Genų mokslo takais ir takeliais (4)

Kodėl mums nepasimokius iš kitų

Man įspūdį daro Irane vykdomas žmogaus genomo projektas. Irane tyrinėjama toje valstybėje gyvenančių žmonių populiacija, glaudūs moksliniai ryšiai palaikomi su Vokietija. 2006 m. Indijoje teko susitikti ir pabendrauti su prof. H. Hilger Ropers iš Berlyno, kuris yra vienas iš žymių dabartinių Vokietijos genetikų. Jis man papasakojo apie Irano mokslininkų rengimo sistemą. Irane atrenkami geriausi, perspektyviausi jauni mokslininkai ir siunčiami į Vokietiją. Prof. H. H. Ropers iraniečius priima, nes jie dirba labai gerai, tad vokiečiai jais labai patenkinti. Iraniečiai apmokomi, o po 3–4 metų grįžta į tėvynę, kaip ir numatyta jų pasirašytoje sutartyje.

Ar ne panašiai savo jaunus mokslininkus rengia Kinija? Jauni kinai mokosi arba tobulinasi daugelyje žymiausių JAV mokslo centrų.

Man Amerikoje taip pat yra tekę dirbti kartu su kinais, kurie pasitobulinę grįžta į Kiniją. Grįžta taip pat iš Japonijos ir kitų šalių, kur padirbę 5–10 metų gauna ne tik išsilavinimą, bet ir įgyja aukštą kvalifikaciją. Panašią sistemą mačiau ir Taivane, ten kelerius metus man teko bendradarbiauti viename projekte su taivaniečiais. Įsitikinau, kad visi svarbiausi Taivano mokslininkai yra parengti JAV, ten dirbę 5–10 metų.

Ar jie grįždavo savo valia, o gal to reikalavo jų sutarties sąlygos?

Man sunku atsakyti, nesigilinau į šį klausimą. Žinau, kad jie JAV baigdavo universitetus, vėliau studijuodavo doktorantūroje, apsigindavo disertacijas, užimdavo podaktarinę (post doc) poziciją. Tada grįždavo.

Kokios tų sugrįžusių mokslininkų darbo sąlygos? Grįžta į jų kvalifikaciją atitinkančią darbo vietą?

Man atrodo, kad tai daugiau privatus reikalas. Sunku atsakyti, kiek į visa tai kišasi valstybė, neteko bent kiek giliau domėtis. Bet visi, su kuriais man yra tekę bendrauti, mokslus buvo baigę Amerikoje.

Bent jau Taivane tie sugrįžėliai tikriausiai nė kiek nesiskundžia, kad teko palikti šiltas vieteles Amerikos mokslo centruose?

Vargstančių ar besiskundžiančių gyvenimu ten nemačiau. Taivane jie turi puikius namus, važinėja „Jaguarais“ ar kitokiais limuzinais, dirba profesoriais genetikos institutuose. Kaip vizituojantis vieno universiteto profesorius įsitikinau, kad Taivane mokslininkai turi labai geras mokslinio darbo ir gyvenimo sąlygas.

Manau, kad Amerikoje jie neturėjo tokių sąlygų. Sugrįžusieji Taivane turi puikias laboratorijas, lankytame universitete mano akyse buvo įsteigtas sekvenavimo centras, teko dalyvauti jo veikloje.

Gal tai ir Lietuvai priimtinas kelias? 3–5 ar daugiau metų būtų pasirašoma sutartis su studentu ar mokslininku, praėjus tam laikui, jis grįžtų į Lietuvą. Pasižiūrėkime kad ir į dar neseniai buvusias feodalinės valstybes – jos kažkodėl sugeba parengti savo mokslininkus ir plėtoti aukšto tarptautinio lygio mokslą.

Šiek tiek panaši sistema buvo Tarybų Sąjungoje. Centralizuotai iš buvusių sąjunginių respublikų buvo siunčiami studentai į Maskvos valstybinį universitetą ar kitas aukštąsias mokyklas. Siųsdavo geriausius, nebent dalis patekdavo pagal kitus ryšius. Veikė atrankos sistema. Dabar nėra jokios sistemos, kas nori, gali išvažiuoti, o sugrįžusiems duok geriausias sąlygas. Jeigu veiktų atrankos sistema ir valstybė savo geriausius išsiųstų, tai gal iš tikrųjų jie nusipelnytų grįžę įgyti atitinkamą poziciją. Tą ir daro Iranas, kurio jauni mokslininkai grįžta ne į paskutinę vietą ir ne nuo nulio pradeda. Iškart atsistoja į savo lygmenį, kurio yra verti.

