Mokslo kelias atvedė į Lietuvą
V. Smočinskis prisimena, kad lietuvių kalbos mokymasis nebuvo toks malonus, kaip kad galėtų atrodyti šiandien iš laiko perspektyvos. Turėjo vienintelį sovietinį lietuvių kalbos vadovėlį, kuriame buvo skaitiniai apie šaunius kolūkio traktorininkus, melžėjas ir bulviakasį. Vienintelė atgaiva buvo lietuviški žodžiai. Ir dabar su jauduliu prisimena, kaip jį sužavėjo javų pavadinimai, nepanašūs į jokios kitos kalbos žodžius, turintys plurale tantum. Tai daiktavard˛iai, vartojami tik daugiskaita.
Susidomėjimas vedė vis prie gilesnių studijų, Jano Rozvadovskio (Rozwadowski), Janio Endzelino, Kazimiero Būgos, Jano Otrembskio (Otrębski) ir Christiano Stango darbų, skirtų lietuvių kalbos tyrinėjimams. Jogailaičių universiteto Bendrosios kalbotyros katedroje, kurioje pradėjo dirbti V. Smočinskis, be J. Safarevičiaus dirbo ir prof. Ježis Kurylovičius (Jerzy Kurylowicz). Jam V. Smočinskis jaučia ypatingą dėkingumą už tai, kad galėjo jo vadovaujamas gilintis į ir indoeuropeistikos tyrimus, tobulintis ypač kalbotyros tyrinėjimų metodologijos srityje.
Vis dėlto lietuvių kalbos studijose būsimasis profesorius jautėsi savamoksliu, ieškojo ryšių su gyvosios kalbos atstovais, ir tos paieškos V. Smočinskį atvedė pas Lenkijos lietuvius. Punske, Ožkiniuose, Kreivėnuose susipažino ir bendravo su ūkininkais Juozu Vaina, Jonu Pajauju, Petru Venclausku. Buvo tiesiog pakerėtas jų tradicinio oraus gyvenimo būdo, taip besiskiriančio nuo kaimo, kurį ligi tol teko pažinti. Štai šis bendravimas V. Smočinskį ir paskatino prabilti lietuviškai. Iš Lenkijos lietuvių perėmė vietinės dzūkų tarmės bruožus, kurie, kaip dabar linksmai prisimena, vėliau jį šiek tiek kompromitavo Vilniaus svetainėse.
Pasišovęs tyrinėti dalyvius, bet lietuvišku kaimu susižavėjęs V. Smočinskis savo daktaro disertacijai pasirinko kitą temą – dialektologinę. Gal nesąmoningai pasirinko savo pirmosios lietuvių kalbos dėstytojos Tamaros Buchienės tyrinėjimų kelią. 1970 m. ji netikėtai mirė, jos netektį V. Smočinskis sunkiai išgyveno.
1973 m. pirmą kartą atvyko į Vilnių, susipažino su Tamaros Buchienės seserimi Ina Meiksinaite, kitais lietuvių kalbotyrininkais – Jonu Palioniu, Zigmu Zinkevičiumi, Vytautu Ambrazu. Visiems jiems naujasis Vilniaus universiteto garbės daktaras Šv. Jonų bažnyčioje padėkojo už pagalbą tobulinant lietuvių kalbos žinias ir bendradarbiavimą.
1977 m. Krokuvoje V. Smočinskis apgynė daktaro disertaciją Punsko apylinkių lietuvių tarmė (vadovas J. Safarevičius). Nuo 1969 m. dirbdamas Jogailaičių universitete dėsto ir lietuvių kalbą. Nuo lituanistikos nenutolta ir 1986 m. tame pačiame universitete apgintoje habilituoto daktaro disertacijoje, bet ji buvo išplėsta į slavistikos, baltistikos ir indoeuropeistikos tyrimų sritį. Habilitacijos darbo pagrindą sudarė atskiri straipsniai ir studija Baltų kalbos. Nuo 1988 m. dirba ir Varšuvos universitete, kuriame 1990 m. įsteigta baltų filologijos specialybė. Baltų filologijos katedrai iki 1994 m. vadovavo V. Smočinskis. Jis ir toliau dirba indoeuropeistikos ir baltistikos krypties tyrinėjimų srityje, paskelbė vertingų darbų: plačiai aprašyta lietuvių kalba šalia latvių ir prūsų kalbų, ištirta lietuvių kalba kitų kalbų lyginimo perspektyvoje (2001 m.), o žinovams ypač didelį įspūdį daro serijoje Biblioteca Salensis 2006 m. lietuviškai išėjusi monografija Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Joje prof. V. Smočinskis nuo XX a. vidurio indoeuropeistikoje vyraujančią laringalų teoriją pritaikė lietuvių kalbos istoriniams tyrinėjimams.
Profesorius įkūrė ir redaguoja tarptautinį baltistikos žurnalą Linguistica Baltica, spaudai parengė T. Buchienės raštus Opuscula Lithuanica (1998 m.), sudarė ir redagavo kitus baltų kalbų tyrinėtojams reikšmingus leidinius.
