Ar mūsų dienų Riteris Pinigas išgelbės aukštojo mokslo Damą?

Šiomis dienomis verda aistros dėl aukštojo mokslo reformos. Iš tiesų švietimo ir mokslo sistema Lietuvoje išgyvena krizę, ir jos reformos – būtinos. Šiuo klausimu sutaria visi. Tad iš kur toks sujudimas akademinėje bendruomenėje? Kodėl kyla pasipriešinimas tokiems iš pažiūros kilniems tikslams?

Takoskyros reikėtų ieškoti ne čia, nes čia jos paprasčiausiai nėra. Takoskyra atsirado po to, kai š. m. birželio 14 d. Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vadinamosios aukštojo mokslo „reformos“, kurios vienintelis visiems gerai žinomas konkretus tikslas – įvesti mokestį už aukštąjį mokslą. Visa kita šiame susitarime tėra abstraktūs pageidavimai, o „tikroji“ aukštojo mokslo plėtros strategija dar turės būti kuriama ateityje, ir tai pripažįsta šio susitarimo rengėjai. Būtent tai sukėlė abejones reformos sąžiningumu ir teisingumu.

Argumentai, kodėl reikia apmokestinti aukštąjį mokslą

Paanalizuokime apmokestinimo idėjos entuziastų argumentus. Iš anksto noriu pabrėžti, kad ši analizė jokiu būdu nekvestionuoja aukštojo mokslo reformos entuziastų kilnių tikslų. Abejones kelia tai, ar teisingas pirmasis reformos žingsnis. Juk visiems gerai žinoma liaudies išmintis byloja: „Gera pradžia – pusė darbo.“ Ar mokesčio už aukštąjį mokslą įvedimą galima vadinti gera pradžia?

Socialdemokratė švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė pateisino pagrindinį reformos principą – aukštojo mokslo apmokestinimą, sakydama, kad baigę mokslus studentai turės aukštąjį išsilavinimą, gaus didesnius darbo užmokesčius, užims geresnę padėtį visuomenėje, todėl pradžioje patys turėtų finansiškai prisidėti. Atrodytų, svarus argumentas, tačiau ar valstybė galėtų garantuoti darbo vietą tam, kuris mokės už studijas tikėdamasis, anot ministrės, užimti geresnę padėtį visuomenėje? Garantijų, deja, nėra. Netgi nėra žinoma, kaip keisis Lietuvos darbo rinka ir kokių specialistų gali prireikti po 4–5 metų. Todėl iš esmės studentams siūloma pirkti katiną maiše. Ir kol darbo vieta bei „geresnė padėtis visuomenėje“ nebus „kontrakto“ sudedamoji dalis, tol šis argumentas bus tik hipotetinis.

Galima pratęsti ministrės argumentą ir teigti, kad už bet kurią paslaugą, taip pat už mokslą, privalu susimokėti. Tačiau teikiantieji paslaugas duoda ir paslaugos garantiją, o ar pasiruošusi valstybė suteikti geros darbo vietos garantiją?

Lietuvos katalikų mokslo akademijos pirmininkas dr. Paulius Subačius iliustravo savo požiūrį į aukštojo mokslo apmokestinimą teiginiu: „Nemokamas yra tik sūris spąstuose – aukštasis mokslas yra mokamas.“ Suprantamas šių žodžių autoriaus susirūpinimas tuo, kad nemokamas dalykas yra nevertinamas. Posakio „Nemokamas yra tik sūris spąstuose“ tikslas – įspėti naivuolius, kad dykai siūlomas daiktas ar paslauga gali būti tik spąstai. Tačiau ar viskas, kas yra siūloma dykai, tėra spąstai? Argi tokie nemokami „dalykai“ kaip nuoširdi, pasiaukojanti draugystė, tikra meilė, talentas yra spąstai? Ar galime juos nusipirkti už pinigus? Į šį klausimą net užkietėjęs kapitalistas atsakytų vienareikšmiškai: tikrai ne! Mokslas yra tas neapčiuopiamas „daiktas“, kurio nederėtų įvardyti kaip prekės. Mokslas yra tokia gėrybė, kuri atneša naudą ir besimokančiajam, ir valstybei.

