MOKSLASplius.lt

Gedučiuose, Lietuvos pakrašty

Neskubrų Žeimelio gyvenimo ritmą birželio 9 d. šiek tiek pažvalino Theodoro Grotthusso fondo atstovų viešnagė šiame Žiemgalos miestelyje. Taip pat pagyvėjo Gedučių rimtis, kur motinai priklausiusiame dvare prabėgo pirmojo mūsų krašto fizikochemiko Teodoro Grothuso vaikystės ir jaunystės metai. Gedučiuose mokslininkas gyveno ir paskutiniuosius 13 savo gyvenimo metų, kai praeityje liko trumpos studijos Leipcige ir Paryžiuje, lankymasis Romoje ir Neapolyje. Vis labiau yranti sveikata jį rišo prie šios pradinės ir, deja, baigtinės jo gyvenimo vietos, nes kitos artimesnės ir nebuvo. Gedučiai - ne pati tinkamiausia vieta moksliniams eksperimentams, be kurių neįmanoma įsivaizduoti šio žmogaus, bet gal kartais ne tiek pats žmogus, kiek vieta jį pasirenka ir pririša prie savęs. Teodorui Grothusui, matyt, taip įvyko.


Liepos saugo vėlių rimtį


Gedučiuose neišliko senoji liepų alėja, jungusi Grothusų (Grotthuss) dvarvietę su šios giminės atstovų amžinojo poilsio vieta - laidojimo rūsiu. Jis buvo įrengtas atokiau nuo dvarvietės, lapuočių miškelyje. Rūsį juosia tvirtai sumūrytas akmenų žiedas iš Pasvalio kraštui būdingo dolomito. Rūsio anga atvira, jau spėjo pasidarbuoti ‘lobių ieškotojai’, kurių visados bus daugiau, negu lobių. Be reikalo trikdė čia kadaise laidotų žmonių vėles, kurias saugo ir neįtikėtino aukščio liepos - buvusios alėjos paskutiniai, bet vis dar labai įspūdingi ženklai.

Panašus likimas ištiko ir dvarvietę, kurios vietą žymi vienintelis išlikęs statinys - buvęs kumetyno pastatas. Gal ir ne kumetyno, nes kas matė, kad kumetynui būtų statomos baltų koklių krosnys, o vieną sieną puoštų keturi pusapvaliai piliastrai. Visai galimas dalykas, kad tai kadais buvusių kolonų priminimas: performuojant vidaus erdves, atsirado papildomų patalpų, numatytų pirminiame statinio plane. Krosnys, atrodo, greitai liks tik griuvenų krūva, nes dėl koklių negailestingai verčiamos, griaunamos ir jau dabar riogso kaip skaudus buvusių ir geresnių laikų priminimas.

Šiandien į vienintelį dvarvietėje išlikusį pastatą gali įžengti kas nori ir kada tik nori. Tiesa, nepaisydamas pavojaus sveikatai, nes nors statinio galūgalio antras aukštas ir paremtas, bet ką žinai, kiek tvirta visa atrama. Vargu ar kas nors yra bent kiek įdėmiau tyrinėjęs šį pastatą, nors ir išorinės, ir vidinės erdvės yra gana įspūdingos, vertos dėmesio. Veikiausiai statinio vidus amžiams bėgant buvo perstatinėjamas, keičiamas, tačiau keista, kad ligi šiol nebuvo imamasi atlikti bent kiek išsamesnės statybinės ir architektūrinės analizės. Gali atrodyti, kad esame velnioniškai turtingi, o tokių statinių turime tūkstančius, tad visus tyrinėti ar bent elementariai apsaugoti stinga rankų.

Gedučių dvarvietės atveju gal meškos paslaugą daro pats išlikusio pastato statusas, nes išlieka ne kaip buvusio Grothusų dvaro statinys, o vienas iš kumetyno pastatų, vadinasi, antraeilės reikšmės. Ne didžio mokslininko Teodoro Grothuso ir jo tėvų gyventas, bet kumečių... Visai netikęs požiūris, iš esmės klaidingas.

Prof. Liberto Klimkos teigimu, tai galėjo būti ir T. Grothuso laboratorija arba vėliau, po jo tragiškos žūties, galbūt dvaro karčema. 2004 m. archeologai Gintautas Zabiela, Rimvydas Laužikas ir etnologas prof. Libertas Klimka čia vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus, tikėdamiesi aptikti laboratorijos pėdsakus, numatė strategiją ateičiai.

Svarbiausia, kad šioje dvarvietėje gyveno Teodoras Grothusas, pirmasis mūsų krašto fizikochemikas, kurio suformuluoti du dėsniai tapo pasaulinio mokslo istorijos dalimi. Šie dėsniai turi fundamentinę reikšmę ir mūsų laikais.

Pirmasis,
taip ir likęs nepralenktas

Kas yra mokslas? Žmogiškoji veikla, nukreipta į gamtos dėsnių paiešką, ir pagal gamtos dėsnius atliekami tyrinėjimai. Gamtos dėsnių atradimas ir mokslinių teorijų kūrimas jų pagrindu yra aukščiausia mokslinės veiklos reiškimosi forma. Nedaug kam pavyksta rasti ir suformuluoti tuos pamatinius gamtos dėsnius, nebent pradiniu kurios nors mokslo srities vystymosi etapu. Tai štai Teodoras Grothusas yra kelių fundamentinių gamtos dėsnių ir teorijų autorius. 1805 m. jis Romoje paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, joje iškėlė medžiagos dalelių poliškumo ir elektrocheminio dualizmo bei šiuolaikinių sąveikos aktų grandinės (estafetės) idėją. Dvidešimtmečio fizikochemiko idėją vėlesniais darbais eksperimentiškai patvirtino H. Deivis, J. Berselijus, M. Faradėjus.

Grįžęs į motinos dvarą Gedučiuose, kur tęsė mokslinę veiklą ir įvairius fizikocheminius eksperimentus, T. Grothusas pirmasis atskleidė pagrindinius fotochemijos dėsnius, išsiaiškino, kad reakciją gali sukelti medžiagos sugerta šviesa. Mokslo istorijoje šis dėsnis vadinamas Grothuso ir Dreiperio (Draper) dėsniu.

Būdamas vienas pirmųjų medžiagos sąveikos su šviesa tyrėjų, T. Grothusas atskleidė ir daugiau fundamentalių dėsnių, tačiau jie nebuvo laiku įvertinti amžininkų, kiti gal ir nebuvo plačiau žinomi. Vėlesniais laikais juos iš naujo atskleidė kiti tyrinėtojai, taigi dėsniai ne visai pelnytai vadinami jų vardais. Tai pasakytina apie R. Bunzenui (Bunzen) ir H. Raskui (Roscoe) priskiriamą dėsnį, kuris teigia: reakcijos produkto kiekis priklauso nuo apšvietimo intensyvumo ir trukmės. Remdamasis šiuo atradimu, T. Grothusas sukūrė pirmą cheminį fotometrą. Mūsų kraštietis pirmasis suskirstė medžiagas pagal fotoaktyvumą į laidininkus, pusiau laidininkus ir izoliatorius. Anot mokslo istoriko ir filosofo prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio, Teodoras Grothusas siekė sukurti vieningą medžiaginio pasaulio struktūros sampratą, kurioje materijos dinamizmą lemia tam tikro pobūdžio šuolinių sąveikų grandinė, į savo nenutrūkstamą, be paliovos pulsuojantį sūkurį įtraukianti visus gamtos reiškinius.

Deja, daugelis fundamentinę reikšmę turėjusių T. Grothuso darbų taip ir netapo pasaulinio mokslo laimėjimais, nes nebuvo plačiau žinomi, o kiti, jeigu ir žinoti, tai ne visada cituojami, įvertinami. Tokia mokslininko idėjinė ir gyvenimo drama. Jai galima rasti paaiškinimą, bet negalima susitaikyti su padėtimi, kad visa tai ir toliau turi būti daugiau užmaršties, o ne žinojimo ir vertinimo objektas.

Užmarštis triumfuos, jei visa tai nerūpės žinoti mums patiems. M. Faradėjaus ar J. Berselijaus moksliniai vaikaičiai ar provaikaičiai nesistengs iš užmaršties kelti mūsų krašto genijaus tik tam, kad jį iškeltų į didiesiems lygių XIX a. pradžios mokslininkų gretas. Pasaulis ir be šito turi kuo užsiimti. Žinoti pirmiausia savuosius - mūsų pačių rūpestis ir moralinė priedermė.

Tam tikra prasme Teodorą Grothusą būtų galima lyginti su kitame baltų žemės kampelyje gyvenusiu ir kūrusiu Kristijonu Donelaičiu. Lietuvių pasaulietinės literatūros pradininkas taip ir liko nepralenkta mūsų poezijos viršukalne. Mūsų krašto mokslo ąžuolas yra Teodoras Grothusas. Jis yra pirmasis ir, deja, vienintelis mūsų krašto mokslininkas, įsitvirtinęs pasaulio mokslo istorijoje, nors šis teiginys daugeliui gali atrodyti netikėtas. Deja, realybė tokia, kad JAV išleistoje Mokslininkų biografijų enciklopedijoje (žodyne) rasime tik vieno mokslininko iš Lietuvos - Teodoro Grothuso - pavardę. Ir tai prof. Janio Stradinio, kuris tą straipsnį parašė, dėka.


Užmaršties žolė Gedučiuose


Apvaizda buvo maloninga ir Gedučiams padovanojo Teodorą Grothusą. Galima sakyti ir kitaip: Gedučiai pasaulio mokslui padovanojo jaunuolį, kurio smalsumas, retos tyrinėtojo žmogiškosios savybės ir į pažinimą orientuotas protas padėjo jam pasirinkti tą gyvenimo ir veiklos kelią, kuris atvedė prie didžių mokslinių atradimų ir laimėjimų. Tegul amžininkai ir ne visada pripažino tuos laimėjimus, bet jie ligi šiol mokslo istorijoje nepamiršti.

Žmonės važiuoja ir važiuos į Gedučius ne dėl išskirtinių gamtos grožybių ar įspūdingų paminklų. Senoji Žiemgalos žemė turi ir didesnių grožybių. Gedučiai traukia kaip ypatinga vieta, verčianti daug ką apmąstyti. Kad ir trapią žmogui duotą būtį, labai ribotą gyvenimo laiką, per kurį reikia daug suspėti. Gerai, jeigu ta gyvenimo atkarpa palieka tvarių būties ženklų, kaip Gedučių atsiskyrėlio atveju. Iš jų kitų kartų jautresnės sielos gali pasisemti jėgų, gyvenimo prasmės suvokimo, pajusti jausminį ryšį su aplinka, nes jis kartais yra stipresnis už žinojimą, sausą informaciją, tas dažnai pernelyg sureikšminamas vertybes. Gerai, jei žinojimą galima atausti žmogiškuoju išgyvenimu, jausmo saitais, nes jie dažnai pasirodo daug stipresni už proto konstrukcijas.

Gedučiai - gilių emocinių išgyvenimų vieta, nepaisant to, kad vienintelį dvarvietėje likusį pastatą baigia užželti žolė... Taip ir norisi ištarti: užmaršties žolė. Tačiau tai būtų ne visa tiesa. Nors čia sunku pajusti mylinčių rankų rūpestį, bet juk tai ne visai Dievo ir žmonių užmirštas Lietuvos kampelis. Prie buvusio dvaro tvenkinio 1985 m. minint Teodoro Grothuso 200-ųjų gimimo metinių sukaktį buvo atidengtas paminklinis akmuo su T. Grothuso bareljefu ir užrašu: Lux lucet in Tenebris, quamvi nihil obscurius - Nėra nieko tamsesnio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje. Puikus apskritai bet kuriam mokslui priskirtinas epigrafas - mokslinio pažinimo esmę nusakanti sentencija.

Gaila, kad atidengiant akmenį jau nebedalyvavo amžinąjį atilsį mokytojas ir kraštotyrininkas Juozas Šliavas (1930 02 08-1979 06 10), labai daug nuveikęs, kad Gedučiai, Žeimelis ir Žiemgala neliktų vien Lietuvos žemės pakraščiu, bet švytėtų ir kitiems Lietuvos kraštams, teiktų ypatingą šviesą.


Jubiliejų raginami


Theodoro Grotthusso fondo atstovų viešnagė Žeimelyje birželio 9 d., lankymasis Gedučiuose, parodė, kad visuomenė rodo didelį susirūpinimą dėl T. Grothuso ir kitų šios giminės atstovų istorinio bei kultūrinio paveldo. Priminsime, kad išvykoje dalyvavo T. Grotthusso fondo valdybos pirmininkas akad. Algirdas Vaškelis, fondo valdybos nariai, Grothusų giminės atstovai Zygfridas fon Grothusas (Siegfried von Grotthuss) ir Marija Čiurlienė, taip pat dr. Teofilis Čiurlys, buvęs J. Šliavo mokinys akad. Bronius Grigelionis, etnologas prof. Libertas Klimka, Žiemgalos draugijos prezidentas Alfredas Šimkus ir Šiaulių universiteto doc. dr. Stasys Šimaitis. Nė iš vieno žeimeliečio, šiauliečio ar vilniečio neteko išgirsti abejonių, kad tą paveldą reikia saugoti, tausoti ir gausinti, Žeimelį ir Gedučius įtraukti į naujus turistinius maršrutus, kuo plačiau propaguoti šalies mokyklose ir visuomenėje.