Vis dėlto didžiausia intriga lietuvių kalbotyroje dar laukia ateityje, tiesa, visai netolimoje, nes netrukus turėtų pasirodyti V. Smočinskio Lietuvių kalbos etimologijos žodynas. Tai bus didžiulis daugiau kaip 700 puslapių veikalas. Jis tikriausiai sukels audringas diskusijas. Bent jau kai kurie šiandien atrodantys neabejotini kalbotyros mokslo teiginiai, pasak A. Smetonos, turėtų susvyruoti. Žodžiu, kalbotyros intriga mūsų dar laukia. Dekanas A. Smetona išreiškė viltį, kad bendromis Filologijos fakulteto ir Vilniaus universiteto pastangomis tas veikalas bus išleistas Vilniuje.
Daugelis kitų V. Smočinskio darbų (jų šiame rašinyje neišvardijame tiesiog dėl ribotos jo apimties), skirti baltų ir slavų kalbų santykiams, ryšiams ir indoeuropeistinėms problemoms. Šiems tyrinėjimams skirta daugiau kaip šimtas profesoriaus straipsnių.
Įdomus pastebėjimas: pirmajam užsienio mokslininkui – prof. Janui Safarevičiui 1974 m. buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas. O šią iškilmingą gretą užbaigia pastarojo mokinys – prof. Vojciechas Smočinskis. Kartų tąsa rodo kalbotyros mokslo gyvybingumą Krokuvos Jogailaičių ir Vilniaus universitetuose. Kaip čia neprisiminti, kad jis ne tik pats dalyvauja Lietuvoje daugelyje baltistams skirtų konferencijų, bet ir savo mokinius skatina jose dalyvauti. Vadinasi, susidomėjimas baltistikos ir lituanistikos tradicija Lenkijoje nenutrūks – tai ir prof. V. Smočinskio nuopelnas.
Dar pasakysime, kad profesoriaus santykis su Lietuva ir lietuviais yra labai jautrus ir humaniškas. Jis stengiasi suprasti lietuvių iš istorinės patirties išplaukiantį nepatiklumą „didžiojo brolio“ atžvilgiu. Profesoriui nemalonus globėjiškas kai kurių lenkų požiūris į lietuvius. Jis pripažįsta kiekvienos tautos teisę skirtingai vertinti savo istorinius santykius su kitomis tautomis.
Toks požiūrio platumas, matyt, kyla iš profesoriaus asmeninės patirties, nuoširdaus bendravimo su labai įvairiais lietuviais Lenkijoje ir Lietuvoje. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio lankydamasis Lietuvoje, V. Smočinskis sielvartavo, nes matė beveik neslepiamos tautinės priespaudos apraiškas, daug akivaizdesnes negu Lenkijoje. Kai jam tekdavo lietuviams Vavelio karališkojoje pilyje rodyti Vyčio herbus, šiems būdavo sunku patikėti, kad Lietuvos valstybingumo ženklai nesunaikinti, neužlipinti cementu ar gipsu, neužtapyti naujų laikų simboliais, kaip kad buvo Lietuvoje.
Todėl profesorius dabartinę Lietuvą ir jos sostinę Vilnių didžiuodamasis gali rodyti savo sūnums, atvykusiems į jo pagerbimo iškilmes. Atvyko ne vieni, bet su žmonomis ir vaikaičiais, kurie iškart į Šv. Jonų bažnyčią atnešė šeimynišką šurmulį, nelabai paisydami vyksmo iškilmingumo ir akademinės rimties. Tiesa, profesoriui Vojciechui skaitant savo inauguracinį žodį visi vaikaičiai ir vaikaitės jau buvo saldžiai įmigę, sotūs įspūdžių ir neįprastų garsų.
Profesoriaus vaikaičiams galime tik palinkėti išgyventi panašų susidomėjimą kuria nors Europos ar pasaulio tauta, kokį išgyveno jų senelis. Daugybė atsitiktinumų, o gal ir dėsningumų, profesorių atvedė į lietuvių tautą, su kuria jis susiejo savo likimą moksliniais ir emociniais bičiulystės ryšiais. Kaip sako pats profesorius V. Smočinskis, tai pagarba tautai, kuri, kitaip negu mūsų kraujo broliai prūsai ir jotvingiai, nepakluso galingesniems kaimynams. Nepakluso todėl, kad didvyriškai laikėsi savo kalbos, kurios sergėjimą padarė visos tautos gyvybinės svarbos reikalu. „Ryšiai su Lietuva ir lietuviais man padėjo įsisąmoninti, kaip neatsiejamai su kalba susietas tautos tapatumo ir suverenumo jausmas“, – per inauguracinę garbės daktaro prakalbą teigė prof. Vojciechas Smočinskis.
Žodžiai, į kuriuos pravartu įsiklausyti.
Gediminas Zemlickas
