Lietuvos mokslas ir pramonė – šuo su kate?

Ph. D. Stasys Bačkaitis – žymus mūsų išeivijos veikėjas, Pasaulio lietuvių draugijos vicepirmininkas, atsakingas už mokslą ir ryšius su pramone. Jis gimė 1929 m. Kaune. Aukštuosius mokslus baigė JAV: bakalauro laipsnį gavo iš mechanikos inžinerijos, magistro – iš automobilių inžinerijos, daktaro (Ph. D.) – iš biomechanikos srities. Baigė Federalinį vadybos institutą. Jis yra Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, vadovaujantysis inžinierius Valstybinėje eismo apsaugos administracijoje ir JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos vicepirmininkas mokslo reikalams. Paskelbęs per 50 mokslinių straipsnių ir 7 knygas žmogaus apsaugos ir automobilių eismo saugos klausimais.

Mokslo Lietuvos skaitytojams pateikiame S. Bačkaičio mintis apie Lietuvos mokslą, kurią jis susidarė stebėdamas iš tolo, taip pat reflektuodamas kitų Lietuvoje apsilankiusių mokslininkų įžvalgas.

Ph. D. Stasys Bačkaitis

Mokslo institutai ir universitetai šiandien

Pradėkime nuo mokslinių institutų. Lietuva paveldėjo nemažai mokslinių institutų, kurie daugiausia užsiima teoriniais darbais, tačiau retai juos pavyksta susieti su rinkoje paklausių produktų, nesunkiai įdiegiamų į gamybą, kūrimu. Lietuvos institutuose yra neblogas intelektinis potencialas, bet, išskyrus kelis institutus, nepakanka modernių technologijų ir įrangos, gana nelanksti valdymo ir mokslinio personalo tvarkymo sistema. Lietuvos institutuose nėra tinkamos praktinių idėjų ir išplėtotos pardavimo pramonei sistemos, tyrimai retai kada koordinuojami su pramonės poreikiais. Tad ir ryšiai su pramone yra nepakankami, trūksta abipusės paramos.

Valstybės finansavimas neskatina konkurencijos ir iniciatyvos užsidirbti iš šalies. Taip pat kyla abejonių, ar naujiems mokslų daktarams sudaromos tinkamos sąlygos tyrinėti ir diegti naujas programas bei pažangias naujoves. Be to, mokslo institutuose turėtų būti vykdoma kas keliolika metų pasikartojanti mokslininkų stažuočių pramonės įmonėse ar kituose institutuose programa.

Lietuvos šalyje vyrauja gana žemo technologinio lygio gamyba. Lietuvos gamybinė pramonė orientuota tenkinti daugiausia vietinius poreikius, o jeigu ir eksportuojama, tai dažniausiai pusgaminius, bet ne baigtus gaminti produktus, tenkinančius tiesioginius užsienio rinkų poreikius. Be to, beveik negaminama eksportui tokių detalių, kurios kitose šalyse galėtų būti pritaikytos masinei produkcijai gaminti.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos geografinė padėtis nėra itin palanki – nuo Vakarų valstybių mus skiria gana dideli atstumai, niekas negali užtikrinti, kad pavyks greitai pervežti savo gaminius per kitų valstybių sienas, nėra ilgalaikio aprūpinimo energija garantijų. Išvardytos priežastys, taip pat sudėtingas aprūpinimas žaliava ir energija, kapitalo rizika ir politinis netikrumas neleidžia pritraukti stambių investuotojų, nes jie nenori rizikuoti savo kapitalu. Negana to, esama pramonės infrastruktūra ir jos dydis nepadeda plėtoti masinės gamybos ir didelių įrenginių pramonės.

Lietuvos pramonė pasaulinėje rinkoje neužima svarbesnės vietos, tėra didžiųjų užsienio gamintojų tiekėja, t. y. nėra galutinio produkto gamintoja, nesukuria didelės pridėtinės vertės, todėl menkai tegali įžvelgti ateities technologinius poreikius ir juos pateikti mokslo institutams bei akademinėms institucijoms. Išskyrus kelis atvejus, Lietuvos pramonė atlieka tyrimus pernelyg ribotoje plotmėje.

Dabar panagrinėkime Lietuvos aukštųjų mokyklų padėtį. Dauguma universitetų yra labiau mokymo, o ne tyrimo institucijos, tad jose beveik neskiriama dėmesio moksliniams tyrimams, ypač susijusiems su pritaikymu pramoniniams poreikiams. Universitetams ir jų darbuotojams nesudarytos finansavimu pagrįstos galimybės imtis iniciatyvų, neskatinama užsiimti pramonei naudingais ir jos plėtrą spartinančiais tyrimais. Technologijos mokslų srityje dar nepakankamai suvokta didžiosios pramonės verslumo ir inovacijų būtinybė, tai nepakankamai aiškiai išdėstoma studentams, pagaliau nėra suprasta ir paties aukštųjų mokyklų personalo. Tarp pramonės įmonių ir mokslinių institucijų nėra nusistovėję ir pramonei, ir akademinei bendruomenei būtini ryšiai.

Absolventų, ypač doktorantų, rengimas yra gana aukšto teorinio lygio, tačiau jam stinga pritaikymo pramonės poreikiams. Be to, Lietuvoje dar nėra pakankamai mainų programų, pagal kurias tarp pramonės ir akademinių institucijų būtų galima keistis lektoriais bei tyrinėtojais. Ir tarp pačių universitetų vyksta pernelyg mažai intelektinių pajėgų mainų. Baigęs universitetą doktorantas neturėtų likti tame pačiame universitete siekti tolesnės mokslinės karjeros bent keliolika metų, nes reikia į kitas institucijas perkelti naują patirtį, naujus metodus, naujas idėjas.

Privalumai ir trūkumai

Kokie geri tokios padėties aspektai? Tai, kad Lietuvoje kol kas nėra plėtojama didžioji pramonė, nėra blogai. Lietuvai kaip mažai šaliai geriau plėtoti smulkiąją ir vidutinio dydžio pramonę negu visas pajėgas sutelkti didžiajai pramonei pritraukti. Geriausiu atveju Lietuvoje galima būtų plėtoti stambiąją medžiagų apdirbimo arba gaminių surinkimo pramonę, bet vargu ar pasisektų pritraukti aukštosiomis technologijomis ar intelektu grindžiamą stambiąją pramonę. Stambiosios pramonės pritraukimas šaliai atneša trumpalaikę naudą, bet jos pasitraukimas iš šalies yra labai žalingas, nes daug žmonių ilgam tampa bedarbiais. Be to, smulkioji ir vidutinio dydžio pramonė dažniau grindžiama didesniu intelektualiniu turiniu ir gamina jau baigtus produktus, o ne žaliavą keliems kitiems gamintojams.

Paprastai labai aukštų technologijų masinės gamybos pramonė dažniausiai yra trumpalaikė, labai rizikinga ir greitai besikeičianti, nebent ji yra monopolistinė ir remiama didelio kapitalo. Tad, kaip jau minėta, Lietuvai būtų paranku dėmesį sutelkti į smulkiąją ir vidutinio dydžio pramonę pritaikant aukštas technologijas specifiniams poreikiams patenkinti. Jie galėtų būti siejami, pavyzdžiui, su gamtosauga, ekologija, energijos taupa, energijos konservavimu, organinės kilmės ir specialios paskirties maistu, biotechnologija, rekreaciniais-medicininiais patarnavimais, turizmu, brangių transporto priemonių rekonstrukcija ir perkūrimu, prekių transportavimu, prekių ir informacijos paskirstymo centrais, stambia finansinių įstaigų koncentracija, drauda ir t. t.

Jeigu šalyje yra plėtojama plataus masto smulkesnė pramonė, ekonominiai pokyčiai jai mažiau pavojingi, jų padariniai ne tokie skaudūs. Tokių šalių pavyzdžiais galėtų būti Šveicarija, Danija, Švedija, Austrija, Nyderlandai, Taivanas, Singapūras ir kitos.

Dabar panagrinėkime, kuo žalinga tokia Lietuvos padėtis. Kadangi mūsų šalis dažniausiai nekontroliuoja galutinio produkto, kuriam gaminti teikia žaliavą, sunku sekti aukštųjų technologijų pasikeitimus ir prie jų prisitaikyti. Konkurencija su kitomis šalimis reikalauja nuolatinio budrumo, didelio technologinio išprusimo ir ekspertizės, gilių rinkodaros įgūdžių, taip pat būtina nuolat tobulinti siūlomus produktus ir paslaugas. Lėtas ir daug kantrybės bei planavimo reikalaujantis įdiegimo procesas yra labai rizikingas. Be to, ne mažiau svarbu parengti tinkamus pramonės vadovus ir personalo kadrus, gebančius veikti ne tik dabarties bet ir ilgalaikių planų perspektyvoje.

