MOKSLASplius.lt

Superjonikų pavilioti


Teoriškai gal ir taip, bet praktiškai tenka įveikti daugybę technologinių sunkumų?


Pirmiausia reikia turėti kietąjį kūną, kuriame vyktų ta cheminė reakcija. Fizikai ir chemikai daug metų kūrė tinkamą kietąjį kūną.


Tikriausiai tai labai skirtingos medžiagos ir toli gražu ne taip paprasta jas pagaminti?


Tenka įveikti nemažai sudėtingų technologinių ir kitokių dalykų: labai svarbūs yra elektrodai ir medžiagos, kuriose jungiasi vandenilis su deguonimi ir sukuria elektros įtampą. Kietojo kūno medžiagų fizika gana sudėtinga. Bet fizikai ir chemikai išmoko padaryti elektrodus, sugeba pasiekti, kad norima reakcija vyktų greitai, ir kad tokių kuro elementų našumo koeficientas būtų gana didelis. Praktiškai pažengta labai toli, pagaminti kuro elementai įvairiose šalyse puikiausiai veikia. O Lietuvoje ši darbų ir tyrinėjimų kryptis, deja, buvo užleista.


Pamoti nueinančiam traukiniui

Argi ne prof. Jonas Grigas buvo ėmęsis šios krypties darbų? Kodėl jų netęsė?


Tyrinėdamas feroelektrą ir fazinius virsmus kietuosiuose kūnuose kartu esu paskelbęs seriją protoniniams ir superjoniniams laidininkams skirtų darbų. Tai iš esmės ta pati fazinių virsmų problema. Prof. A. Orliukas, būdamas mano doktorantu, irgi tyrė feroelektrinius fazinius virsmus. Tik po to susidomėjome, iš kur atsiranda fazinio virsmo metu didelis elektrinis laidumas dielektrikuose. Manau, kad feroelektros srityje šį tą nuveikiau, JAV leidykla išleido mano monografiją Feroelektrikų ir giminingųjų medžiagų mikrobanginė dielektrinė spektroskopija, kurioje vienas skyrius skirtas superjonikams. Kitos monografijos tokiu pavadinimu pasaulyje dar nėra. Bet mažos šalies fizikai visko aprėpti negali.


Be to, reikia ir kritinės masės mokslininkų, dirbančių tam tikroje tyrinėjimų kryptyje.


Būtent, ta kritinė masė būtina bet kurioje mokslo srityje. Jei nori moksle padaryti ką nors reikšminga, kad nuvykęs į kitą šalį nustebintum ten dirbančius mokslininkus (o juk tai ir yra svarbiausia, jeigu savo gyvenimą skiri mokslui), turi rasti tokią tyrinėjimų nišą, į kurią galėtum labai giliai įsismelkti. Reikia tapti tos krypties, tegul ir siauros, lyderiu pasaulyje.


Tikriausiai labai svarbu, kad ta niša būtų perspektyvi, nes galima savo nišoje kuistis labai ilgai, bet jeigu kitiems tyrinėtojams dėl to nei šilta, nei šalta – rezultatų niekas ir nepastebės.


Jeigu tavo sritis neperspektyvi, nebūsi kviečiamas nei japonų, nei amerikiečių, nei europiečių. Man tą savo nišą pavyko rasti, pavykdavo ir nustebinti kitų šalių tyrinėtojus, kartais nustebinu ir dabar. Feroelektrikai šiandien pasauliniam fizikos mokslui labai svarbi sritis: iš feroelektrikų kuriami naujos kartos kompiuterių atminties įrenginiai, įvairios bankų ir kitokios atmintį turinčios kortelės, šimtai telekomunikacijų elementų. Net mobiliajame telefone yra devyni elementai iš feroelektrikų. Feroelektrinių telekomunikacijų elementų kasmet parduodama už šimtus milijardų dolerių.8-ojo tarptautinio simpoziumo „Sistemos su greitąja jonų pernaša“ organizatorius prof. Antanas Orliukas (pirmas iš dešinės) su konferencijos dalyviais


Padarėte klaidą nutolęs nuo superjonikų?


