MOKSLASplius.lt

Atsinaujinimo ir permainų geismas


Jeigu taip pasakytume konkrečiam kolegai, tai šis ras pasiteisinimą: jis einąs į problemos gylį, o jūs tarsi norėtumėte jam siūlyti eiti į plotį.


Kalbu labai apibendrintai, bet stengdamasis pažvelgti tarsi iš šalies. Juk aš pats esu kalbininkas, vadinasi, ir man pačiam tinka visa, kas pasakyta. Kai atsivėrė viso pasaulio bibliotekų turtai, mokslo laimėjimai ir tyrimų metodikos, vis labiau prieinami tarptautiniai moksliniai ryšiai, mums reikėtų drąsiau imti ir skaityti, nagrinėti tą pasaulinę patirtį, pritaikyti ją lietuvių kalbai, t. y. perkelti į lietuvišką dirvą. Būtina įveikti mumyse tūnantį neryžtingumą, nenorą keistis, naujovių baimę.


Akivaizdus kartų kaitos požymis? Vyresnioji karta pavargo, o jaunesnioji vos spėjo apsiplunksnuoti, bet dar neturi jėgų?


Vyresnioji karta jau atliko savo vaidmenį, ji atvedė lietuvių kalbotyrą iki nepriklausomybės. O pirmaisiais nepriklausomybės metais dėjo daug pastangų, kad išlaikytų ir sustiprintų lituanistines institucijas, parengtų sau pamainą. Buvo labai rūpinamasi doktorantūra, ji buvo išplėsta nuo pat 1990-ųjų. Daugelis tų doktorantų baigė doktorantūrą, parašė disertacijas, bet mažai jų dirba pagal specialybę. Dar mažiau yra žmonių, kurie dirbtų su pomėgiu, su polėkiu.


Polėkio nereglamentuosi, neįtvirtinsi jokioje studijų programoje. Juk neįtrauksime reikalavimo dirbti su ugnele, kūrybingai.


Valstybė turi tam tikrų finansinių svertų ir administracinėmis priemonėmis gali siekti geidžiamo rezultato. Tai – viešoji mokslo politika. Yra ir neoficialioji aplinka, pačios mokslininkų bendruomenės požiūris. Jis formuojasi ne vienus metus. Tai, kad dabar stinga ugnelės, polėkio, turbūt yra pastarųjų penkiolikos metų padarinys, nes jie buvo sunkūs kartai, kuri dabar turėtų būti pajėgiausia. Tuo metu šios kartos atstovai kūrėsi, augino vaikus, rašė ir gynė disertacijas dažnai dirbdami keliose vietose. Tie žmonės šiandien gal jaučiasi pavargę, net išsekę, tačiau reikėtų sutelkti jėgas ir veikti ne pavieniui, o ieškoti bendresnių organizacinių formų. Salų vasaros mokyklos kaip tik yra vienas iš būdų, kaip siekti geidžiamo rezultato. Vienas žmogus tokios mokyklos nesurengs. Šiuo atveju tai Lietuvių kalbos instituto teigiamo požiūrio rezultatas. Prie to prisidėjo ir Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedra. Ji kuo toliau, tuo labiau įsitraukia į Salų mokyklos organizavimą. Be abejo, labai svarbu asmenybės. Šiuo atveju Akselis Holvoetas (Axel Holvoet), kalbininkas, turintis vakarietišką išsilavinimą, kitokį požiūrį į mokslininko vaidmenį visuomenėje ir į mokslo proceso organizavimą. Daugelis palankiai susidėjusių aplinkybių turėjo įtakos, kad pradėtos rengti tokios vasaros mokyklos. Tai vienas iš būdų, galinčių padėti telkti esamas mokslines pajėgas ir ugdytų kartą, kuri jau dirbtų kitaip, mąstytų kitaip.

Ko siekiame? Kaip iš pradžių sakiau, bendriausias tikslas – atnaujinti lietuvių kalbotyrą. Ji bus atnaujinta tada, kai dirbsime taip, kaip kalbotyros moksle dirbama Vakarų valstybėse, JAV. Mintyje turiu metodiką, ne tik tas technines priemones, kurios iš esmės visur yra tokios pačios. Kai turėsime tą patį ar panašų išsilavinimą, susikūrę atitinkamą lietuvišką mokslinį aparatą, t. y. mokslines sąvokas ir terminiją, tada galėsime kaip lygūs su lygiais bendrauti su Vokietijos, Prancūzijos, JAV kalbininkais.


