KUPIŠKĖNŲ ENCIKLOPEDIJA

Minimi knygnešiai, daraktoriai, dvasininkai, gydytojai, valstybės veikėjai, savivaldybininkai, agronomai, kariškiai. Turbūt nėra kito panašaus pobūdžio leidinio, kuriame būtų pateikta tiek duomenų apie krašte dirbusius kunigus, jų veiklą. Aprašyti iki 1940 m. baigę aukštąjį mokslą kupiškėnai, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos karininkai, veiklesni mokytojai. Iš pokario metų minimi pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviai, įvairių mokslo sričių mokslininkai, turintys mokslo laipsnius, pedagoginius vardus, dailininkai ir tautodailininkai, teatralai, muzikai, literatai, tautosakos pateikėjai, žymesni mokytojai, kultūrininkai ir kt. Taip pat yra aukštus postus sovietinėje Lietuvos vadovybėje pasiekusių kupiškėnų, rajono valdžios, kultūros, švietimo įstaigų vadovų, karininkų biografijų. Praėjusiais sudėtingų politinių įvykių metais krašte gyventa ir naivių idealistų, siekusių savaip keisti valstybės ar visuomenės gyvenimą, tautos ir Tėvynės išdavikų, okupantų pakalikų, kurie irgi paminėti Enciklopedijoje.

Atkreiptinas dėmesys ir į Kupiškėnų enciklopedijos iliustracijas: kiek daug čia žemėlapių, planų, sodybų, kryžių, kaimo kapelių, miestelių architektūros elementų nuotraukų, portretinių ir grupinių nuotraukų. Tarp jų yra ir puikių spalvotų vaizdų. Knyga puikiai įrišta, labai gražūs viršeliai.

Leidinys tinkamai dokumentuotas. Be jau minėtų nuorodų atskirų straipsnių pabaigoje yra pateikti sutrumpinimų ir santrumpų sąrašai, I tomo fotografijų autorių ir archyvinių iliustracijų pateikėjų sąrašas.

Priekabus skaitytojas gal ras vieną ar kitą Enciklopedijos trūkumą. Tačiau tai nė kiek nesumenkins atlikto didžiulio darbo, kuriuo reikia tik džiaugtis.

Kupiškėnų enciklopedija, manyčiau, svarbi ir dar vienu požiūriu. Ji savo apgalvota metodika, pateikiamų žinių išsamumu, iliustracijų gausa ir apskritai visa kokybe galėtų būti puikus pavyzdys tiems, kurie ryšis pradėti rašyti savo krašto enciklopediją.

Tie, kas paims į rankas Kupiškėnų enciklopediją ir ją gerokai pavartys, sutiks su daugelio kalbėtojų per leidinio sutiktuves nuomone, kad savo straipsnių turiniu, iliustracijų gausa ir parinkimu ji nenusileidžia net Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto rengiamiems panašaus pobūdžio darbams, kuriuos dirba didelės profesionaliai pasirengusių specialistų grupės.

Norisi atkreipti dėmesį ir į Enciklopedijos sumanytoją, sudarytoją ir vyriausiąjį redaktorių – Vidmantą Jankauską. Pasak jo paties, impulsą rengti tokį darbą jam davusi vaikystėje ant trobos aukšto rasta stora, vaiko akimis keistoka knyga. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvęs vienas iš prieškario lietuviškosios Visuotinės enciklopedijos tomų. Vargu ar kas nors kitas būtų ryžęsis imtis tokios apimties, tiek sumanumo, jėgų ir laiko pareikalavusios Kupiškėnų enciklopedijos, jeigu už jo nugaros nebūtų buvę daugybės didesnių ar šiek tiek mažesnių kitų V. Jankausko darbų: Stasys Tijūnaitis ir Kulva (1988), Abipus fronto (1991), Ko nenusinešė laikas (1992), Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija (1993, 2000), O gyventi reikėjo (1993), Aš pats sau neįdomus (1996), Nepriklausomos Lietuvos generolai (1998), Kupiškėnų suėjimas (2000), Nepalūžę (2000), Kupiškėnai (2006). Ypač atkreiptinas dėmesys į Vidmanto Jankausko parengtą monografiją Kario kelias: generolas Kazimieras Ladiga nepriklausomybės kovose (2004). Kaip matyti iš antraštės ir paantraštės, tai yra knyga, apimanti ne tik generolo gyvenimą (Būdamas dvidešimties jis tapo karininku, eidamas 26-uosius ėmėsi vadovauti pulkui, o dar po metų – divizijai ir armijai; turėdamas 31-erius, buvo pakeltas į generolus, 33-ejų išėjo į atsargą, o nesulaukęs nė 48-erių – tragiškai baigė gyvenimą. 7 p.), bet ir Nepriklausomybės kovų istoriją. Puikus ir informatyvus tekstas, daug nuotraukų, mūšių schemų, ištraukų iš Krašto apsaugos ministerijos įsakymų, nurodymų, štabų telegramų ir pan. Tai ne tik įdomi knyga, bet ir labai platus istorinis darbas. Kažin ar yra Lietuvoje kur nors taip išsamiai aprašytos Nepriklausomybės kovos? Taip pat reikėtų paminėti keliolika V. Jankausko parengtų spaudai arba sudarytų knygų. Kelios iš jų: D. Glemžaitė. Mes mokėsim numirti (1994, kartus su V. Ambrazu), Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha (1997), Modernumas ir tradicija XX amžiaus Lietuvos tapyboje (1998), Laurynas Gucevičius ir jo epocha (2004, kartu su R. Butvilaite), Gydytojas Ipolitas Pranckevičius (2006, kartu su M. Tamošiūniene) ir kt. Taigi tai yra nepaprastai darbštus, gabus žurnalistas ir menotyrininkas, visą savo energiją aukojantis Lietuvos, Kupiškio krašto ar jo žmonių praeities ir dabarties tyrimams bei aprašymams.

doc. dr. Vida Žilinskienė