Jokiu būdu taip nemanau. Kaip sakiau, man superjonikų tyrimų darbuose yra tekę šiek tiek dirbti, padirbėjau ir Ciūricho technikos universitete. Ten įsitikinau, kad šveicarai ir kitų kraštų tyrinėtojai toje srityje taip toli pažengė, kad bėgti paskui įsibėgėjusį traukinį galima tik turint tiems tyrimams labai daug lėšų (kalbu apie milijonus). Tačiau nieko neturėdamas gali tik iš tolo pamojuoti.


Kas pirma – praktika ar teorija

Nuo šios liūdnos, bet realistiškos gaidos, dar pasisukime į teoriją. Gal ji bent kiek padės mūsų skaitytojams, kurie nėra fizikai, įsivaizduoti, kas yra ši superjonikų tyrinėjimų kryptis. Ar sukurta šios krypties bendra teorija? O gal kiekvienam atskiram kūno elementui sava teorija?


Kartais teorija tikrai pagimdo praktinius taikymus, naujas technologijas, bet pasitaiko ir priešingai: praktiški sukurti dalykai skatina ieškoti fundamentinių pagrindų ir pagimdo teoriją, net ištisą mokslą. Štai kad ir radarai. Kaip žinome, radarų „širdis“ yra magnetronas. Magnetronai – tai galingi megavatinės galios elektromagnetinių bangų generatoriai, visų lėktuvų, laivų, oro ir jūrų uostų elektroninės akys. 1939 m. britai sukūrė pirmuosius magnetronus, radarai veikė per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau bendros ir tikslios magnetronų teorijos nėra ligi šiol.

Kitas pavyzdys: šiluminių variklių sukūrimas davė postūmį kurti termodinamikos mokslą, atrasti keturis termodinamikos dėsnius. Iš pradžių Džeimsas Vatas (James Watt, 1736–1819) ir kiti kūrė bei tobulino garo mašinas, vėliau buvo pradėti kurti šiluminiai vidaus degimo varikliai, o termodinamika atsirado daug vėliau. Manyčiau, kad panašiai yra ir su kuro elementais. Man regis, kietojo kūno fizikos teorijos pakanka suprasti kuro elementų reiškinius.


Ar apskritai galima tokia teorija? Gal nėra ko belstis į neegzistuojančias duris?


Kaip sakiau, yra bendra kietojo kūno teorija; ji aprašo ir procesus, vykstančius kietojo kūno elementuose. Nemanyčiau, kad reikėtų kažkokios specialios teorijos. Bet kietojo kūno fizika labai plati ir sudėtinga.

Pernai mane kvietė į tą patį Ciūricho technikos universitetą. Vos susitikęs kolega sako: „Turiu problemą. Tu išmanai kietojo kūno fiziką, atsakyk, kodėl yra taip ir taip... Nuo atsakymo priklausys, ar veiks šis mano kuro elementas.“

Taigi sprendžiant taikomąją užduotį šiuo atveju reikia gilaus kietojo kūno fizikos išmanymo, daugiau nieko. Visa bėda, kad mes, fizikai, negalime visko žinoti. Toli gražu ne viską žinau kietojo kūno fizikoje. Niekas negali žinoti visko. Lietuva – per maža šalis, kad mūsų fizikai būtų tokie eruditai kaip kad savo metu buvo Levas Landau (1908–1968) arba jo aplinkos fizikai. Mes visi kažką žinome iš savo srities, bent po truputį.


Svarbesnio kriterijaus nežinau

Na gerai. Ar ši konferencija gali bent kiek daugiau išjudinti kad ir kietojo kūno elementų tyrimo ir kūrimo reikalus Lietuvoje?