Su Iranu nepasirungsime vien todėl, kad ta šalis turi naftos.

O mes turime galvotų žmonių. Kito kelio Lietuvai nematau, nes nieko kito daugiau neįstengsime parduoti – tik savo žinias ir gabumus. Tačiau su šiais mūsų valstybės ištekliais bent kol kas elgiamasi chaotiškai, nematyti bent kiek toliaregiškesnės politikos.

Universitetų profesorių lažas

Medicininės genetikos centras veikia Vilniaus universiteto Santariškių ligoninėje, o Vilniaus universiteto Medicinos fakultete man tenka vadovauti Žmogaus ir medicininės genetikos katedrai. Joje visu etatu dirbu kaip profesorius, skaitau studentams paskaitas. Tarkime, Lietuvos mastu turiu gerą tarptautinių publikacijų sąrašą, bet iš manęs, turinčio visą profesoriaus katedros vedėjo darbo krūvį reikalaujama, kad ir publikacijų sąrašas būtų toks pat, kaip vien tik mokslo institute dirbančio tyrinėtojo. Pastarasis nuo ryto ligi vakaro rūpinasi tik savo tyrinėjamąja sritimi, vien tuo gyvena. Labai nelygiaverčiai reikalavimai. Tarkime, man tų publikacijų pakanka, ir skųstis neturėčiau, bet tai labai neteisinga sistema.

Tenka dalyvauti tarptautiniuose projektuose, bendradarbiauti su daugeliu mokslininkų, kai kuriuos iš jų pažįstu asmeniškai. Vieną kitą darbą padarau, kai kurių man siūlomų projektų turiu atsisakyti, nors vien atsakinėjant į laiškus ir užklausimus taip pat tenka sugaišti daug laiko, nes reikia išdėstyti savo mintis apie vieną ar kitą projektą. Štai rengėme vieną integruotą 160 mln. eurų vertės projektą ir konkurso nelaimėjome, nors tokiam projektui parengti jėgų išeikvojome labai daug. Buvome pagrindiniai numatomo projekto koordinatoriai ir vykdytojai. Norėjome tirti nesuaugančios lūpos ir gomurio problemą.

Ar tai genetinės priežastys?

Mes ieškome genetinių ir aplinkos sąlygų sąveikos priežasčių. Tokį europinio masto projektą buvome sumanę vykdyti, paskui prie mūsų prašėsi jungtis anglai. Ko gero, tai ir buvo mūsų klaida, kad jų neprijungėme. Beje, analogišką projektą pasiūlėme Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, ir tik ką gavau pranešimą, kad yra paskirta finansinė parama.

Tenka dalyvauti ir kituose BP 7 projektuose, bent trijuose, bet ne tokiuose dideliuose.

Taigi mano darbas susideda iš trijų dalių. Pirma – tai mokslinių darbų rašymas. Antra – tai profesoriaus darbo „lažas“, nes blogai skaityti paskaitas studentams negali, o tai tenka daryti visu etatu. Trečia – darbas universitetinėje ligoninėje, nes esu Medicininės genetikos centro direktorius. Centre atliekame šeimų diagnostinius ir genetinius tyrimus, man tenka tuos duomenis ir rezultatus tikrinti bei tvirtinti. Jeigu pats pasirašau, vadinasi už juos esu atsakingas.

Kodėl toks tikrinimas reikalingas?

Turi būti bent trijų lygių tikrinimo sistema, ir ji mūsų ligoninėje įgyvendinta. Dalyvaujame tarptautiniuose kokybės kontrolės tinkluose, mums atsiunčiami mėginiai iš kitų Europos šalių ar Amerikos, mes juos ištiriame ir pateikiame savo tyrimų rezultatus, interpretaciją. Vėliau gauname atsakymą su mūsų tyrimo įvertinimu. Tik tada gauname žinią, kas tame tyrime buvo daroma, nes iš pradžių to nežinome. Žodžiu, gauname ir tam tikrą įvertinimą balais. Taigi yra ir kas mus tikrina. Mano darbo kabinete ant sienos Jūs matote ne tik įvairių padėkos raštų už atliktus darbus, bet ir kokybės kontrolės sertifikatus iš JAV ir kitų šalių.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas