Kuo mokslas gali padėti Lietuvos pramonei (2)
Šios pastabos netaikytinos toms pramonės šakoms, kurios tinkamai tvarkosi, bet jų Lietuvai nepakanka. Kadangi nėra progreso, kyla dideli ekonominiai pavojai, galimi nemaži praradimai. Lietuva negali ilgiau laukti, kol bus mėginama „prasimušti“ į naujas technologijas bei teikti aukštos kokybės kvalifikuotas paslaugas, nebent bus greitai dedami nauji pamatai naujai pramonei plėtoti. Priešingu atveju kyla pavojus, kad ir daugiau įmonių paseks Panevėžio Ekrano, Alytaus tekstilės, Klaipėdos Sirijaus keliu.
Kodėl nevyksta pokyčiai
Įstojimas į Europos Sąjungą Lietuvos mokslui ir pramonei atvėrė naujas perspektyvas ir galimybes, bet iš dalies tai sunkina savojo kelio paieškas, nes atsidarius sienoms labai padidėjo protų nutekėjimas, prarandama daug specialistų, brangsta darbo jėga. Taip pat labai svarbūs politiniai veiksniai, pavyzdžiui, didžiulė Rusijos politinė ir ekonominė įtaka, netikrumas dėl energijos išteklių ir kt. Iš šalies žvelgiant, Lietuva kaip galimas gamintojas ir vartotojas pasaulyje turi labai mažai įtakos. Ji nuolat plėšoma įvairių ir dažnai prieštaraujančių interesų skirtingomis ar net priešingomis kryptimis.
Nuo 1970 m., kai Vašingtone studijavau ekonomiką, iš mokslo spaudos, įvairių apžvalgų, pagaliau per asmeninius ryšius seku Lietuvos mokslo ir pramonės raidą, mokslo institutų veiklą. Neseniai gavau kelis naujus Mokslo ir technikos numerius. Juose aprašoma daugybė diskusijų Lietuvos mokslų akademijoje, įvairiose konferencijose, kuriose aptariama aukštųjų technologijų plėtra, mėginama išsiaiškinti, kodėl nepaisant visų pastangų šalies pramonėje nevyksta pokyčiai. Manau, jog esu susidaręs gana aiškią nuomonę apie problemas, kylančias mėginant išjudinti šį reikalą iš mirties taško.
Viena didesnių blogybių yra ta, kad jau daugelį metų Lietuvos technologijų ateitį planuoja vis tie patys žmonės. Jie rutulioja tas pačias problemas, žarsto žarijas tais pačiais įrankiais, mėgina įpūsti liepsną į ugniakurą nedėdami naujų malkų – idėjų. Kol kas nėra jokio progreso, vien tik ilgos diskusijos. Atrodo, kad dauguma įklimpę savo asmenybių ir patirties sureikšminimo liūne, ir jiems sunku išeiti iš to užburto rato. Be to, lyg ir nenorima pripažinti, kad Lietuva yra maža valstybė, neturinti ypatingų galių, didelės ir gebančios planuoti pramonės bazės, energijos išteklių bei galimybės užsitikrinti nepertraukiamus transporto srautus. Tai tikrai sudaro didžiules kliūtis įsiskverbti į pasaulio didžiosios pramonės rinkas.
Visa tai nėra priekaištai Lietuvai ir lietuviams, nes buvo paveldėta labai sudėtinga ekonominė struktūra, mokslinė bei technologinė bazė buvo susieta su kitos didelės valstybės pramonės planavimu. Tai sunkiai pritaikytina palyginti mažai Lietuvos valstybei „laukinio“ kapitalizmo sąlygomis, kur gamintojų ir produktų naudotojų santykiai nusistovi ne per vieną dešimtmetį. Tad suprantama, kodėl daugumai pramonės įmonių, išskyrus kelias, pavyzdžiui, Achemą, biochemijos gaminių, precizinių staklių, lazerių, specialių laivų statybos ir kai kurių kitų pramonės šakų atstovus, sunku prasimušti į pasaulio ar Europos rinkas, ypač su labai aukštos technologijos gaminiais. Kaip jau minėta pirmoje straipsnio dalyje, nedidelio masto pramonei taip pat sunku prognozuoti, kas turės paklausą ateityje, kaip tai daro didelio masto galutinio produkto gamintojai. Dėl to Lietuvos pramonininkams nelengva suformuluoti konkrečius pageidavimus mokslo institutams ir universitetams. Savo ruožtu, moksliniams institutams ne ką lengviau numatyti ateities pramonės poreikius, nebent jie vykdo fundamentinius tyrimus valstybei ar kurios nors užsienio firmos užsakymus.
Todėl tiesiog būtina, kad moksliniai institutai, universitetai ir pramonės atstovai glaudžiai bendradarbiautų. Tik jie kartu gali numatyti bendrus darbus, plėtoti mokslo ir pramonės ryšius, kurie padėtų Lietuvai tapti konkurencijos kovą laiminčių produktų gamintoja ir kvalifikuotų, aukštos kokybės paslaugų teikėja.
