Per medinius dvarus – dėmesys išskirtinėms vertybėms
Kultūros meškerė Klaipėdai Nuo kokio dvaro 2006 m. pradėjote savo projektą?
Pradėjome ne nuo dvaro, o nuo labai simboliškų Klaipėdos pilies griuvėsių, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio muzikos ir apskritai kunigaikščių Oginskių temos. Tai simboliška, nes Plungės dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mecenatas, išugdęs jį kaip didį menininką, kultūros žmogų. To pirmojo renginio tema buvo Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą. Tai, beje, kompozitoriaus, LDK politinio ir visuomenės veikėjo M. K. Oginskio herbo devizas, kurį pasirinkome kaip mūsų projekto šūkį.
Kodėl projekto įvadiniam renginiui pasirinkta Klaipėda? M. K. Oginskį galima susieti su Vilniumi, Rietavu, Slonimu ir daugeliu kitų LDK miestų, bet sunku būtų susieti su Klaipėda.
Mąstėme šitaip: visas Klaipėdos kraštas istoriškai, ko gero, mažiausiai buvo susipažinęs su M. K. Čiurlionio ir M. K. Oginskio kūryba. Todėl nuo Klaipėdos ir pradėjome.
Kultūrinę meškerę užmetėte gerai apmąstę. O kaip pavyko?
Manau, kad pavyko, tuo labiau, kad dalyvavo aktorė Virginija Kochanskytė, muzikologas Viktoras Gerulaitis, pianistė tarptautinių konkursų laureatė Šviesė Čepliauskaitė. Beje, mes kaip tik pasinaudojome V. Kochanskytės parengtąja programa, su kuria aktorė debiutavo Raseiniuose, Oginskių muziejuje. Sėkmingai šią programą V. Kochanskytė rodė ir Kaliningrado filharmonijoje rusų kalba. Šios ir kitų aktorės programų abonementas Kaliningrade buvo išpirktas.
Beje, Antano Smetonos dvare 2006 m. V. Kochanskytė su aktoriumi Petru Venslovu dalyvavo su programa M. K. Čiurlionio laiškų tema.
Taigi startavote nuo Oginskių ir Čiurlionio?
Pagarbos duoklė garsiai mecenatų giminei, kuri davė pasauliui žymų muziką M. K. Oginskį, išugdė M. K. Čiurlionį. Jeigu pavyks, kaip esame sumanę suderinti visas stygas su partneriais Baltarusijoje, tai šią programą su nedideliu moksliniu seminaru ketiname nuvežti į Zalesę, kur buvo M. K. Oginskio rezidencija.
Matyt, tokiam projektui praverstų sutelktos lietuvių ir baltarusių pastangos.
Ta kryptimi dirbame kartu su Lietuvos ambasada Minske, Lietuvos konsulatu Gardine ir Baltarusijos ambasada Vilniuje. Apie tai tartasi ir su Oginskių muziejaus Rietave vedėju Vytu Rutkausku. Beje, ši idėja – vykti į Zalesę – gimė šiais metais, kai su Oginskio ir Čiurlionio programa startavome M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje. Numatome, kad tai galėtų būti tradicija – pradėti kiekvienus naujus projekto vykdymo metus M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje, o juos užbaigti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
Priklauso ir nuo vietos bendruomenės pageidavimų Labai turininga ir įdomi veikla, į kurią įtraukiate daugybę žmonių – tai šio projekto ypatybė. O kaip rengiatės kiekvienam atskiram projekto objektui?
Turime strateginį metinį planą, kuris, kol dar neturime savo svetainės, skelbiamas internete: www.dvarai.lt. Iš anksto sudaryta programa, joje gali keistis tik niuansai.
Tenka tartis su savivaldybėmis, suburti žmones, sutarti su meninių programų atlikėjais. Kas dirba visą šį „juodą“ darbą, kuris nematomas šventės svečiams ir dalyviams?
Tai techninis darbas, ir labai varginantis, nes sunku suderinti visų interesus. Praktiškai 1,5–2 mėnesius tenka derinti visus vieno objekto programos niuansus. Paprastai Fondo darbuotojai gauna užduotis; jas stengiasi įgyvendinti ir, atrodo, pavyksta. Yra 6 darbuotojai, ant kurių pečių šie rūpesčiai ir gula.
Kaip renkatės ar sudarote renginio scenarijų? Skirtingi dvarai – turėtų skirtis ir scenarijai.
Ilguvos buvusiame dvare, kur susitikome, bene paprasčiausias atvejis: tai vieta, kuri susijusi su Grincevičių (Hryncievičių) gimine, kompozitoriumi E. Mlynarskiu. Vadinasi, su muzikine krašto kultūra. Kitose vietovėse tariamės su bendruomene, kultūrininkais, ko jie pageidautų, kas labiausiai tiktų. Kartais siūlome rinktis iš keliolikos variantų, paskui deriname.