Dabar bendraujate ne kaip lygūs?


Dabar, deja, turiu pasakyti, yra nedaug lietuvių kalbininkų, galinčių nuvažiuoti į solidžią tarptautinę konferenciją užsienyje ir perskaityti gero lygio pranešimą. Kad jis būtų įdomus kitų šalių kalbininkams, pirmiausia turi būti suprantamas, o tam reikia dirbti ta pačia ar panašia metodika. Ir vartoti tokias sąvokas, terminus kaip ir kolegos. Tai ne tiek kalbos, kiek mokslo kalbos dalykas. O visa tai lemia išsilavinimas, darbo aplinka ir, žinoma, paties mokslininko darbas.


Matyt, tai ne vien asmenybių, bet ir valstybės problema, jeigu nesugebama jaunų talentų ugdyti taip, kad galėtų kaip lygūs bendrauti su užsienio kolegomis.


Kaip tik ir stinga valstybinio požiūrio, supratimo. Viskas palikta savieigai, pačiam mokslininkui. Tavo paties reikalas: yra Europos fondai, ieškok, gauk lėšų. Bet tam, kad gautum, turi šį tą turėti, pirmiausia tinkamų publikacijų atitinkamuose žurnaluose. Norint pasiekti tam tikrą lygį, reikia įdirbio. O įdirbiui reikia pagrindų, kuriuos teikia universitetai. Deja, mūsų universitetuose filologinis parengimas atsilieka, dedame per mažai pastangų, kad pasiektume tą lygį, kurio esama Vakaruose.


Filologai, kurie turi būti tautos vedliai, patys tempiami lyg už pavadžio?


Vien idealistinėmis paskatomis šiuo metu neišsiversi – keičiasi pasaulis, taip pat mokslo pasaulis. Be abejo, jame esama ir rinkos dėsnių, ekonomikos svertai veikia net ir labai smarkiai. Idealizmo dabar nėra per daug, bet ne vien idealizmas lemia. Trūksta ir valstybės bei valstybės institucijų supratimo, palaikymo. Trūksta ir finansavimo, ir administracinio valstybės indėlio į šios problemos sprendimą. Mokslas turi jausti valstybės palaikymą ir realią paramą.


Gal ne tuos renkame

Mūsų žmonėms atrodo, kad Lietuvai nesiseka su rinkėjų išrinktaisiais, politikais. Prieš keletą metų ši mintis buvo nuskambėjusi ir mūsų laikraščio interviu su vienu užsieniečiu. Atrodytų, tarsi mūsų politikų ir žmonių, visuomenės interesai visiškai priešingi. Rūpi privatizavimas, naftos reikalai, pagaliau net rentos seimūnams, bet ne valstybinis požiūris į jaunimą, apskritai žmogų.


Valstybę turime tokią, kokie patys esame. Apmaudu, bet kas yra tie mūsų valstybės pareigūnai ir tarnautojai? Tie patys žmonės iš mūsų pačių tarpo. Bet reikia rasti jėgų atsispirti ir pradėti kapanotis. Guodžiuosi, kad visa tai yra jaunos ir vos atsikūrusios valstybės sunkumai. Gyvename septyniolika valstybės nepriklausomybės metų, valstybei tai labai mažai. Gal todėl ir reiškiasi jaunos valstybės požymiai.


Tarpukario nepriklausoma Lietuva gyvavo vos 22 metus, bet kiek spėta padaryti. Mūsų karta neprilygsta prieškarinei.


Lyginimas ne visai korektiškas, nes XX a. ir XXI a. pradžia gerokai skiriasi. Be to, XX a. tauta išgyveno daug netekčių. Tauta ir mes patys esame tos istorijos padarinys.

Bus daugiau


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas



Nuotraukose:

 

Salų kalbotyros vasaros mokyklų organizatoriai Gina Kavaliūnaitė ir Artūras Judžentis bendrauja su prof. Voicechu Smočinskiu ir Salų vaikais – aktyviais mokykloje rengiamų ekskursijų dalyviais

Vasarą atgyja Salų buvusio dvaro rūmai – čia vyksta ir kalbininkų vasaros mokyklos renginiai