Į šią konferenciją atvyko keletas išties pasaulinio lygio mokslininkų. Kas šia sritimi domisi, turi galimybės pasiaiškinti visa, kas jam rūpi, pakalbėti bet kuria šios srities tyrinėjimų tema. Tik kiek čia ateis Lietuvos fizikų? Bijau, kad atvyks tik iš Lietuvos energetikos instituto, Puslaidininkių fizikos ir Fizikos institutų, taip pat iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto. Tad apie kokį Lietuvos protų išjudinimą galima kalbėti? Niekas nieko neišjudins. Keli prof. A. Orliuko darbuotojai, dar iš kai kurių institucijų, kurie ta sritimi domisi, kai ką naujo išties sužinos, gal užmegs naujų ryšių. Bet tik tiek. Reikia nuolat tose konferencijose suktis, gyventi ta problema, tada bus nauda. Viena konferencija Lietuvos neapvers. Juo labiau nepadarys perversmo mūsų protuose.


Tad koks šiandieninių konferencijų tikslas? Paklausyti profesionalų pranešimų, įgyti drąsos ir pasitikėjimo pabendravus su korifėjais?


Asmeniniai ryšiai, kuriuos galima užmegzti, yra svarbiausia, nes beveik viską sužinoti, išmokti galima iš mokslinių straipsnių, per internetą. Tačiau norėdamas gauti tarptautinį grantą, dalyvauti reikšminguose NATO ar kituose projektuose, turi žinoti, kad be asmeninių ryšių galimybės labai menkos.


Galima suprasti, kad visi tie konkursai tėra fikcija? Be ryšių nelaimėsi? Lemia ne mokslinių darbų vertė, bet pažintys?


Norėdamas laimėti konkursą, pelnyti grantą, turi įsilieti į gerą tyrinėtojų grupę iš kelių šalių universitetų. Be asmeninių ryšių to nepavyks padaryti. Dalyvaudamas tokiose konferencijose, parodydamas, ką gali ir sugebi padaryti, kaip lygiavertis partneris gali būti priimtas į bendrą projektą. Nelygiaverčių niekam nereikia. Pokalbis su kitų šalių mokslininkais dažniausiai prasideda nuo labai paprasto dalyko: pasakyk, ką toje tyrimų kryptyje padarei. Ne moksliniai laipsniai ir vardai, bet darbai pašnekovui daro įspūdį. Bent keliais žodžiais reikia suformuluoti, ką nuveikei. Toli gražu nėra paprasta atsakyti, net jei visą gyvenime dirbi moksle. Maža pasakyti, kad paskelbei šimtą ar daugiau mokslinių straipsnių. O ką padarei, ko kiti nepadarė? Kartais mokslininkui be galo sunkus klausimas, kai keliais žodžiais tenka rasti atsakymą.

Tas pats kriterijus taikytinas laboratorijai ar net mokslo institutui. Maža, kad tu darei, kad tavo ketinimai geri ir gražūs. Svarbu rezultatai. Ir ypač svarbu, jeigu pavyksta padaryti bent kai ką išskirtinio. Kartais atvykusiems svečiams tenka aiškinti, kokia tai puiki laboratorija ar institutas, o jo tiesmukas klausimas – o ką šis darinys ar institucija konkretaus padarė? – gali išmušti iš vėžių. Ne apie visus gali pasakyti, ką konkretaus ir išskirtinio yra padarę.

Gyvenimas mane išmokė, kalbant apie mokslo ir kitus žmones, juos vertinti pagal nuveiktus darbus. Jis viską darė, beveik viską žino, supranta, bet ką pats savo rankomis ar smegenimis padarė – tai svarbiausias kriterijus. Kito svarbesnio nežinau.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:

 

Prieš prasidedant konferencijai bendrauja prof. Jonas Grigas, dr. Jeniffer Rupp (Ciūrichas), Gisela Gauckler (Ciūrichas) ir Rita Grigienė

8-ojo tarptautinio simpoziumo „Sistemos su greitąja jonų pernaša“ organizatorius prof. Antanas Orliukas (pirmas iš dešinės) su konferencijos dalyviais