Kaip pavyksta rasti tą subtilią ribą tarp rimtos klasikinės muzikos, poezijos ir labiau prie populiariosios kultūros priskirtinos programos? Suprantu, kartais nereiktų atmesti ir popso, norint pritraukti prie paveldo dalykų vietos jaunimą.
Iš tiesų norėtume, kad šis projektas būtų orientuotas labiau į jaunimą. Kad ir Ilguvos dvarui skirtoje programoje siekėme, kad kraštotyrininko ir muziejininko Albino Vaičiūno, parkotyrininko Kęstučio Labanausko žodis pirmiausia pasiektų jaunųjų klausytojų širdis. Tačiau jaunimą galime sudominti tik per jiems suprantamą, prieinamą dalyką. Todėl stengiamės į koncertus kviestis ir vadinamojo lengvojo muzikinio žanro atlikėjus, ypač populiarius tarp jaunimo. Kartais jų repertuarą deriname ir su klasikinės muzikos atlikėjų repertuaru. Svarbu, kad jauni klausytojai ateitų, išgirstų profesionalių atlikėjų, tuo labiau, kad tie geriausieji į kaimus šiaip juk neatvažiuoja. Daug kas priklauso nuo mūsų išteklių, ne visus geriausius galime kviestis. Tokia realybė.
Suprantama, kad tokios grupės kaip Mokinukės ar 69 danguje vargu ar bus mūsų projekto dalimi.
Bet konkrečiai jaunimui parengtų programų neturite?
Kurtuvėnų dvaro svirne turėjome renginį Baltijos gitarų kvartetas. Kvartete groja jauni muzikantai, bet tai jau šiandien europinio lygio kolektyvas, tikras muzikinis perliukas. Šiemet Vasario 16-osios proga yra grojęs Japonijoje, liepos 6-ąją grojo Sankt Peterburge. Kurtuvėnuose jie grojo muziką nuo renesanso iki roko. Ir tai jaunimą „užkabinantis“ atlikimas. Esu tikras, kad per šį kvartetą pasaulyje dar ne kartą bus prabilta apie Lietuvos muzikinę kultūrą.
Beje, kai Baltarusijos ambasadoje derinome reikalus dėl Zalesės, baltarusiai paminėjo būtent šį kvartetą kaip vieną iš galimų to renginio variantų, nes žino apie jį kaip apie aukšto muzikinio lygio kolektyvą.
Mėginome Baltijos gitarų kvartetą prisišnekinti dalyvauti dar viename mūsų renginyje su soliste Judita Leitaite. Tai kolektyvas, kuris puikiai gali atlikti ir M. K. Oginskį, ir M. K. Čiurlionį. Nors vargu ar kas iš mūsų esame girdėję Oginskio polonezą Atsisveikinimas su tėvyne, atliekamą gitaromis.
Ten, kur dar snūduriuojama Kas dar masinančio numatyta liepos mėn.?
Liepos viduryje Vilkaviškyje vyks pramoginės retro muzikos koncertas ... nuo A. Šabaniausko iki mūsų dienų. Programoje – A. Šabaniausko repertuaro ir populiarios lietuvių kompozitorių melodijos. To pageidavo vietos bendruomenė. Visa tai vyks dvare, kuriame 1812 m. birželio mėn. žygio į Rusiją metu buvo apsistojęs Napoleonas Bonapartas. Tas dvaras yra pačiame Vilkaviškyje, nors iš buvusios didybės telikę keli dvaro elementai. O miesto bendruomenė aktyvi, nori dvarą atkurti. Kodėl tiems žmonėms nepadėti: nors dvaras buvo mūrinis, taigi lyg ir iškrinta iš medinių dvarų architektūros konteksto, bet pačios bendruomenės palaikymui ir paskatinimui ten rengsime tokį koncertą.
Tiesa ir tai, kad tame pačiame Vilkaviškio rajone yra daug labiau pagarsėjęs Paežerių dvaras. Ten renginių pakanka, vietiniai žmonės aktyvūs, kviečiasi atlikėjus ir ten noriai važiuojama. O mes norime surengti koncertą buvusio dvaro vietoje, kur dabar išvis nieko nevyksta, kur vietos bendruomenė dar tik svajoja kultūrai prikelti istoriškai reikšmingą objektą. Sovietmečiu Vilkaviškio (Napoleono) dvare buvo įsteigtas bendrabutis, ir dabar ten gyvena žmonės. Reikia siekti, kad savivaldybė rastų galimybių iškelti ten gyvenančiuosius, o buvusį dvarą paverstų kultūrai svarbiu objektu.
