Amerikos teritorijos norės tapti JAV dalimi, tai prieš tapdamos turės sukurti mokslo akademines institucijas, nes nemokyti žmonės negali būti demokratiški.A. Šliogeris. Džefersonas mintyje turėjo ne santechnikus.M. L. Tikriausiai ir ne virėjas.

A. Šliogeris. Ir net ne verslininkus.

A. Mickūnas. Ne, tikrai ne. Įkurtasis Ohajo universitetas buvo pavadintas Atėnais – kaip civilizacijos centras. Amerikos universitetuose ir šiais laikais niekas nekelia abejonių, ar humanitarai reikalingi. Viename universitete filosofijos profesoriai nieko per daug neveikė, pešėsi tarpusavyje negalėdami susitarti dėl skirtingų dogmų. Kartą universiteto prezidentas ir sako: „Tai gal uždarykime tą filosofijos fakultetą, nes ten tik triukšmas keliamas, nieko neveikiama, pešamasi, ir dar studentai į peštynes įveliami.“ Fakulteto senatas pasakė: blogai, kad fakultete taip vyksta, bet koks gali būti universitetas be filosofijos?M. L. Pagaliau juk senieji universitetai apskritai buvo neįsivaizduojami be filosofijos fakulteto, jis buvo vienas svarbiausių.

A. Mickūnas. Tai atsispindi net teikiant mokslų daktaro laipsnį: Ph. Dr. – tai filosofijos daktaras.M. L. Ko gero, mūsų humanitarai ne atsitiktinai atsiduria tam tikrų jėgų taikinyje. Vyksta globalinis procesas, kurio aukomis tam tikra prasme tampame visi. Gaila, kad savoje valstybėje.

A. Šliogeris. Ne aukomis. Tiesiog atsiranda gudručių, kurie pasinaudoja palankia padėtimi. Jie patys nėra aukos, bet kitus nori paversti aukomis. Skaičiavimas labai paprastas – skirstyti pinigus: sau, savo draugams ir švogeriams – daug, kitiems – kiek lieka. Deja, šis darbas tenka menko lygio žmonėms – tamsuomenei. Vilniaus pedagoginiame universitete pasidomėjau, kiek pinigų skiriama už mokslinį darbą: Fizikos fakultetui – 40 tūkst. litų, Istorijos fakultetui – 4 tūkst. litų.M. L. Matyt, pinigus skirsto ne istorikai. Ir ne filosofai.

A. Šliogeris. Ne istorikai. Tie skirstytojai kaip asmenybės dažniausiai yra niekas, man net žodžių trūksta jiems apibūdinti.M. L. Fizikai yra mūsų gyvenimo blogybė?

A. Šliogeris. Jokiu būdu, ne. Pažįstu fizikų, kurie yra aukščiausio rango mokslininkai ir aukšto rango žmonės. Kad ir akad. Algis Petras Piskarskas, dabartinis Nacionalinės pažangos premijos laureatas. Tai šviesus žmogus, ir tokių yra ne vienas. Bet ne jie yra gėrybių skirstytojai. Skirsto tie, kurie nėra nei fizikai, nei chemikai, nei biofizikai ar dar kas nors. Tai tamsuomenės ir menkystų deputatai biurokratiniame aparate.A. Mickūnas. Bet jie nutaria, kaip valstybėje turi būti.A. Šliogeris. Nutaria, kokį dekretą paskelbti, kad išsipūstų jų pačių ir jų draugų piniginės.M. L. Dejonėmis niekas nepasikeis. Ką siūlote daryti? Kviesite žmones išeiti į gatves su vėliavomis?

A. Šliogeris. Ir tas būtų ne pro šalį.M. L. Mokslininkų protestuoti ir mitinguoti nesubursite, nes tai individualistai, mitingai ir demonstracijos – ne jų veikimo būdas.

A. Šliogeris. Ne individualistai, bet bailiai. Lietuva yra bailių šalis.M. L. Gyvenimas parodė, kad ne visada ir ne visai.

