Po mokslo priedanga

Zenonas Žilevičius – socialinių mokslų daktaras, publikacijų pinigų, bankininkystės ir kitais konkrečios ekonomikos klausimais autorius. Beveik visą laiką dirbo įvairiose pareigose mažiausiai politizuotoje tuometinio Valstybinio banko sistemoje, o nuo 1970 iki 1992 m., t. y. iki išėjimo į pensiją, – buvo šio banko sistemos vadovu. 1991 m. antraeilėse pareigose dirbo konsultantu Lietuvos banko (LB) Mokslo centre. 1993 m. dirbo konsultantu Vilniaus banke, o 1996–2000 m. – LR Seime Biudžeto-finansų komitete padėjėju. Dirbdamas banke glaudžiai bendradarbiavo su prof. Alfonsu Žilėnu, akad. Kazimieru Meškausku, tuometiniu Finansų ministru Romualdu Sikorskiu ir kitais.

Zenonas Žilevičius

Artėja lito įvedimo jubiliejus. Šia proga Vilniaus universiteto doc. Meilė Jasienė internete paskelbė straipsnį Nacionalinės pinigų sistemos ir laikinųjų pinigų įvedimas: priešistorė ir įgyvendinimas.

Autorė pasižadėjo: „Pamėginti iš tam tikro nuotolio, remiantis to laikotarpio oficialiais dokumentais, specialistų nuomone ir asmenine patirtimi, apibendrintai pateikti nacionalinės pinigų sistemos kūrimo nuo 1988 iki 1993 m. pirmosios pusės esminius bruožus, juos susisteminti.“

Doc. M. Jasienė pasiskelbė savo rašinyje sieksianti objektyvios tiesos, kas ir privalu mokslininkei. Deja, straipsnis kvepia kažkokiu asmeniškumu, kerštu. Neturiu tikslo plačiau apžvelgti pretenzingą straipsnį. Kalbėsiu tik apie autorės objektyvumą. Gausiame literatūros sąraše teradau du savo senus sovietmečiu rašytus straipsnius. Ir abstraktų, tikrai niekuo nepagrįstą teiginį, kad savų pinigų klausimu: „[…] tuometinis TSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko pirmininkas Zenonas Žilevičius užėmė aktyvią priešišką, nepagrįstą jokiais mokslo argumentais poziciją.“ Bet kur įrodymai? Mokslas to reikalauja. Esu tikras, kad p. Jasienė ir tų dviejų senų mano publikacijų neskaitė, o pasigriebė „grupės draugų“, iš kurių vienam ar kitam kažkada be blogų tikslų gal ir esu užmynęs ant nuospaudos, sukurptą ir bandomą man priklijuoti etiketę. Todėl, atsiprašęs gerbiamų skaitytojų už trukdymą, vėliau trumpai pasakysiu, kas tuose p. Jasienės minimuose mano straipsniuose pasakyta ir kodėl.

Jaunas bankininkas, bet sparčiai LB kopiantis tarnybos laiptais Mindaugas Vinkus parašė monografiją Tikroji litų spausdinimo istorija (Vilnius, Lietuvos bankas, 2006.). Čia vėl kaltinimai man už teiginį, kad: „norint turėti savus pinigus, kuriuos pripažintų pasaulinė pinigų rinka, be gero noro, dar daug ko reikia turėti, o viso to sovietinė respublika neturi ir negali turėti“ (p. 16). Taip tada rašiau ir sakiau. Ir po daugelio metų tą patį tvirtinu. Pagaliau tą įrodė ir pats gyvenimas: nė viena sovietinė respublika savų pinigų neįsivedė. Estijos banko prezidentas R. Otsasonas viešai buvo pažadėjęs 1990 m. pabaigoje algas išmokėti savais pinigais. Pažado netęsėjo. M. Vinkus džiūgauja, kad mokslininkai: „Pasitelkdami Karlo Markso kūrinius ir Vladimiro Lenino tezes ėmėsi Z. Žilevičiaus teiginių kritikos. […] K. Markso ir V. Lenino argumentai griovė komunistinės valstybinės bankininkystės atstovo neigiamą požiūrį į savarankišką pinigų sistemą.“ (ten pat, p. 16). Štai kokią abrakadabrą sugalvojo jaunas žurnalistas, tapęs bankininku. Markso, Lenino, Stalino ir visos komunistų partijos ideologija siekė ne nacionalines valiutas įvedinėti, tuo labiau jų pačių okupuotuose kraštuose, bet visais būdais veržėsi įsiviešpatauti pasaulyje. Laimei ta ideologija ir jos nešėja Komunistų partija žlugo. Ji liko tik G. Ziuganovo galvoje. Stebiuosi, kad ir M. Vinkaus, kuris džiūgauja, kad marksizmo ir komunizmo korifėjų pagalba triuškinami kitamaniai. Tačiau to džiaugsmo nereikėtų skelbti už LB pinigus.

Šia proga noriu pasiūlyti Mindaugui Vinkui, prieš lipdant man etiketes, apsitarti su Antanu Vinkumi, kuris prieš pereidamas į diplomatinį darbą, buvo daugelio medicinos įstaigų vadovu. Jis doras ir taurus žmogus.

Visi rašantieji lito tema teigia, kad apie nacionalinių pinigų atkūrimą Baltijos regione pirmasis prakalbo prof. S. Uosis 1988 m. gegužės 26 d. MA Ekonomikos institute. Jei Estijos politikai ir mokslininkai neprieštarauja, ta iniciatyva gali priklausyti ir S. Uosiui.

Svarbu neužmiršti, kad 1988 m. buvo kalbama tik apie regioninę ūkiskaitą, sovietinių respublikų ūkinį, ekonominį savarankiškumą, suverenitetą ir pan. Net S. Uosis bendražygių garsinamame rašinyje Ar reikalinga respublikų valiuta (Literatūra ir menas, 1988 m. rugsėjo 24 d.) rašė: „Siekdami praktiškai realizuoti XIX sąjunginės partinės konferencijos reikalavimą dėl regioninės ūkiskaitos, mes turime išsiaiškinti respublikinės ūkiskaitos, vieningos sąjunginės rinkos (paryškinta mano, – Z. Ž.), įmonių išėjimo į visų lygių rinkas būtinumo priežastis.“ Taigi nacionaliniai pinigai vieningoje sąjunginėje rinkoje. Kas tai per hibridas XXI a. pasitinkant?

Tuo tarpu Lietuvos Laisvės Lyga (LLL), kurios aktyvas jau 1987 m. rugpjūčio 23 d. susirinkęs Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo reikalavo politinės Lietuvos nepriklausomybės. Ten galėjo tilpti visi nepriklausomos valstybės atributai – ir savi pinigai. Bet dėl tokio LLL radikalizmo net ir Sąjūdis iš pradžių vengė bendradarbiauti su ja.

Pagaliau ir kiti radikalieji lito šaukliai pripažįsta, kad savi pinigai nereiškia atskiros valstybės sukūrimo. Jų argumentai: „Pakaktų prisiminti pinigų istoriją po Spalio revoliucijos tarybinėse respublikose. Matysime, jog nacionalinius pinigus turėjo ir Užkaukazės respublikos, ir Turkmėnistanas su Buchara, ir Tolimųjų Rytų respublikos, ir kitos. Ar tai trukdė joms veikti sutartinai, bendrai su RTSR?“, – klausia patys savęs autoriai (V. Terleckas ir V. Baldišis, Kam pavojingi respublikų pinigai? Vakarinės naujienos, 1988 m. gruodžio 16 d.). Pasakysiu, kad panašių pavyzdžių galima rasti ir arčiau. 1914–1918 m. Lietuvos teritorijoje funkcionavo Rusijos rubliai, Vokietijos markės, ostrubliai ir ostmarkės. Be to, įvairiose Lietuvos dalyse pasirodė ir žlugo įvairiausių pavadinimų piniginiai ženklai: 1915 m. Sedoje juos leido vokiečių komendatūra, 1918–1919 m. Darbininkų atstovų taryba Panevėžyje, 1920 m. lenkų valdžia Vilniuje, 1917–1920 m. seniūnijos taryba Rusnėje. Nereikia pamiršti, kad tai buvo XX a. pradžia. Ar buvo Europoje valstybė, kurioje XXI a. išvakarėse funkcionuotų kelios savarankiškos pinigų sistemos? Tegu pasako. Žinoma, nesunku rasti valstybę, kurioje pinigų emisijos teisę turi keli bankai. Bet jie pinigus emituoja valstybės centrinio banko nustatyta tvarka. Taigi pinigų sistema dabartinėse valstybėse yra vieninga.

