Modernusis mokslas ir jėzuitai (7)
Gal pamiršome įžymybę Iš mūsų akiračio išslydo Jono Rudaminos Dusetiškio (1615–1651 m.) asmenybė. O juk į mokslo istoriją pateko jo 126 puslapių knyga „Illustriora theoremata et problemata mathematica…“ (visas pavadinimas lietuviškai – ,,Garsiausios matematikos, optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos teoremos bei problemos, Jėzaus draugijos Vilniaus akademijoje Jono Rudaminos Dusetiškio, Lietuvos bajoro, fizikos ir matematikos studento, viešai skaitytos ir pateiktos 1633 metais Akademijos spaustuvėje“). Iš pokalbių su Jumis supratau, kad nesate pasiryžęs pervertinti jo įnašo į mokslą?
Pirmiausia panagrinėkime, kas rašoma Lietuvos–Lenkijos provincijų biografiniame jėzuitų žodyne. Tame enciklopediniame leidinyje tikriausiai pavyktų rasti duomenų, ar Rudamina Dusetiškis buvo jėzuitas. Kiek paviršutiniškai skaitinėdamas tame žodyne šios pavardės neradau. Žinoma, sudarytojai galėjo neapsižiūrėti ir praleisti šį asmenį. Kiek suprantu, Rudamina Dusetiškis buvo bajoras, studijavo Vilniaus universitete ir būdamas pakankamai turtingas sugebėjo savo bakalaurinį darbą išspausdinti kaip knygą. Kiti studentai savo bakalaurinius darbus paprastai palikdavo rankraščio pavidalu. Toje knygoje yra jo universitete išklausytų kursų santraukos.
Dėl savo išleistos knygos jis patenka į Vilniaus universiteto istoriją kaip uolaus studento pavyzdys. Iš jo knygos galime spręsti ir apie universitete tuo metu skaitytus kursus. Nustatę, kuriais metais Rudamina Dusetiškis studijavo Vilniaus universitete, galėtume išsiaiškinti, kas jam dėstė matematiką, filosofiją ir kitas disciplinas. Matematika buvo dėstoma antrais bakalauro studijų metais du semestrus. Galimas dalykas, kad jis buvo O. Krygerio studentas. Rudamina tvirtina savo knygos pavadinime, kad tai viešai skaitytos ir pateikiamos universitete 1633 m. paskaitos. Tais metais O. Krygeris dėstė Vilniaus universitete, pradėjęs 1632 m. Apskritai Rudaminos Dusetiškio knyga nusipelno išsamesnio tyrinėjimo. Galimas dalykas, ji mums pateiktų naujų įdomių žinių apie to meto studijas.
Bet gal geresnės nuomonės esate apie kitą tos pačios giminės atstovą – Andrių Rudaminą (1596–1631 m.), kilusį iš Senojo Daugėliškio? Būtų nedovanotina, jeigu minėdami kitų tautų jėzuitus mokslininkus, keliautojus ir atradėjus, pamirštume savo tautietį, studijavusį Vilniaus jėzuitų kolegijoje, vėliau – Vilniaus universitete, tapusį misionieriumi Indijoje ir Kinijoje. Tapo ir ligi šiol liko vieninteliu lietuviu, parašiusiu ir išleidusiu knygą kinų kalba „Pasikalbėjimas su kunigu“ (1630 m.).
Patekęs į Kiniją 1627–1628 m. pramoko kinų kalbos ir ja parašė dvi religinio turinio knygas: Dvidešimt širdies paveikslų bei Darbštaus ir tinginio žmogaus dešimt paveikslų. Jas pasirašė savo kiniška pavarde Lou-Ngan tée pan she. Drauge su italu jėzuitu tėvu Julijumi Aleni kinų kalba parašė knygą Pasikalbėjimas su kunigu (trys leidimai: 1630, 1872 ir 1922 m.).
Vertėtų prisiminti ir kitą XVII a. įžymybę – astronomą Albertą Diblinskį. Vilniaus universiteto auklėtinis parašė lotyniškai Astronomijos šimtinę (Centuria astronomica, 1639). Nors Diblinskis remiasi kai kuriais moderniais stebėjimų duomenimis, jis vis dėlto laikosi Tycho Brahės (1546–1601) astronominės hipotezės, kad Merkurijus ir Venera skrieja aplink Saulę, o ji sukasi aplink Žemę. Tačiau negalima teigti, kad jėzuitai jam „smegenis išplovė“ ir kad jo mokytojai buvo tamsuoliai. Tuo metu nebuvo jokių tiesioginių įrodymų, kad Žemė skrieja aplink Saulę arba kad Žemė sukasi apie savo ašį. Turėjo praeiti kone šimtas metų nuo Diblinskio knygos pasirodymo, kad dauguma astronomų priimtų Koperniko paradigmą, o galutiniai įrodymai buvo pateikti tik įpusėjus XIX amžiui.
Jėzuitai – ne jėzuitai… Ar nebandome kartais truputį dirbtinai skirstyti: jėzuitas – ne jėzuitas ir taip nuo vienų asmenų atsiriboti, o kitiems skiriame lyg ir daugiau dėmesio. Jėzuitų kolegija ir Vilniaus universitetas buvo atviri ir nekatalikiškai jaunuomenei. Jėzuitai du šimtmečius lavino Lietuvos jaunuolius. Apskritai mūsų aptariama aukštoji mokykla buvo oficialiai vadinama Vilniaus jėzuitų akademija ir universitetas. Taigi logiška teigti, kad universiteto veikla iki 1773 metų, t. y. iki Jėzuitų ordino uždarymo, glaudžiai siejasi su jėzuitų veikla. Tad net ir nebūdami jėzuitais to meto profesoriai ir auklėtiniai atstovavo jėzuitų mokslui, kuris Vilniuje buvo diegiamas, propaguojamas. Tarnauti Bažnyčiai, kultūrai, visuomenei ir valdantiesiems – tokia plačiausiai suprantama jėzuitų veiklos paskirtis. Tad ir Rudamina Dusetiškis, net jei ir nebuvo formaliai ordino narys, vis dėlto – jėzuitų universiteto „produktas“, veikęs Jėzuitų ordino toleruojamo mokslo tėkmėje.
Labai taikliai pasakyta. Daug jėzuitų auklėtinių buvo pasauliečiai. Visgi tie, kurie dėstė ne jėzuitų universitetuose savo veiklos metodologiją, įgūdžius, įgytus pas jėzuitus, perkeldavo į bet kurią kitą sritį. Taigi jėzuitų intelektinis produktas tokiu būdu perkeliamas į pasauliečių aplinką.
