Amerikos lietuviai Lietuvoje
Taurūs ir šviesūs veidai, kilnios povyzos, nestinga giedrios šypsenos, – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti fotografo Jono Kuprio parodą Lietuviai Amerikoje, eksponuojamą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Sprendžiant iš nuotraukų, autorius turėtų būti labai geras žmogus, jaučiantis atsakomybę už savo darbą. Suprantama, tokias išvadas galima daryti, jeigu pripažinsime, kad kūrinyje vienaip ar kitaip atsispindi ir pats autorius.
Amerikos lietuviams gerai žinoma Jono Kuprio pavardė, bent jau tiems, kurie skaito Draugą, vienintelį lietuvių išeivijos dienraštį. Jo nuotraukas spausdina ir kiti laikraščiai, ne vien lietuviški. Tiesa, amerikiečių spaudiniai jeigu ir prašo, tai daugiausia lietuviškos tematikos nuotraukų.
Kuo geriau pažįsti autorių, tuo prasmingesni atrodo ir jo kūriniai. Todėl žiupsnis žinių apie Joną Kuprį yra ne šiaip pagarbos duoklė parodos autoriui, bet ir tam tikri orientyrai skaitytojui, kuris net ir nedalyvavęs parodos atidaryme liepos 4-ąją dar gali suspėti ją aplankyti iki liepos 28 dienos.
Taigi, ką žinome apie Joną Kuprį? Gimė 1956 m. Čikagoje. Pirmas sąlytis su fotoaparatu? Tai buvo mamos dar Vokietijoje pirktas fotoaparatas: važiuojant į Ameriką skubėta atsikratyti paskutinėmis vokiškomis markėmis. Mama nieko apie tuos fotoaparatus nenuvokė, bet kažkas pasakė, kad tai geras daiktas – ir nupirko. Galimas dalykas, kad šis apsisprendimas po daugelio metų ir pakreipė jos sūnaus likimą, susiejo jį su fotografija. Mamos nusipirktas fotoaparatas sūnui tapo ne šiaip žaislu, bet pirma rimta darbo priemone, atvedusia į tikslingą fotografo veiklą.
Spėju, kad tai buvo vokiška Leica. Kai sveikintojų M. Mažvydo bibliotekoje apspiestas Jonas Kuprys kantriai pozavo jį fotografavusiesiems, kažkas paprašė, kad nufotografuotų ir šių eilučių autorius. Girdi, fotografuojantis Mokslo Lietuvos redaktorius… Taip buvau pristatytas parodos autoriui, kuris metęs žvilgsnį į fotoaparatą, autoritetingai pareiškė: „Su Leica blogai fotografuoti neįmanoma…“ Todėl ir knieti daryti išvadą, kad savo kelią į fotografijos meną Jonas Kuprys pradėjo nuo mamos įsigytos Leicos.
Subtilus skaitytojas be jokios abejonės pastebėjo, kad Joną Kuprį pristatome kaip fotografą, bet ne fotomenininką, kaip įprasta Lietuvoje, kur visi nori būti menininkais. Jonas Kuprys visur kukliai pabrėžia, kad jis yra fotografas, ir tai skamba tarsi retro melodijos gaida, kai fotografo profesija jau pati savaime buvo vertybė, be išskirtinės pretenzijos užimti menininko vietą.
Fotografo amato mokėsi Ilinojaus technologijos instituto Dizaino institute (Institute of Design), žinių ir įgūdžių sėmėsi iš žymių fotografų Roberto Heinekeno ir Davido Plowdeno. 1984 m. įgijo fotografijos dizaino magistro laipsnį jau turėdamas 11 metų fotografavimo patirtį, kurią įgijo nuo 1973 m. fotografuodamas išeivijos lietuvių renginius ir žmones. Nesunku apskaičiuoti, kad šiam mėgiamam užsiėmimui Jonas Kuprys atsidėjęs jau kone 35 metus. Per tą laiką padarė 50 tūkst. lietuvių gyvenimo išeivijoje vaizdų ir įvykių nuotraukų. Ar į tą skaičių įeina ir kitų temų nuotraukos, šių eilučių autorius nesiryžtų atsakyti, bet žino viena: Jonas Kuprys nėra davęs įžadų fotografuoti vien išeivijos gyvenimo įvykius. Juk ir diplominiam darbui magistro laipsniui gauti fotografavo ne savo tautiečius, bet biologinius objektus – negyvus gyvūnus.
Vis dėlto jo tikrasis pašaukimas – fiksuoti lietuvybės gyvenimo išeivijoje pėdsakus. Koks tai svarbus ir reikšmingas mūsų tautos gyvavimo ir reiškimosi laikotarpis, atsispindi parodoje eksponuojamose nuotraukose. Neslepia siekęs tam tikros chronologinės įvykių sekos, tad nieko nuostabaus, kad vyrauja Amerikos lietuvių masiniai renginiai, paradai, demonstracijos dėl Lietuvos laisvės, tautinės lietuvių šventės. Pats Jonas Kuprys tikriausiai visai nesijaučia salonų liūtu, įtariu, kad ne itin mėgsta pobūvius ir kitokius susibėgimus, net ir savo parodos atidaryme kartais jautėsi šiek tiek sutrikęs. Aiškiai nesitikėjo tokio dėmesio. Šitai visai suprantama, nes kūrėjas tarpsta vienumoje ir tyloje, jupiterių šviesos ir gėlės jo rankose reiškia ne kūrybos aktą ir tapsmą, bet pripažinimą, jį supančių žmonių, bendraminčių, panašios jausenos asmenybių padėkos ženklus.
Jonas Kuprys teigia nesąs tas žmogus, kuriam įdomiausia fotografuoti masinius renginius ir susibūrimus. Gerai suprantu kodėl. Kuo didesnis renginys, tuo labiau jautiesi suvaržytas erdvėje ir laike, nes tuo pačiu metu negali būti skirtingose vietose. Vadinasi, visada tenka taikstytis ne vien su atradimais, bet ir su neišvengiamais praradimais. Nuo tavęs nepriklauso, ar pavyks būti įdomiausiose vietose, lemtingose aplinkybėse. Atsitiktinumo veiksnys pernelyg didelis, ir fotografas tikriausiai pats jaučiasi savotiška įvykių tėkmės auka. Sunku toms oficialių renginių nuotraukoms suteikti kažką savito, asmeninio, subjektyvaus, pagaliau to nereikalauja ir tų nuotraukų užsakovai, paprastai suinteresuoti pateikti patį vyksmą, dalyvavusius asmenis, žodžiu, visą oficialią aplinką.
Ir vis dėlto Jonas Kuprys nesibodi masiniais oficialiais renginiais, nors jo meninė gyslelė tikriausiai labiau suplazdėtų kito pobūdžio, gal labiau kameriniuose renginiuose. Jaučiasi esąs įvykių metraštininkas, tik vietoj žąsies plunksnos rankoje turįs fotoaparatą. Vietoj rišlių sakinių įvykių aprašyme paliekantis užfiksuotą fotovaizdą. Rengdamasis parodai, mėgindamas iš daugybės negatyvų atrinkti būdingiausius įvykių liudytojus, pats pasijusdavo tarsi užburtas tų kadaise savo užfiksuotų vaizdų.