Negalima teigti, kad lig šiol nieko nepadaryta. Rengiantis Žeimelio 500-ųjų metų sukakčiai ir Lietuvos tarptautinio pripažinimo (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) 750 metų jubiliejui (2003 m.) turizmo agentūra Titano vartai pradėjo rengti pažintinių kelionių ciklą Mokslininko Teodoro Grothuso keliais. Agentūra, kuriai vadovauja iš Žeimelio kilusi Teodora Dilkienė (atkreipkime dėmesį į vardą) siūlo tris skirtingas keliones. Trijų dienų išvykoje aplankoma Žeimelis, Gedučiai, Rundalė, Jelgava, Ryga ir Tartu. Devynių dienų kelionės maršrute - Berlynas, Leipcigas, Koblencas, Liuksemburgas, Paryžius, Miunchenas, Niurnbergas ir Drezdenas. Dviejų savaičių kelionėje per Prahą, Ciurichą ir Liucerną, pasiekiamos T. Grothuso itališkosios vietovės: Turinas, Genuja, Piza, Roma, Neapolis, Vezuvijus, Pompėja, Kaprio sala ir Venecija. Versmės leidykla rengia Lietuvos valsčių serijos knygą, skirtą Žeimeliui. Knygos leidybą remia Valstybinė Lietuvos tūkstantmečio programa, Theodoro Grotthusso fondas ir Vokietijoje gyvenantys šios giminės palikuonys.

Daug ir nepadaryta. Bene didžiausią rūpestį kelia Gedučiuose išlikęs vienintelis Grothusų dvarvietės pastatas, jo ateitis kol kas visiškai neaiški. Atrodo, neaiški ir jo priklausomybė. Žemė, ant kurios stovi pastatas, turi savininką, teisingiau - savininkę, tačiau pastatas jai nepriklauso. Atrodo, kad nepriklauso niekam, bent mums niekas negalėjo paaiškinti, kas turi rūpintis šia istorine ir kultūrine vertybe. Tokiomis aplinkybėmis lėšų bent elementariam pastato aptvarkymui, saugos užtikrinimui tvirtina negalinti skirti ir Pakruojo rajono savivaldybė.

Vis dėlto išeitį rasti būtina ir kuo greičiau. Gal geru pavyzdžiu galėtų būti Šeteniai Kėdainių rajone? Tai Nobelio premijos laureato poeto ir rašytojo Česlovo Milošo gimtinė. Iš poeto motinos Veronikos tėvų Zigmanto ir Juzefos (Sirutytės) Kunatų dvaro buvo išlikęs tik senasis svirnas - jo sienos riogsojo be stogo. Kai 1992 m. gegužės 26 d. po daugiau kaip 50 svetur praleistų metų Č. Milošas apsilankė Lietuvoje, jam buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas, o nepriklausomos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba jį paskelbė Lietuvos garbės piliečiu. Tada Č. Milošas apsilankė ir gimtuosiuose Šeteniuose. Lietuva pasijuto esanti skolinga savo žymiajam kraštiečiui. Tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Algirdas Avižienis, beje, buvęs Č. Milošo kolega tame pačiame Kalifornijos universitete Berklio (Berkeley) mieste, JAV, ėmėsi naujų žygių, kad buvęs Šetenių dvaras būtų grąžintas Č. Milošui. Žygis pavyko, ir 1997 m. rugsėjo 7-ąją Č. Milošui Šeteniuose buvo įteikti dvaro nuosavybės dokumentai. Poetas savo ruožtu Šetenius padovanojo Czeslawo Miloszo gimtinės fondui. Atstatytame senajame svirne dabar vyksta konferencijos, kultūriniai renginiai, Šeteniai tapo reikšmingu kultūrinės traukos centru, tarptautinių renginių vieta.

Panašios lemties būtų galima palinkėti ir Gedučiams, tuo labiau, kad išlikęs dvarvietės pastatas daug įspūdingesnis už buvusį svirną Šeteniuose. Gedučiai galėtų būti puiki Grothusų kultūros centro, gal ir muziejinės ekspozicijos vieta. Tuo labiau, kad susisiekimas patogus, naujai asfaltuotas kelias Gedučius jungia su Žeimeliu, ligi kurio yra vos 10 kilometrų.


Pradėti nuo paprastų dalykų


Kol kas tai viltys, siekiamybė, o dabartį kartina neapibrėžta Gedučių dvarvietės pastato teisinė padėtis ir nepavydėtina būklė. Atrodo, kad niekas jo nesaugo ir rimčiau nesirūpina, nes pastatytą atramą durų staktai ir laiptams į palėpę vargu ar galėtume vadinti gera pastato apsauga, o išlupinėtų krosnių kokliai palieka visai koktų įspūdį. Pirmiausia tai verčia prisiminti kitos dvarvietės, keli kilometrai nuo Gedučių, likimą. Buvusio Plonėnų dvaro pastatai, kaip mums pasakojo vietiniai žmonės, prieš penkerius metus buvo visai neprastos būklės. Ką turime šiandien? Griuvenas, patį gailiausią vaizdą. Štai ką gali padaryti barbarai, kurių neaplankė šviesos spindulys. Dėl 5 centų už plytą kai kurie tautiečiai pasiryžę visiškai nuniokoti savo gimtinę. Tokia realybė.

Žmonės geru žodžiu nemini už kultūros paveldą atsakingų Pakruojo rajono tarnybų ir konkrečių asmenų veiklos. Užtat rodydami tas griuvenas primena ir parafrazuoja visiems gerai žinomo ir liūdno atminimo veikėjo pametėtą istorinę frazę: ‘Nėra žmogaus - nėra problemos’. Šiuo atveju, matyt, kai kas mano, kad nelikus pastato, buvusių dvaro rūmų, nelieka ir problemos. Bet jie labai klysta. Galimas daiktas, ateis metas, kai prie sugriautų, prarastų pastatų pradėsime kalti lenteles su užrašais: Šis pastatas buvo marodierių suniokotas, kai už rajono paminklų ir paveldo apsaugą buvo atsakingas toks ir toks ponas...

Tiesa, pasiteisinimas visada bus rastas: dvarvietė (kad ir Plonėnų) nebuvo įtraukta į kultūros objektų sąrašą, neturėjo savininko... Arba priešingai: pats savininkas nesirūpino statinio apsauga. Dainelė be galo, o kaltųjų nėra.

Gedučių atveju, matyt, pirmiausia reikėtų pasirūpinti, kad į pastatą nelandžiotų tie, kam nereikia. Visokio plauko koklių lupinėtojai ar šiaip bastūnai sumanys pasišildyti, užkurs ugnį ir paleis ant stogo raudoną gaidį. Štai tada griebsimės rūpintis, tik nebebus kuo. Gedučiai nusipelno ne menkesnio kultūros centro kaip Šeteniai, o Žeimelyje, Vaškuose, Pakruojyje, jau nekalbant apie Šiaulius ir Vilnių, teko sutikti ne vieną panašiai mąstantį žmogų.

Verta įsiklausyti ir į Theodoro Grotthusso fondo valdybos narės, Grothusų giminės palikuonės vilnietės Marijos Čiurlienės (Grotuzaitės) išsakytą mintį. Reikėtų susisiekti su tam tikromis Vokietijos kultūrinėmis, kraštiečių ar tos šalies bajorų palikuonių organizacijomis, kurios remia kaimyninės Latvijos istorijos ir kultūros paveldą, ypač tą, kuris siejasi su Vokietijoje ar kitose šalyse gyvenančiais ir su Latvija susijusių giminių palikuonimis. Latviai sugeba užmegzti tokius ryšius, gauna solidžią paramą savo kultūros paveldo apsaugai ir net restauravimui. Rodant iniciatyvą, tikriausiai būtų galima sulaukti tokios paramos ir Grothusų giminės paveldo apsaugai lietuviškoje Žiemgaloje. Taigi Gedučiai - ypatingos vertės paminklas, vertas ir tarptautinio pripažinimo. Jo vertę ir pasistengsime išryškinti šiame straipsnių cikle.

Bus daugiau


Gediminas Zemlickas