Ir kiti nacionalinių pinigų iniciatoriai, kaip minėjau, teigė, kad įvedus savus pinigus, „išlieka vieninga TSRS pinigų sistema“ (R. Otsasonas, Pinigai ūkiskaitinėje respublikoje, Komjaunimo tiesa, 1988 m. spalio 28 d.). Panašios nuostatos laikėsi net kiek vėliau ir mūsų autoriai: „Daugelis juose (t. y. savuose piniguose, – Z. Ž.) įžvelgia pasikėsinimą į TSRS pagrindus, siekimą atsiskirti“ (S. Uosis, V. Terleckas, V. Baldišis, Lietuvos pinigų ir kredito sistemos koncepcija, Vilnius, 1989.). Įdomus dar vienas iš daugelio racionalus Sąjūdžio aktyvistų pasisakymas, kuris atitinka gyvenamo laikotarpio realijas: „Teoriškai nesvarbu, koks piniginės priemonės pavidalas (rublis, litas, doleris, ekiu ar kt.), svarbu, kad piniginis vienetas būtų pakankamai apyvartus… Bendras sąjunginės vertės matas – rublis, būtų geresnis už kiekvienos respublikos skirtingus piniginius ženklus“ (K. Antanavičius, G. Vagnorius, Kaip šeimininkausime, Tiesa, 1988 m. spalio 21 d.).

Taigi rašydamas apie savus pinigus rėmiausi ne tik Respublikoje tuomet egzistavusia oficialia pozicija, bet ir savų pinigų iniciatorių mintimis.

Pirmas doc. M. Jasienės minimas mano straipsnis: Ar verta bėgti nuo rublio? (Tiesa, 1988 m. rugsėjo 29 d.). Tarp kitko, redakcijai buvau perdavęs su pavadinimu: Ar verta Tarybų Lietuvai bėgti nuo rublio. Savaime suprantama, kad Tarybų Lietuva negalėjo bėgti nuo rublio ir niekur nebėgo. Kaip ir kitos sovietinės respublikos. Minimo straipsnio pagrindinė tezė yra tokia: „Valdymas ekonominiais metodais iš esmės yra valdymas pinigais. Todėl šalies ūkinės reformos, juo labiau respublikos savarankiškumo sėkmė, daugiausia priklauso nuo pinigų cirkuliacijos būklės. Ji anaiptol nedžiugina. Visi jaučiame, kad rublis „suliesėjo“. Todėl kai kurie autoriai, kalbėdami apie respublikos savarankiškumą, kelia ir nacionalinės pinigų sistemos problemą. Gal būtų griežtoka tuos siūlymus vadinti vaikiškos fantazijos vaisiumi“ (E. Vilkas, Tiesa, 1988 m. liepos 28 d.). Bet negalima nepritarti akademiko pagrindinei minčiai – pripažįstant tų pasiūlymų geranoriškumą, per daug akivaizdus jų nerealumas. Akad. E. Vilkas savo rašinyje Mes už didįjį suinteresuotumą rašė daug aiškiau: „Norint įvesti ūkiskaitą kaip nors kitaip, greičiau, kaip iš pradžių siūlė estai, būtina respublikai užsidaryti sienas, įsivesti savus pinigus ir t. t. Tai vaikiškos fantazijos, diskredituojančios ūkinio savarankiškumo idėją“ (Tiesa, 1988 m. liepos 28 d.). Be reikalo doc. M. Jasienė pasigenda mokslinių argumentų mano rašiniuose. Štai ir mokslininkų suformuluoti argumentai, kurių aš laikiausi. Dviračio antrą kartą išradinėti nereikia.