MOKSLASplius.lt

Česlovas Milošas - kokį pažinojau (3)

Pabaiga, pradžia Nr. 10


Su prof. Aleksandru Fiutu (Aleksander Fiut) iš Krokuvos Jogailaičių universiteto Šeteniuose kalbamės apie čia gimusį ir augusį poetą Česlovą Milošą. Jis šiame Vidurio Lietuvos krašte praleido šviesiausias vaikystės ir jaunystės dienas.

Žožio ‘Lietuva’ magijaPokalbio pabaigoje vėl grįžkime prie Č. Milošo santykio su Lietuva, nes lietuviams tai labai svarbi ir nelengvai išsemiama tema.


Žodis Lietuva Č. Milošui turėjo magišką reikšmę. Tai buvo literatūros Lietuva, Adomo Mickevičiaus ir visos literatūrinės tradicijos Lietuva. Ta Lietuva gyvavo ir reiškėsi Vilniuje. Tai buvo labai stipri įtaka. Č. Milošui gyvenant Vilniuje, buvusio Bazilijonų vienuolyno Konrado celėje vykdavo literatūriniai ir kultūriniai renginiai, rinkdavosi literatai. Č. Milošas pasakojo, kad kartais tie susiėjimai baigdavosi linksmybėmis. Būdavo, kad gerokai padauginę kai kurie poetai Konrado celėje praleisdavo ir nakties likutį. Tai buvo gyvybe alsuojanti vieta.

Panašiai su Krokuva yra susijęs Stanislavas Vyspianskis (Stanisław Wyspiański, 1869-1907 m.), nes šiame mieste gyveno ir tapė, su juo siejama daug atmintinų vietų. Taip Č. Milošas susijęs su Vilniumi. Be to, dar mokykloje jam teko mokytis svarbiausius lenkų literatūros eilėraščius atmintinai. O svarbiausia - asmeninė patirtis, nes Č. Milošui - tai jo gimtieji namai, gimimo vieta.

Jau buvau užsiminęs apie Č. Milošo eilėraštį Pieva (Łąka). Jame yra visų svarbiausių vertybių sintezė.


Lietuva ir lietuviai. Č. Milošui tai, ko gero, visai skirtingos sąvokos. Šis klausimas gal nėra labai vykęs, bet štai kodėl knieti taip paklausti: Čikagoje gyvena didelė lietuvių bendruomenė, bet atmintyje kažkodėl neiškyla bent kiek ryškesni Č. Milošo ryšiai su tos bendruomenės nariais. Gal klystu?


Norėčiau pasiginčyti. Man sunku pasakyti, kokius ryšius Č. Milošas palaikė su Amerikos lietuviais. Apie tai neteko teirautis poeto, bet jis labai karštai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį. Labai simpatizavo lietuviams. Galima pateikti kad ir tokį įrodymą. Savo pavaduotoju Berklio universitete jis norėjo matyti ne ką kitą, bet Tomą Venclovą; jį buvo pasiryžęs kviesti profesoriauti. T. Venclova nuvyko į Jeilio universitetą, bet pirmiausia buvo Č. Milošo kviestas į Berklį. Č. Milošui T. Venclovos kandidatūra atrodė geriausia, nes jis mokėjo lietuvių, lenkų, rusų, anglų kalbas, taigi buvo lyg tas lieptas tarp įvairiakalbės literatūros tradicijų. Juk visa tai buvo artima pačiam Č. Milošui...

Vis dėlto Č. Milošo norams nebuvo lemta išsipildyti. Tam sutrukdė rusų lobistai Berklyje - jiems tokio profesoriaus nereikėjo. Jie norėjo, kad Berklyje polonistika būtų rusų literatūros šešėlyje.

Laimei, T. Venclova rado savo vietą Jeilio universitete ir ten puikiai pasireiškė.

Tarsi senos nunykusios pašnekesių tradicijos gaivinimasAr lengva buvo Jums, tuo metu dar jaunam filologui, bendrauti su Č. Milošu - intelektualu, pasaulinio garso asmenybe?Ar neslėgė jo autoritetas, pasaulinės šlovės aureolė?