Seimo narė Irena Degutienė išsakė nuomonę, jog politinėms partijoms pasirašius susitarimą, buvo neteisingai sudėlioti akcentai. Pasak Seimo narės, pagrindinis pertvarkos akcentas turėtų būti ne finansavimas, o studijų kokybė, kuri turėtų atitikti europinius standartus. I. Degutienės nuomone, vien finansavimo didinimas studijų kokybės nepagerins. O pagerinti ją galėtų studijų programų išgryninimas, dėstytojų darbo krūvių sureguliavimas, jaunų specialistų pritraukimas darbui universitetuose ir mokslo institutuose. Kol visa tai nebus įgyvendinta, pertvarkos rezultatų nesulauksime. Taigi Seimo narė sąžiningai pripažino, kad vien finansavimo didinimas studijų kokybės nepagerins.

Jeigu valdantieji siekia apmokestinti aukštąjį mokslą, taip reikėtų ir sakyti, o ne kurti istorijas apie tai, kaip mūsų laikų Riteris Pinigas stebuklingai išgelbės aukštojo mokslo Damą. Reformuoti aukštąjį mokslą galima tik vykdant sąžiningą, gerai apmąstytą, su visuomene išdiskutuotą reformą, užuot priėmus įstatymą, pagal kurį jauni žmonės bus priversti pradėti savo gyvenimą smarkiai įsiskolinę. Jeigu išties siekiama pagerinti studijų kokybę, gerinkime ją. O jeigu tokiai sąžiningai reformai tikrai trūksta lėšų, nejaugi negalima būtų skirti jų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų? Juk žiniasklaidoje mirga pranešimų apie tai, kaip Lietuva nesugeba įsisavinti visų jai skirtų lėšų. Jas valstybė galėtų panaudoti jaunosios kartos lavinimui ir kokybiškam mokymui.

Mokesčio už aukštąjį mokslą galimi neigiami padariniai

Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Taryba išplatino kreipimąsi į šalies Prezidentą, Seimo Pirmininką ir Ministrą Pirmininką, kuriame išreiškė savo susirūpinimą dėl galimų neigiamų mokesčio už mokslą padarinių. Pabrėžiama, kad partijų susitarimas atveria galimybę studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios aukštojo mokslo sistemos kaštus ir gali tapti paskata atidėti būtinas jos reformas neapibrėžtai ateičiai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad studentų skirstymas į mokančius ir nemokančius už studijas didintų socialinę atskirtį, skatintų „visų kovos su visais“ būklę ir jaunimo emigraciją.

Siūlomas aukštojo mokslo apmokestinimas taip pat greičiausiai reikštų tai, kad universitetai būtų suinteresuoti išlaikyti ir didinti studentų skaičių, nes į studentą visų pirma būtų žvelgiama kaip į pinigų šaltinį. Todėl prielaida, kad studijų apmokestinimas skatins gerinti studijų kokybę – toks viešai skelbiamas pradėtos reformos tikslas – yra klaidinga.

Kaip pasiklosime, taip išmiegosime

Nėra padėties be išeities. Tą išeitį reikia tiesiog surasti, ji turėtų būti kuo labiau priimtina daugumai ir skatinti visų gerovę. Todėl ieškant teisingiausio sprendimo dėl aukštojo mokslo reformos reikia diskutuoti su akademine bendruomene, įtraukti į diskusiją šviesiausius Lietuvos protus. Galima būtų paskelbti konkursą detaliam aukštojo mokslo Lietuvoje modeliui sukurti. Kai taip skubotai bandoma įdiegti mokestį už aukštąjį mokslą jo rimtai nediskutavus ir neapsvarsčius alternatyvių aukštojo mokslo reformos modelių, kyla abejonių dėl pradėtos reformos nuoširdumo. Juk visi žinome, kad skubos darbą velnias neša...

Vartai į aukštąjį mokslą turi būti atviri visiems, žinoma, būtina atsižvelgti ir į asmenų gebėjimus. Valstybė turėtų padėti kiekvienam piliečiui rasti savo vietą visuomenėje, sudarydama sąlygas įgyvendinti jo prigimtinius gabumus.