Ką daryti?

Pirma, būtina valstybinio lygio analizė. Reikia atlikti Lietuvos ūkio ir pramonės analizę pagal veiklos ekonominį įnašą dabartinėje, vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvose, ištirti pramonę pagal tam tikrus požymius: dabartinį įmonių pajėgumą, jų ilgalaikes perspektyvas, produktų tinkamumą ateities poreikiams, konkurencingumą vietinėje ir tarptautinėje arenoje. Taip pat svarbu nustatyti prioritetines pramonės šakas ir pagal jas sudaryti konkrečių pramonės sektorių plėtros planus ir alternatyvas. Reikėtų sukurti ekspertų grupes iš pramoninkų (jie būtų grupių vadovai), mokslininkų, neseniai studijas baigusių doktorantų, vartotojų atstovų ir užsienio žinovų, galinčių objektyviai vertinti Lietuvos išsivystymo poreikius. Užsienio žinovai turėtų suprasti Lietuvos sąlygas, matyti jos galimybių ribas. Nepaprastai svarbu, kad jie mūsų pramonę vertintų iš mažos šalies perspektyvų ir nemėgintų jai pritaikyti didelės šalies galimybių. Kiekvieną pramonės sektorių turėtų analizuoti darbo grupės ekspertas, o ekspertų grupė aptartų sektoriaus veiklą, nustatytų jos perspektyvas ir sudarytų galimybes įgyvendinti naujas idėjas. Be to, reikėtų išanalizuoti perspektyvas ir prognozuoti, kokią veiklą Lietuva galėtų tęsti remdamasi esamomis pramonės šakomis, kokiomis kryptimis turėtų skatinti plėtoti naują pramoninę veiklą. Ekspertų grupė pasiūlytų programų apmatus, apibūdintų reikiamą mokslinę bazę ir numatomą plėtros lygį, pateiktų programų analizę, numatytų finansinių išteklių, reikalingų priemonių poreikių, žmonių išteklius, programos riziką, laiko grafikus ir t. t. Būtina skatinti mokslo institutų ir verslo įmonių bendradarbiavimą, grindžiamą finansinėmis iniciatyvomis.

Antra. Reikia steigti regioninius inovacijos verslo inkubacijos plataus profilio centrus – skatinti pumpurinių įmonių kūrimąsi, sudaryti inovatoriams galimybę prieiti prie reikiamos informacijos; rasti reikiamus rinkų tinklus ir įvertinti jų potencialą, spręsti patentavimo klausimus.

Trečia. Būtina skatinti mokslininkus artimiau bendrauti su pramoninkais – mokslininkai ir moksliniai institutai privačiam verslui galėtų padėti gerinti pramonės produktų kokybę bei gamybos našumą. Būtų pravartu doktorantams sudaryti sąlygas plėtoti ir įgyvendinti verslą skatinančius projektus, skatinti universitetų mokslininkus neužsisklęsti vien akademinėje bendruomenėje, bet ir užsiimti technologijų plėtojimu bei pritaikymu pramonėje. Pavyzdžiui, mokslininkų, pasiekusių tam tikrą akademinį lygį ir norinčių užsisklęsti vien universitete arba institute, atlyginimas galėtų būti mažinamas, tad likusią algos dalį ar daugiau jie būtų priversti užsidirbti iš šalies per universitetų ryšius su pramonės įmonėmis, organizacijomis, vartotojais ir panašiai.

Reikėtų skatinti pavienius mokslininkus arba jų grupes reikšti savo iniciatyvas, sukurti finansavimo šaltinius joms įgyvendinti, teikti mokslinę bei organizacinę paramą žmonėms, pateikiantiems potencialiai naudingus ir įmanomus plėtoti projektus. Tokioms iniciatyvoms reikėtų taikyti mokesčių lengvatas. Be to, Lietuvoje pats laikas imtis intelektinės nuosavybės apsaugos klausimų.

Bus daugiau

Nuotraukoje: Ph. Dr. Stasys Bačkaitis (dešinėje) XIII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume bendrauja su kolega (2005 m., Vilnius)