Komunizmas – pasaulinis žudynių sindikatas
Vilius BRAŽĖNAS
Gegužės 16 d. Vilniuje vyko mokslinė konferencija Komunizmą – į tarptautinį tribunolą. Jos dalyviai diskutavo, kad reikėtų įsteigti tribunolą, panašų į Niurnbergo tribunolą, kurio metu buvo pasmerktas nacizmas ir nacių nusikaltėliai. Konferencijoje taip pat iškeltas žalos atlyginimo nukentėjusiems nuo komunistų klausimas. Spausdiname Viliaus Bražėno konferencijoje išsakytas mintis.
Jau daugelį metų laisvojo pasaulio bibliotekų ir žurnalistų bei mokslininkų lentynos prikrautos knygų apie komunistinį terorą pasaulyje. Tarp autorių gausu žymiausių komunizmo tyrinėtojų – aukų, buvusių komunistų ir šiaip pašaliečių stebėtojų. Dar daugiau dokumentinės medžiagos, kurią pateikė asmeniškai raudonąjį režimą patyrusios jo aukos. Yra daugiau negu reikia įrodymų, kad pagaliau būtų pasmerktas komunizmas ir nubausti dar gyvi žudikai, jų viršininkai bei teisintojai, kaip pasmerktas jo buvęs sąjungininkas nacizmas. Deja, to nėra, nors naciai nužudė apie 25 mln. žmonių, o komunistai – net daugiau kaip 100 milijonų.
Tad yra daugiau negu reikia pagrindo pasmerkti komunizmą kaip kruviniausią režimą žmonijos istorijoje. Ypač matant jo gyvybingumą kitais pavidalais ir jo keliamą pavojų ateinančioms kartoms. Vienas žymiausių Kremliaus nekenčiamų antikomunistų Robertas Velčas jau 1960 m. įspėjo: „Sąžiningam žmogui šiandien nėra nei poilsio, nei nirvanos.“
Senovės kinų filosofo ir stratego Sun Tsu patarimas: „Jei nori laimėti kovą, privalai pažinti priešą.“ Maskirovkos meistrą komunizmą tikrai nelengva pažinti net su juo tiesiogiai susidūrus. Dar sunkiau jį tiksliai apibūdinti. Gal trumpiausiai ir aiškiausiai, anot seno anekdoto, komunizmą apibūdino Maskvos studentai, bendrabučio užkampyje diskutavę, kas išrado komunizmą – politikieriai ar mokslininkai? Prieita išvados, jog tai padarė politikieriai. Mokslininkai pirmiausiai jį būtų išbandę su gyvūnais. Žinoma, tam būtų teisėtai pasipriešinusi gyvūnų globos draugija.
Tai, kad komunizmas sugebėjo patraukti net, berods, mąstančius ir daug ką skeptiškai vertinančius, bet dažnai tiesos vengiančius Vakarų intelektualus, įrodo, jog jis yra apsidangstęs daugybe melo sluoksnių.
Vadinasi, atpažinus komunizmo paslėptą esmę, reikia lyg nuo svogūno vieną po kito nulukštenti melo lukštus, kol pagaliau pradėsi jausti komunizmo bjaurasties tvaiką. Pamėginkime nulupti keletą storiausių melo sluoksnių.
Vienas jų – komunistų „partija“ ir „ideologija“. Nulukštenę suprasime, jog komunizmas (marksizmas-leninizmas) yra tik būdas valdžiai užgrobti, o ne koks nors politinių vienminčių susibūrimas idėjai įgyvendinti. 1917 m. Leninas saviesiems paaiškino: „Sukilimo tikslas yra paimti valdžią. Jos politiniai uždaviniai bus paaiškinti po paėmimo.“
Bene labiausiai apkerpėjęs seno melo lukštas – teiginys, kad „SSRS nėra priverstinių darbų“. Malenkovas 1950 m. skundėsi: „Mūsų priešai imasi didžiausių klastočių. Kad ir tas triukšmas, susijęs su kaltinimu, jog Sovietų Sąjungoje yra vadinamasis priverstinis darbas.“ 1941 m. Pravda tam melui praskynė kelią, paaiškindama: „Buvo tokių, kurie klaidingai suprato teisę į darbą reiškiant teisę pasirinkti savo darbo vietą.“
Pabrėžtina ir tai, kad komunistai nėra, kaip skelbiasi, „revoliucionieriai“. Jie – paprasčiausi revoliuciniai parazitai, pasinaudoję tautiniais, socialiniais ar kitais antidiktatūriniais perversmais. Tai vyko jau Rusijos caro valdžios nuvertimo metu. Kai 1917 m. kovo 15 d. buvo nuversta caro valdžia, „didysis revoliucionierius“ Leninas ramiai gurkšnojo arbatą Šveicarijos mieste Ciuriche, maitinamas turtuolio socialisto, neva „kapitalisto“ kišenės trupiniais. Jis Petrapilį pasiekė (padedant vokiečiams) tik balandžio 16 d. Šypseną sukėlė mano archyve užtiktas Washington Inquirer straipsnis, kuriame teigiama, jog ar tik ne „didžiausias revoliucijų išminčius“ Leninas iki caro nuvertimo likus vos šešioms savaitėms buvo pareiškęs: „Turbūt mes ir net mūsų vaikai negalės sulaukti dienos, kurią prasiverš [Rusijos] revoliucija.“
Grįžkime nuo Lenino prie jo sekėjų kontrrevoliucionierių. Komunistai užgrobė valdžią nuversdami revoliucines vyriausybes daugelyje kitų šalių, pavyzdžiui, Kuboje, Kinijoje, Nikaragvoje, Angoloje...
Deja, daugelis istorikų nutyli, kad dažniausiai komunistams pavyko perimti valdžią tik todėl, kad jų pastangas, kaip paaiškėjo, parėmė kapitalistais vadinami pasaulinės valdžios monopolio didžturčiai socialistai, nes jie, kaip ir komunistai, siekė valdyti pasaulį. 1975 m. Aleksandras Solženycinas kalbėdamas Niujorke, anot JAV spaudos, sukrėtęs daugelį klausytojų pareiškimu, kad „kapitalistai bendrauja su komunistais“. Komunistai giriasi kova su „dideliu pinigu“. Vargu ar kuris komunistas viešai pacituos Osvaldo Špenglerio teiginius šiuo klausimu, pateiktus jo knygoje Vakarų saulėlydis: „Nėra nė vieno proletarinio ir net komunistinio judėjimo, kuris neveikęs pinigo interesams, pinigo nurodyta kryptimi ir kurį laiką pinigui leidus, idealistams jo vadovams nė nenumanant apie tą faktą.“
Kitas didelis mitu virtęs melas yra „proletarinė“ komunizmo kilmė. Visur, pradedant Marksu ir Engelsu, jam vadovavo turtuolių, profesionalų, intelektualų vaikai. Kažkas pagrįstai pasibaisėjo, kad tokia kruvina utopinė idėja kaip komunizmas pateko į iškrypusias intelektualų smegenis. Gal geriausias to siaubo pavyzdys – Raudonųjų chimerų siautėjimo padariniai. Taikliai apie tai kalbėjo čekų kilmės Kanados lietuviams gerai žinomas publicistas Luboras J. Zinkas. Jis proletariato diktatūrą apibūdino kaip diktatūrą virš proletariato.
Tad akivaizdu, kad vargu ar kas nors net storiausiuose knygų tomuose galėtų patenkinamai apibūdinti iš esmės nelogišką, nukreiptą prieš žmogaus prigimtį komunizmą.