Profesorius Vytautas Daujotis straipsnyje Lietuvos aukštąjį mokslą – į laisvosios rinkos glėbį? pažymi, kad egzistuoja trys valstybinio aukštojo mokslo finansavimo modeliai:

1. Skandinaviškas – kai studentai už studijas nemoka, ir bet kuris, įgijęs vidurinį išsilavinimą, gali įstoti į aukštąją mokyklą.

2. Kontinentinis – kai studentai už studijas nemoka, tačiau stojimas ribojamas pagal gebėjimus ir pasirengimą.

3. Anglo-amerikietiškas – kai studentai įpareigojami mokėti dalį studijų kainos siekiant didesnio aukštojo mokslo dalyvių skaičiaus.

Koks modelis būtų priimtiniausias Lietuvos valstybei? O gal galime sukurti savąjį modelį atsižvelgdami į mūsų valstybės ypatumus ir esamą padėtį?

Jeigu būtų nuspręsta palikti aukštąjį mokslą nemokamą, reikėtų užtikrinti, kad studentai suvoktų jį kaip valstybės investiciją, paslaugą augančiai kartai, nes požiūris kas nemokama – neturi vertės nėra absoliučiai teisingas. Studentai turėtų suvokti, kad baigę studijas jie turėtų atsidėkoti valstybei nuoširdžiu darbu Tėvynės labui. Realiai didžioji visuomenės dalis siekia sau naudos, todėl valstybė turėtų sureguliuoti šį siekimą.

Lietuvoje egzistuoja problema, įvardyta kaip „protų nutekėjimas“, kurią būtina spręsti. Viskas yra tarpusavyje susiję. Mūsų šalyje darbo ir gyvenimo sąlygos didelei visuomenės daliai yra gana sudėtingos. Ir kol jos negerės, kol didės žmonių nepasitikėjimas politikais – tol vyks šis tylusis karas, vadinamas „emigracija“, dėl kurio Lietuva netenka savo žmonių.

Valstybė, investuodama į jaunosios kartos mokymą, turėtų apsisaugoti nuo tokių investicijų, kurios iš anksto pasmerktos bankrotui. O tai įvyksta kiekvienu atveju, kai studentas, gavęs stipendijos išmokas, baigęs studijas išvažiuoja laimės ieškoti svetur. Šią problemą galima būtų spręsti pasirašant stipendijų sutartis su tais studentais, kurie ją gautų. Ši sutartis turėtų įpareigoti studentą pasibaigus studijoms atidirbti Lietuvoje nustatytą metų skaičių. Tokia sutartis jokiu būdu neturėtų riboti piliečio laisvės ir teisės rinktis, kurioje šalyje jis norėtų gyventi ir dirbti. Tačiau joje turėtų būti numatyta, kad studentas, anksčiau laiko negu leidžia sutartis, išvykstantis į užsienį, visą valstybės išmokėtą stipendiją turėtų grąžinti su procentais, padengiančiais dėl infliacijos galinčius atsirasti nuostolius. Taip valstybė išvengtų didelės blogybės – nemokamai neberengtų specialistų užsienio valstybėms.

Taigi būdų, kaip suvaldyti ir sureguliuoti aukštojo mokslo sistemą Lietuvoje neįvedant mokesčio už mokslą, yra, tik reikia jų paieškoti.

Šalies Prezidentas išsakydamas savo požiūrį į vykdomą reformą pabrėžė, jog reikia kuo greičiau sudaryti reformos įgyvendinimo priežiūros grupę Seime, kad Švietimo ir mokslo ministerijos vykdomos pertvarkos žingsniai būtų nuoseklūs ir nenuviltų studentų bei akademinės bendruomenės lūkesčių. Šią priežiūros grupę Seime planuojama netrukus sudaryti.

Belieka tikėtis, kad reforma bus gerai suplanuota, visapusiškai apmąstyta, atvirai išdiskutuota su akademine bendruomene, o ją įgyvendinus Lietuvoje visiems bus gera mokytis.

Olga Suprun
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentė