MOKSLASplius.lt

Modernusis mokslas ir jėzuitai (7)

Pradžia 2006 m. Nr. 6, 7, 11, 14, 16, 2007 m. Nr. 1.


Su prof. Romualdu Šviedriu toliau nagrinėjame jėzuitų vaidmenį moderniojo mokslo formavimuisi.


Vilniaus garsiausieji

Nieko nuostabaus, jeigu mūsų skaitytojai spėjo pamiršti, apie ką kalbėjome praėjusį kartą. Todėl priminsime: kalbėjome apie jėzuitų įtaką ir vaidmenį senajame Vilniaus universitete. Tiesa, tas pašnekesys kai kam galėjo atrodyti ir kiek vienpusis, nes daugiausia dėmesio skyrėme matematikai. Tai ir suprantama, juk ji – „mokslų karalienė“. Vis dėlto būtų korektiška šį nuokrypį ištaisyti, kol dar galima. Prisiminkime bent kai kuriuos žymiausius XVII a. Vilniaus universiteto mokslinius laimėjimus.


Praėjus 40 metų nuo veiklos pradžios Vilniaus universitetas jau pradėjo Europai teikti aukšto lygio laisvųjų menų veikalus. Tarp XVII a. Vilniaus universitete dirbusių žymiausių mokslininkų jėzuitų reikėtų paminėti disputais su reformatais pagarsėjusį Martyną Smigleckį (1562 ar 1564–1618), žodynininką Konstantiną Sirvydą (1579–1631), poetą ir poetikos teoretiką Motiejų Kazimierą Sarbievijų (1595–1640), muzikos ir retorikos teoretiką Žygimantą Liauksminą (1597–1670), istoriką Albertą Vijūką-Kojelavičių (1609–1677).Labiausiai pagarsėjo Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Lyrikos“ 1632 m. leidimas, kuriam titulinį lapą sukūrė Paulis Rubensas

Martynas Smigleckis 1618 m. Vokietijoje, Ingolštate, išleido dviejų dalių knygą Logika, kuri Vakarų Europos šalyse sulaukė kone tuzino laidų. 1634, 1638 ir 1658 m. ta knyga pakartotinai buvo leidžiama Oksforde, paplito Anglijoje ir Prancūzijoje, net kai kuriuose protestantų universitetuose. Sakoma, kad iš to vadovėlio buvo studijuojama ir Oksfordo universitete.


Nereikėtų pamiršti, kad Lietuvos visuomeniniame gyvenime svarbų vaidmenį atliko M. Smigleckio knyga „Apie palūkanas…“, išleista 1596 m. Vilniuje ir susilaukusi net 8 leidimų. Tiesa, lyg ir sutarėme kalbėti apie XVII a. mokslininkus, bet Smigleckis vertas išimties.


Mano kolega Niujorke yra parašęs „naują“ ekonomikos istoriją. Jis pradeda nagrinėti ne nuo XVIII a. ekonomisto Adomo Smito, bet įrodo, kad reikia nagrinėti viduramžių filosofų ir teisininkų, domininkonų ir kitų ordinų žymių universitetų dėstytojų veikalus. Nuo XVI a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių atsiranda ir ekonomikos teoretikų jėzuitų. Tad labai džiugu, kad galima paminėti ir Smigleckį. Reikėtų panagrinėti, ką jis perėmė iš savo pirmtakų ir ką originaliai pats nuo savęs pridėjo.

Visi mūsų minėti garsiausieji – Liauksminas, Vijūkas-Kojelavičius, Sarbievijus, rašė lotyniškai, kad patektų į plačius Europos mokslo vandenis. Pagaliau lotynų kalba buvo to meto mokslo kalba. Vienintelis veikalas parašytas lenkiškai – tai Smigleckio Apie palūkanas... Galimas daiktas, autorius daug perėmė iš kitų kraštų ekonomikos teoretikų jų mokslą pristatydamas platesniam vietiniam skaitytojų būriui.

Žymus žodynininkas Konstantinas Sirvydas 1629 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išleido Lietuvių kalbos raktą (Clavis linguae Lituanicae). Vis dėlto esama duomenų, kad pirmasis leidimas išėjo ne 1629 m., bet apie 1620 metus. Maždaug tuo pačiu metu Sirvydas išleido Trikalbį žodyną (Dictionarium trium linguarum). Stinga pirmojo žinomo žodyno egzemplioriaus pradžios ir pabaigos, tad nėra paprasta spręsti. 1642, 1677 ir 1713 m. Vilniuje be didesnių pakeitimų buvo išleistos kitos to Žodyno laidos. Nėra abejonių, kad K. Sirvydas pirmasis leksikografiškai pradėjo tvarkyti lietuvių kalbą. Žodynas buvo žinomas ir vertinamas kaimyniniuose kraštuose. Lenkų-lotynų dalis iš Sirvydo Žodyno buvo 1641 m. išleista Varšuvoje. Tai veikalas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti lietuvių kalbotyros mokslo.

Žygimantas Liauksminas 1648 m. Braunsberge, Vokietijoje, išleido savo žymiausią veikalą Iškalbos praktika ir retorikos meno taisyklės (Praxis oratoria et praecepta artis rhetoricae). Vadovėlis susilaukė ne mažiau kaip tuzino leidimų skirtinguose Europos miestuose, mano turimomis žiniomis, galėjo būti 14 leidimų. Žygimanto Liauksmino knyga Muzikos menas ir praktika (Ars et praxis musicae), išleista Vilniaus akademijos spaustuvėje 1667 m. (antrą kartą 1693 m.), plačiai pagarsėjo. Tai buvo pirmas muzikos vadovėlis Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Po 1655 m. rusų invazijos į Vilnių Ž. Liauksminas Vilniaus universitete įsteigė pirmąją muzikos katedrą, kuriai vadovavo ir dėstė. Nepamirškime, kad tuo metu muzikos dėstymas buvo universitetinių studijų dalis, kartu su retorika, matematika ir kitais laisvaisiais menais. Mokslas dar nebuvo visai atsiskyręs nuo meno.

Poetiką ir oratorystės meną dėsčiusį jėzuitą Motiejų Kazimierą Sarbievijų amžininkai praminė sarmatų Horacijumi. Jo Lyrika 1525 m. pirmiausia išleistos Kelne, Vokietijoje, o papildytos 1528 m. išspausdintos ir Vilniuje. Ši knyga įvairiose Europos šalyse išleista apie 60 kartų, ir tai analogų neturintis atvejis. Tiesa, literatūroje minimas ir kitas skaičius – 40; šį neatitikimą galima paaiškinti tuo, kad kai kurių išleistų egzempliorių nepavyko rasti. Garsėjo ir Sarbievijaus poetikos tekstai, iš kurių mokytasi ne tik Vilniaus, bet ir kituose Europos universitetuose, taip pat kolegijose.

Žymus istorikas buvo Albertas Vijūkas-Kojelavičius, 1650 m. lotyniškai išleidęs Lietuvos istoriją. Deja, šis veikalas nesusilaukė tokio populiarumo tarptautiniu mastu kaip prieš tai vardytieji, bet vieną kartą buvo išverstas į vokiečių kalbą, tiesa, praėjus 135 metams nuo pirmosios laidos – 1785 metais. Šis vertimas vokiečių istorikams sudarė galimybę vokiečių kalba prieiti prie labai svarbaus Lietuvos istorijos šaltinio.


Grąža Europai

Taigi XVII a. Vilniuje būta žymių mokslininkų.


Būta, ir tai jau Vilniaus universiteto grąža kitiems Europos kraštams. Lig tol Vilniaus universitetas vis naudojosi kitų šalių universitetų potencialu, o štai minėtų asmenų veikalai jau tampa viso Europos mokslo laimėjimais.

Tokius ypač gabius asmenis kaip Martynas Smigleckis, Andrius Rudamina, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Žygimantas Liauksminas Lietuvos jėzuitų provincijolas stengdavosi siųsti studijuoti į Romą. Gabūs žmonės, baigę studijas Romoje, galėjo sukurti tų laikų pasaulinio mokslo ar literatūros vertybių. Taigi provincijolo vaidmuo labai svarbus: jis atrenka gabiausius jaunuolius.


Tačiau jeigu į provincijolo akiratį nebūtų patekę tie gabūs jaunuoliai, tai ir pasaulio nenustebintų savo darbais? Nebūtų pakilę į tarptautinį lygį? Mokslo provincija nepadeda atsiskleisti talentams.


Galimas dalykas, kad nepadeda. Maždaug taip buvo ir su matematika. Kai nėra tradicijos ir galimybių, talentai tyli. Tie, kurie matematiką dėstė Vilniuje, nebuvo labai žymūs, bent jau tiek pasižymėję gabumais, kad būtų nusiųsti į Romą.


Lietuvos jėzuitų provinciją Lenkijos tyrinėtojai paprasčiausiai nagrinėdavo kaip Lenkijos jėzuitų provincijos dalį. Taip darė ir S. Zalenskis studijoje „Jėzuitai Lenkijoje“ (Jezuici w Polsce, t. 1–5, Lwów–Kraków, 1900–1906). O juk Vilnius buvo jėzuitų veiklos centras, čia veikė vienintelė jėzuitų administruojama aukštoji mokykla – Vilniaus universitetas. 1608 m. Lietuvos jėzuitų provincija atskirta nuo Lenkijos provincijos, ir jai priklausė didelė etnografinės Lenkijos dalis – Mozūrija, net Varšuva. 1668 m. Lenkijos provincijoje darbavosi 776 jėzuitai, Lietuvos provincijoje – 599, 1755 m. Lenkijos provincijoje – 1136, Lietuvos provincijoje – 1149 asmenys.


Mano manymu, tai visai logiška, kad Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų provincijos, bent iki jėzuitų ordino uždarymo (1773) ir galutinio Lietuvos–Lenkijos padalinimo (1795), buvo traktuojamos kaip vienetas. Po Liublino unijos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė buvo didžiulė valstybė. Po Livonijos karo 1583 m. taikos sutartimi Livonija buvo priskirta prie Lietuvos. Jėzuitams atsivėrė naujas veiklos baras: Dorpate (Tartu) buvo įsteigta jėzuitų kolegija, kuri pareikalavo ne tik didelių finansinių išteklių, bet ir dėstytojų. Jų trūko ir Vilniuje. Visa ta investicija į Livoniją žlugo, ją užkariavus švedams. Jie uždarė jėzuitų kolegiją Dorpate, o nespėjusius pasprukti jėzuitus paėmė į nelaisvę.