A. Mickūnas. Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė intelektualų grupė, kaip ir Amerikoje revoliuciją prieš Didžiąją Britaniją juk taip pat vykdė tik saujelė intelektualų: Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas (Jame Madison), Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin), Džordžas Vašingtonas (George Washington), Džonas Adamsas (John Adams) ir kiti. Jie juokėsi: „Mes keliame revoliuciją žūt būt. Arba mus po vieną pakars, arba visus drauge.“A. Šliogeris. Teisingai. Ir apskritai mano mintis pasisuko kita kryptimi. Žmogus balotiruojasi į prezidentus, o jam sako: „Tave nušaus“. O jis atsako: „Na tai kas? Aš tam ir einu į prezidentus, kad mane gali nušauti.“ Ir išties, jei bijai, kad tave gali nušauti, neik. Būk dizaineriu, virėju ar pop žvaigžde. Bet į prezidentus turi eiti aukšto intelekto, drąsūs, taurūs, laisvi, nesavanaudiški žmonės.

Ką tuo noriu pasakyti? Štai ką reiškia elitas: kai tautoje dar išlieka keletas drąsių aukšto intelekto žmonių. Niekas nepaneigs, kad Arvydas Juozaitis, Bronius Genzelis yra drąsūs žmonės, drąsūs buvo Vytautas Landsbergis ir Vytautas Radžvilas. Jie ėjo skustuvo ašmenimis. 1995 m. Respublika išspausdino sąrašą (iš KGB archyvo) asmenų, kur buvo išvardyti sušaudymui pasmerkti asmenys. Kas buvo tame sąraše? Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos nariai ir dar keli kiti žmonės. Ar mes to pavojaus nesuvokėme? Puikiausiai suvokėme. Bijojome? Taip, bet vis tiek ėjome įveikę savo baimę. Šimtas žmonių, gal net mažiau, sukūrė naują Lietuvą. Jeigu nebūtų buvę to šimto, mes ir šiandien dar būtume gyvenę sovietijoje. Nors patys savo valia dabar vėl sugrįžome į sovietmetį.Apie dvasios aristokratizmą

M. L. Bet pripažinkime, kad buvo susidariusios tiems pokyčiams palankios sąlygos.

A. Šliogeris. Štai čia baudžiauninko-marksisto požiūris! Kai sakoma, kad „tokios sąlygos susidarė“, iškart nubraukiami tokie žodžiai kaip drąsa, taurumas, išdidumas. Sąlygos… Ką reiškia sąlygos? Tegul susidarė sąlygos, bet reikėjo drąsos tomis sąlygomis pasinaudoti. Kad ir A. Juozaičiui Lietuvos dailininkų sąjungoje perskaityti tą paskaitą, kurioje jis viešai pareiškė, jog Lietuva okupuota. Nuo to ir prasidėjo tautos konsolidacija. Ar galėjo tą patį padaryti kiekvienas žmogus iš gatvės? Negalėjo.

Po to, kai padaryta, galima sakyti: sąlygos susidarė. Taip galima suniekinti viską.

M. L. Tai ne suniekinimas ir ne drąsos, žmogiškojo ar tautinio orumo neigimas. Tiesiog neturėtume pamiršti, kad jau buvo įsisiūbavęs lenkų „Solidarumas“, pradėjo griūti Berlyno siena, o Maskvoje buvo ne tik M. Gorbačiovas su „perestroika“, bet ir B. Jelcinas su Rusijos demokratinėmis jėgomis, kurios artino Sovietų Sąjungos agoniją. Buvo Latvijos ir Estijos nacionaliniai frontai, tad Lietuvos „Sąjūdis“ veikė visai ne izoliuotoje erdvėje.

A. Šliogeris. Kaip Juozaitis vienu metu galėjo būti Lenkijoje, kur veikė Solidarumas, ir Berlyne, kur buvo griaunama siena? Gerai prisimenu, kad Sąjūdį jis kūrė Vilniuje. „Tauta“ tuo metu tupėjo krūmuose, o gudručių legionas, pasinaudodamas anarchija, pradėjo plėšti Lietuvą.