Jūsų projektas gali būti reikšmingu indėliu siekiant stiprinti ir ugdyti vietos bendruomenes.
Ne kartą yra buvę, kai kaimo ar miestelio bendruomenė pasikviesdavo vieną kitą paveldo žinovą, kurie papasakodavo įdomiausių dalykų, nežinomų ten gyvenantiesiems. Žmonės pajusdavo, kad gyvena šalia didelių kultūros vertybių. Panašiai kalbėjo televizijos leidų Mūsų miesteliai kūrėja Nijolė Baužytė. Kai žmonės tas laidas žiūrėdavo, stebėdavosi, kokie turiningi ir reikšmingi yra jų miesteliai. O juk tas pačias laidas kartu su Nijole patys ir darė. Mes taip pat N. Baužytę kartais pasitelkiame kaip renginių partnerę. Jeigu savo renginiu pasieksime, kad jaunas žmogus eidamas pro paveldo objektą ant jo sienų nepaišys, nemėtys šiukšlių, neardys, negriaus, jau ir tai bus nauda. Pirmiausia tegul išmoksta neniokoti.
Ranka rankon su mokslininkais Kodėl Jūsų Fondui kartu su mokslininkais nesurengus vieno kito bendro projekto? Kad ir Salų miestelyje Rokiškio rajone, kur vasarą paprastai vyksta tarptautinės lingvistų mokyklos.
Labai malonu girdėti, kad prie šių projektų būtų galima įtraukti ir mokslininkus. Šiais metais jau vieną renginį Rokiškio rajone turėjome – Bagdoniškio dvare, Mykolo Römerio gimtinėje. Dalyvavo teisininkas prof. Mindaugas Maksimaitis. Praėjusiais metais tik Pasvalio rajone buvome surengę du renginius, o šiemet toks bus Rokiškio rajonas, kur dar vyks renginys ir prisimintajame Salų dvare. Jis buvo suplanuotas dar metų pradžioje. Su Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja Gina Kavaliūnaite sutarėme, kad tokį renginį organizuosime. Taigi „juodą“ organizacinį darbą dirbame, įtraukėme ir paminklosaugininkę Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo valdybos pirmininkę Gražiną Drėmaitę, kuri padės rengti konferenciją, skirtą Salų dvaro istorijai ir perspektyvoms.
Su savo pasiūlymu pavėlavau, bet dėl to nuoširdžiai tik džiaugiuosi. Tada noriu Jūsų dėmesį sutelkti į kitą mokslo istorijai svarbų objektą – Gedučių dvarą jau minėtame Pasvalio rajone, netoli Žeimelio. Iš to buvusio dvaro belikęs vienas statinys, bet tai vieta, kur gyventa Theodoro Grotthusso (1785–1822), pirmojo mūsų krašto fiziko chemiko, svarbių fizikos ir chemijos dėsnių atradėjo. Kodėl tokio renginio nesurengus buvusio Gedučio dvaro aplinkoje? Būtų puiki proga aktualizuoti T. Grotthusso mokslinį palikimą, o kartu visuomenės dėmesį sutelkti į paveldo reikalus. Kodėl M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondui kartu su Theodoro Grotthusso fondu nesurengus 2008 m. puikaus renginio Gedučiuose ar Žeimelyje? Tik nesakykite, kad ir toks renginys jau numatytas.
Tikrai ne. Bet tai idėja, kurią puikiausiai būtų galima įgyvendinti jau kitąmet. Ankstyvą rudenį, kai planuosim kitų metų darbus, būtinai reikėtų pagalvoti ir apie šį pasiūlymą. Gerų idėjų mums paprastai nestinga, o kai jų daug, tai būna nelengva atrinkti svarbiausias. Idealiu atveju galėtume turėti 53 renginius per metus – kas savaitė, jeigu tik pavyktų užsitikrinti rėmėjų paramą. Deja, ne visada sulaukiame deramo palaikymo iš aukštų valstybės institucijų. Kol kas mums paprasčiau dirbti su privačiomis struktūromis.
Bet T. Grothuso vardo garsinimas – kodėl ne. Juk per Grothusų dvarą į Šiaurės Lietuvą skverbėsi europinės kultūros dvelksmas. Taip pat per dvarus į Lietuvą skverbėsi techninė ir technologinė pažanga, užtektų prisiminti kad ir Oginskių dvarą Rietave, kur buvo įrengtas pirmas Lietuvoje telefonas, įžiebta pirmoji elektros lemputė. Tad ir Grothusui reikėtų rasti vietos mūsų projekte.
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