Pats stebiuosi, kad išdrįsau jį kalbinti. Bet jis nuo pat pirmojo mūsų susitikimo buvo neįtikėtinai man palankus, kūrė pokalbiui palankią atmosferą. Štai ką jis kartą pasakė kalbėdamas su Aleksandru Vatu (Aleksander Wat), kuris tuos jų 1963 m. pokalbius išleido knyga Mano amžius. Dienoraštis žodžiu (Mój wiek. Pamiętnik mówiony, oprac. Lidia Ciołkoszowa, Londyn, 1977). Girdi, reikia tam tikros vidinės korespondencijos, kažko tokio, kas glūdi anapus žodžių, intuityviojo pažinimo lygmenyje. Ir būtent tai, drįstu teigti, tarp mudviejų su Č. Milošu ir buvo užsimezgę. Kai kalbėdavausi su juo, stengiausi įsitraukti į jo išmintingo kalbėjimo toną, gebėjimą, kuris ėjo dar iš bajoriškosios tradicijos. Gaila, bet tų pašnekesių tais senais laikais niekas neužrašinėjo. Man rūpėjo atskleisti Č. Milošą kaip puikų pašnekovą, kuris savo kalbą geba papuošti netikėtu anekdotu. Kartais nevengia ir kandžiai pajuokti asmenį, apie kurį kalba ir taip visam pasakojimui suteikia visai kitą atspalvį. Žodžiu, tarp mūsų megzdavosi labai gyvas ryšys, ir tai buvo tarsi senos nunykusios pašnekesių tradicijos gaivinimas.


Malonus pokalbių dėdulė?


Ko gero, taip. Redaguodamas tuos pokalbius stengiausi sumažinti savo paties dalyvavimo pašnekesyje pėdsakus ir išsaugoti Č. Milošo kalbos spontaniškumą ir betarpiškumą. Jis turėjo tokią Dievo dovaną, ir tai nestebina, nes juk buvo bajoras. To nereiktų pamiršti. Visa tai ir norėjau įtvirtinti mūsų pašnekesiuose, žinoma, taip pat užfiksuoti bei įtvirtinti žinias apie Č. Milošo žemę - Lietuvą, Vilenščizną, jo jaunystės Vilnių.


Kiek Jums pačiam artima ši lietuviškoji tema?


Šiuo metu apie tai žinau kiek daugiau, bet anuomet beveik nebuvau nieko girdėjęs apie buvusį vadinamąjį Vilniaus kraštą. Lenkijoje apie tai nebuvo nei rašoma, nei kalbama. Tai buvo nežinoma žemė, net kažkiek uždrausta, kaip buvusios sovietinės respublikos dalis. Toks žmogus kaip aš, gimęs netoli Krokuvos, nuo Živco (Żywiec), apie visa tai, kas siejasi, su Č. Milošo gyventąja Lietuva, neturėjo nė menkiausio supratimo. Žinojo tie, kurie patys buvo kilę iš to krašto, arba buvo istorikai, taip pat literatūros istorikai ir tyrinėtojai. Gyvenimo stebėjimas, to regiono kultūros, kurį savo kūriniuose aprašė Č. Milošas, gali atsiskleisti eseistikos rinkinyje Gimtoji Europa (Rodzinna Europa) ar Teodoro Bujnickio (Teodor Bujnicki, 1907-1944 m.) rašiniuose. Visa tai mūsų pašnekesiams teikė tam tikrą charakterį ir atspalvį. Tekdavo dažnai sukiotis tarp tų žmonių ir realijų, bet tai buvo kitas gyvenimo laikas, kita perspektyva. Neretai užduodavau Č. Milošui visai naivius klausimus, pavyzdžiui, klausdavau, kas yra kiaušinių ridenimas?.. Tai labai prajuokindavo Č. Milošą: ‘Ponas nežino, kas yra kiaušinių ridenimas?’ Lenkijoje toks paprotys visai nežinomas. Daugelis panašių dalykų, kurie Lietuvos gyventojams atrodo visai įprasti, savaime suprantami, man tada buvo visai negirdėti. Beje, kaip ir daugeliui kitų lenkų.


