MOKSLASplius.lt

Atsinaujinimo ir permainų geismas

Apie tai kalbamės su Lietuvių kalbos instituto direktoriaus pavaduotoju doc. dr. ARTŪRU JUDŽENČIU. Pretekstas akivaizdus: rugpjūčio 5–12 d. Salų dvare Rokiškio rajone vyks ketvirtoji tarptautinė kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis Quarta. Šios mokyklos pradėtos rengti 2004 m., jas organizuoja Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyrius, kuriam vadovauja prof. Akselis Holvoetas. Jis yra ir šių mokyklų iniciatorius. Kasmet į Salas suvažiuoja apie 50 daugiausia jaunų kalbininkų, doktorantų ir magistrantų iš Lietuvos universitetų ir kaimyninių kraštų – Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos. Šiemet Salų vasaros mokykloje dalyvaus žinomi kalbininkai: Jekaterina Rachilina iš Maskvos, Nichole Nau iš Poznanės, Vladimiras Plungianas iš Maskvos ir kiti. Beje, diskusiją su pasaulyje pagarsėjusiu bendrosios gramatikos ir gramatinės tipologijos atstovu V. Plungianu, vienu žymiausių dabarties indoeuropeistu Voicechu Smočinskiu ir dr. Artūru Judženčiu galėjo skaityti ir Mokslo Lietuvos skaitytojai (2005 m. Nr. 16, 17, 18, 20).Salų kalbotyros vasaros mokyklų organizatoriai Gina Kavaliūnaitė ir Artūras Judžentis bendrauja su prof. Voicechu Smočinskiu ir Salų vaikais – aktyviais mokykloje rengiamų ekskursijų dalyviais


Telkiasi jaunųjų karta

Ką Salų vasaros mokyklos duoda Lietuvos kalbotyros mokslui? O gal tai savotiškas fenomenas, kai pripažinti lingvistikos autoritetai kone savaitę gali kaimiško gyvenimo aplinkoje bendrauti su jaunaisiais mokslininkais ir magistrantais, kurie ateityje turės galimybę rinktis kalbos mokslo krypties tyrinėtojo kelią?


Svarbiausias Salų vasaros mokyklų uždavinys – padėti atnaujinti lietuvių kalbotyrą, jos metodinius pagrindus. Šiuo požiūriu pernykštė Salų vasaros mokykla – jau trečioji, buvo unikali. Man nėra žinoma kitų panašaus pobūdžio ir turinio kalbotyros mokslo renginių Lietuvoje. Turint galvoje mano minėtą uždavinį, parenkami atitinkami lektoriai, susirenka ir tam tikra auditorija. Į Salas suvažiuoja universitetų dėstytojai, doktorantai ir magistrantai, t. y. žmonės, kurie turi arba galėtų turėti daugiausia įtakos lietuvių kalbotyros ateičiai. Jie tiesiogiai susiję su jaunųjų mokslininkų ugdymu arba ateities mokslo plėtra. Susirinkę į Salas jie ne tik išklauso paskaitų, gali užduoti klausimų, dalyvauti diskusijose, bet ir susipažįsta, bendrauja vieni su kitais. Taip mezgami ryšiai, tarsi telkiama jaunesnioji lietuvių kalbotyros karta. Kai turi draugų, bendraminčių, tai ir pats jautiesi stipresnis. Vasaros mokyklose yra ko pasiklausti, pasitarti, nusiųsti savo straipsnį ir paprašyti nuomonės. Tai labai svarbu.


Lietuvių kalbotyra lygintina su kovos arena, kur reikia prasimušti, o Salų vasaros mokykla – tarsi pasirengimo būsimoms kovoms manevrai?


Nemanyčiau, kad lietuvių kalbotyra – tai mūšio laukas ar uždaras klubas, į kurį sunku patekti. To dar nėra, gal ir nebus. Pasaulyje, pirmiausia Vakarų Europoje, išsikovoti tam tikrą vietą profesinėje karjeroje yra daug sunkiau. Turi reikšmės ir tai, kad Lietuva – nedidelė valstybė, kalbininkų palyginti nedaug. Vokietijoje, pavyzdžiui, jų gerokai daugiau. Atitinkamas specialybes baigia daug daugiau studentų, tad yra daugiau norinčių užimti ribotą darbo vietų (dėstytojų, mokslininkų) skaičių. Kitas dalykas – reikalavimai, kurie keliami dėstytojui ir mokslininkui vienoje ar kitoje šalyje. Lietuvoje tie reikalavimai, drįsčiau pasakyti, dar vis mažesni negu Vakarų Europoje.


Kodėl tie mūsų reikalavimai, kaip kad teigiate, mažesni negu Vakarų Europoje? Tai tam tikras buvusių laikų paveldas? Lituanistika ir baltistika nebuvo prestižinės sritys, tad nieko stebėtina, kad mažėjo ir reikalavimai? Inercijos padarinys? O gal mes, gyvenę Europos užkaboryje, patys sau esame įpratę būti mažiau reiklūs?


Nėra paprasta keliais žodžiais atsakyti. Nesakyčiau, kad lituanistikos prestižas buvo menkas. Gal sovietiniais laikais oficialiai ir nebuvo siekiama, kad lituanistika būtų itin prestižinė specialybė, bet iš tikrųjų buvo pagarbos lituanistams, pakako palaikymo, jų darbo reikšmės suvokimo. Oficialios struktūros gal ir nesiekė išryškinti to prestižo, bet neoficialiai ir realiai tautos sąmonėje lituanisto vaidmuo buvo suprantamas.

Dabar, ir tai tam tikras paradoksas, kai yra nepriklausoma Lietuvos valstybė, mažiau tiesioginių pavojų mūsų kultūrai ir kalbai, tos pačios profesijos ir specialybės prestižas sumenko. Ir oficialus, ir neoficialus.


Lemia gyvenimo realybė? Su lituanistika daug nepasieksi užsienyje, į pelningas veiklos sritis nenuvairuosi ir savojoje šalyje? Idealizmo vis mažiau, nauji gyvenimo dėsningumai jį išstumia į gyvenimo paraštę? Vargu ar lituanistas savo gerovę sukurs greičiau už teisininką ar verslo atstovą.


Ekonominiai dalykai neišvengiamai veikia ir lituanistiką. Valstybės politika, požiūris į mokslą, taip pat į lituanistiką yra labai reikšmingi veiksniai, nes tiesiogiai veikia visuomenės požiūrį į dėstytojus, mokslininkus. Bet nesutikčiau, kad su lituanistika negalima išvažiuoti į platesnį pasaulį ir tai tik mums patiems įdomūs dalykai.


Vasarą atgyja Salų buvusio dvaro rūmai – čia vyksta ir kalbininkų vasaros mokyklos renginiaiBent jau Salų vasaros mokyklose galima įsitikinti, kad lituanistika įdomi ir kitų šalių kalbininkams. Daug užsienio kalbininkų pabrėžia savo sentimentus lietuvių kalbai. Iš kur tai kyla?


Lietuvių kalbotyros, net ir lietuvių literatūros tyrinėjimai grindžiami bendraisiais mokslo metodais. Čia taikomi tyrimo būdai, kurie sukurti, išbandyti kitų kalbų dirvoje, unikali pati lietuvių kalbos medžiaga. Kalbos, literatūros faktai, be abejo, yra unikalūs, būdingi tik mūsų kalbai, literatūrai, kultūrai. Bet pati mokslo metodika, tyrimų pobūdis, eiga, rezultatų pateikimo būdai yra tarptautiniai. Kita vertus, lietuvių kalbos medžiagos ir šia kalba perteikiamos kultūros vertė nesunkiai suvokiami bet kuriam Europos kultūros tradicijos išaugintam žmogui.


Kai stinga polėkio

Tai kodėl pačioje mūsų visuomenėje (mintyje turiu ne lituanistus) lietuvių kalbos dalykai, apskritai lituanistika tarsi stumiama į paraštę? Kitataučiams lietuvių kalba yra studijavimo objektas ir pasigėrėjimo šaltinis, bet ne patiems lietuviams. Kodėl?


Nemažai priklauso nuo pačių lituanistų. Esame neįdomūs visuomenei.


Ar todėl, kad jeigu tu lituanistas – tai esi mentorius, protintojas, kuriame vis dar gyvas mokytojo pradas?


Ir todėl. Iš lituanistų vis dar pasitaiko išgirsti pigios didaktikos. Yra ir kitų dalykų, vienas jų – tai nutrūkęs ryšys tarp mokslininkų ir likusios visuomenės dalies. Jei ne nutrūkęs, tai įtrūkęs. Visuomenė menkai žino, ką lituanistai dabar – būtent dabar – daro, kokias problemas ir kaip sprendžia.


Užtenka pasižiūrėti, kaip per televiziją parodijuojami mokslininkai. Keisti stereotipai, maža ką bendro turintys su realiu mokslininko darbu. Išimtis nebent profesoriaus Edvardo Gudavičiaus ir Adolfo Bumblausko parodijos senajame „Dviračio šou“. Gaila, šių personažų seniai neteko matyti.


Vadinasi, patys mokslininkai ir mokslo institucijos turėtų daugiau dėmesio skirti ryšiams su visuomene, mokslo populiarinimui, mokslo rezultatų viešinimui. Reikia daugiau renginių visuomenei, daugiau apie tai rašyti. Yra ir kitas dalykas, apie kurį noriu pasakyti: esama mūsų mokslo susmulkėjimo. Sprendžiamos mokslo problemos dažnai labai siauros, menkos, visuomenei sunkiai suvokiamos. Net ir mes, kalbininkai, matome, kad vienas ar kitas kolega dešimtis metų narplioja tą pačią problemą, spausdina vis tos pačios tematikos straipsnius, tik kai ką pakeitęs. Nėra užmojo, polėkio, bent jau jo aiškiai nepakanka.