Ir visas tas savitas kraštas, jo išskirtinumas niekada nebūtų patekęs į lenkų literatūrą ir kultūrą, jei ne šio krašto sūnus - Česlovas Milošas.


Visiškai pritariu.


O juk kiek yra tokių Lietuvos kraštų, dabar sakoma - regionų, kurie galėtų savitumu stebinti ne tik kaimynus lenkus, bet ir kitus europiečius. Bet gaila, nėra iš tų kraštų kilusių tokio masto asmenybių literatūroje kaip Česlovas Milošas.


Teisybė. Ir tai yra didžiulė dovana jums, lietuviams, ir mums, lenkams, kad šioje žemėje išaugo tokia literatūros asmenybė. Literatūrai ir kultūrai jis išsaugojo dideles tautos vertybes. Neveltui ir pats Č. Milošas rašė, kad jo kaip rašytojo užduotis ir yra bent savo kūriniuose apsaugoti bei išgelbėti nuo užmaršties čia gyvenusius žmones, kraštovaizdį… Viską, tarp ko gyveno.


Č. Milošas yra puikus diskusijų objektas dabarties lietuviams, lenkams, baltarusiams, gal ir žydams bei kitų tautų žmonėms. Tik gal apie tai pernelyg mažai diskutuoja mūsų šalių intelektualai. Šis priekaištas skirtas labiau mums patiems, lietuviams, o ne lenkams. Į konferenciją atvyko labai daug Vytauto Didžiojo universiteto ir Lenkų instituto Vilniuje pakviestų lenkų mokslininkų (ne vien iš Lenkijos, bet ir iš kitų šalių), jie aktyviai dalyvavo. Tik ar Lietuvos intelektualai pasinaudojo galimybe daugiau diskutuoti su lenkais? Nesu visai tikras. Taip, buvo Egidijus Aleksandravičius, Leonidas Donskis ir kai kurie kiti. Tas amžinas laiko stygius, įvairių įsipareigojimų spaudimas... Kartais būdavo taip, kad lenkų intelektualai renginiuose diskutuodavo tarpusavyje, o lietuviško balso nesigirdėdavo.


Yra kelios problemos, o viena jų - kalbos. Kartais tam glaudesniam mūsų tarpusavio bendravimui trukdo kalbos barjeras, nes ne visi lietuviai moka lenkiškai, tuo labiau - lenkai lietuviškai. Žinoma, galima diskutuoti ir anglų kalba, neretai tai ir vyksta. Bet aš vis tiek esu optimistas, matau daug labai gerų poslinkių. Pats faktas, kad kažkas vyksta, yra įkurtas Česlovo Milošo gimtinės fondas, kad į poetui skirtą konferenciją atvyksta jauni filologai, man teikia vilčių.

Krokuvoje dabar mėginu suburti Č. Milošo gerbėjų ir tyrinėtojų būrelį. Publicistas ir literatūros kritikas Andžejus Franašekas (Andrzej Franaszek), pavyzdžiui, rašo knygą, skirtą Č. Milošo biografijai. Į šią konferenciją dėl kelių priežasčių jis negalėjo atvykti. Užtat dalyvauja Joana Zach (Joanna Zach) iš Krokuvos, ji tyrinėja Č. Milošą. Vadinasi, šis bei tas vyksta.

Man patiko prof. Egidijaus Aleksandravičiaus šiandien pareikšta mintis apie tyrinėjimų optikos keitimo svarbą, žvelgiant į asmenybę per istorijos pokyčius, ne vien į literatūrą. Pagaliau juk esame vieningoje Europoje, tarp mūsų nebeliko neįveikiamų sienų. Svarbiausia, kad esama abipusio susidomėjimo, ir būtent tai man kelia optimizmą.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas


P.S. Esame dėkingi Vilniaus universiteto Lenkų filologijos katedros asistentei Danutai Teresai Balašaitienei, nuoširdžiai talkinusiai rengiant spaudai šį pokalbį su prof. Aleksandru Fiutu.