Vaikantis plagiato šmėklą

Plagiato šmėkla jau kuris laikas klaidžiojusi spaudos puslapiuose ir akademinės bendruomenės diskusijose, tiesa, daugiausia kuluarų, prasisiekė ir į Lietuvos Prezidento rūmus. Čia surengta konferencija ir diskusija Akademinio sąžiningumo link: kaip įveikti plagiatą moksle.

Aiški Prezidento pozicija

Kiek ši tema aktuali, svarbi ir neatidėliotina? Griūties dar nėra, tačiau ir pavieniai faktai smarkiai apkartina medaus statinę, menkina ir smukdo akademinio sociumo narių autoritetą tiek šio sociumo viduje, tiek visuomenėje. Iš konkrečių mokslinio plagiato faktų Prezidentūroje nuskambėjo gana platų rezonansą įgavęs Šiaulių universiteto atvejis ir penkerius metus besitęsianti istorija su buvusia Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotoja dr. Zita Migoniene. 1985 m. iš Z. Migonienės 1984 m. kandidatinės disertacijos panaudojęs be nuorodų medžiagą savo daktarinę disertaciją apsigynė jos vadovas, o 2002 m. tą pačią 20 metų senumo medžiagą, taip pat kitų tyrinėtojų medžiagą panaudojęs be nuorodų disertaciją apsigynė vadovo sūnus.

Būtent nuo šių faktų išvardijimo, kaip didelį nerimą keliančios akademinio gyvenimo blogybės, savo trumpą kalbą pradėjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Prieš tai Prezidentas LR Seime dalyvavo politinių partijų vadovams pasirašant nacionalinio susitarimo dokumentą dėl šalies aukštojo mokslo reformos, tad į diskusiją, skirtą plagiato problemai, atvyko gerokai įpusėjus renginiui. Ne mažiau Prezidentą stebina ir tai, kad mokslų daktarė Z. Migonienė 5 metus ieško teisybės, o aukščiausios valstybės, mokslo ir studijų institucijos faktiškai tenkinasi atsirašinėjimu, nenori ar nesugeba principingai ir teisingai įvertinti šio akademinei bendruomenei garbės nedarančiam įvykiui ir padarinių sekai.

Pažymėsime, kad būtent Prezidentas į plagiato moksle problemą pažvelgė per konkrečius įvykius, paminėdamas ir nukentėjusios mokslininkės pavardę. Visi ligi tol skaityti pranešimai buvo skirti akademiniam problemos nagrinėjimui, svarbiausius akcentus dėliojant į teisinius ir etinius problemos aspektus. Reikia ir šito, antraip konferencija ir diskusijos virstų mitingu, tačiau ne ką mažiau svarbu akademinė atsakomybė, pilietinė drąsa ir principingumas. Štai šios savybės akademinėse auditorijose dažnai užleidžia vietą teisiniams ir kitokiems išvedžiojimams. Teisininko lūpose tai pateisinama, tačiau nepajėgdama duoti bent jau etinio ir moralinio įvertinimo plagiato faktams akademinė bendruomenė vargu ar gali pelnyti autoritetą bei visuomenės pagarbą.

Plagiatas moksle ne visada akivaizdus

Kad mokslinio plagiato problema sudėtinga, daug sudėtingesnė negu gali atrodyti gerai neįsigilinus, rodo ir teisinis problemos aspektas. Pati sąvoka plagiatas nėra teisinė, jos nerasime Baudžiamajame ar Civiliniame kodeksuose. Tai metafora, o teisininkai naudoja intelektinės teisės nuosavybės apsaugos ir gynimo sąvoką, siauriau kalbant, autorių teisę. Teisinius subtilumus atidėkime ateičiai ir iš pradžių įsiklausykime į LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo ir technologijų skyriaus vedėjos Birutės Mikulskienės išsakytas mintis.

Plagiato moksle problemą ji įvardijo kaip jautrų etikos klausimą, keliamą labai subtiliu šalies gyvenimo momentu, kai svarstomi rudenį prasidėsiančios mokslo ir studijų reformos reikalai. Pasak B. Mikulskienės, plagiato atvejai moksliniuose tyrimuose nėra masiškas reiškinys, o pasitaikę faktai taip sujaudino akademinę bendruomenę ir žiniasklaidą, kad šiai problemai svarstyti net skirtas atskiras renginys Prezidentūroje. Visa tai rodo jaučiamą susirūpinimą ir atsakomybę, o akademinė bendruomenė jau subrendusi spręsti šiuos klausimus.

B. Mikulskienė išskyrė kelias plagiato rūšis. Pirma, tai plagiatas senąja prasme, kai savinamasi idėja ir mokslo rezultatai prisiskiriami sau, kartu nurodant ir tikrąjį autorių. Antra – tai sąmoningo klaidinimo atvejis, pasisavinant idėją ir darbo turinį, nenurodant tikrosios autorystės.

Ne paslaptis, kad tai visam pasauliui rūpimos problemos. Apie plagiato reiškinį ir konkrečius faktus diskutuoja daugelis didžiųjų pasaulio valstybių ir imasi atitinkamų autorystės reguliavimo priemonių. Kalbėtoja siūlo neatmesti ir objektyvių mokslinių prielaidų, dėl kurių tos pačios žinios vienu ir tuo pačiu metu sukuriamos skirtingose mokslininkų grupėse. Iš mokslo istorijos žinoma faktų, kai tuo pačiu metu skirtingose vietose ir net šalyse padaromas tas pats atradimas. Užtektų prisiminti Boilio-Marioto (Boyle-Mariotte), Gei-Liusako (Gay-Lussac) dėsnius, Herco-Hevisaido lygtį... Patys pavadinimai rodo, kad beveik tuo pačiu metu skirtingi mokslininkai aptiko tuos pačius gamtos dėsnius ar dėsningumus, sudarė lygtis, ir žmonija jų vardais įamžino žmonijai reikšmingus atradimus. Taikant tuos pačius mokslinio pažinimo metodus ir priemones dažniausiai gaunamos ir tos pačios išvados. Iš mokslo istorijos žinome, kad dėl vienų ar kitų rezultatų, atradimų kildavo daug ginčų ir net teisinio bylinėjimosi dėl prioriteto. Šie faktai tik patvirtina mokslinio pažinimo rezultatų objektyvumą, pakartojamumą, nepriklausymą nuo konkretaus tyrinėtojo.

Kai stinga gebėjimų

Kitas reikalas, kai plagijavimas akivaizdus, moksliniame darbe naudojamasi tais pačiais sakiniais, idėjomis arba kai tyrinėtojų kolektyvo darbo rezultatą pasisavina vienas iš autorių, nenurodydamas kitų bendraautorių. Kokios priežastys skatina plagijavimo faktus ar net reiškinį moksliniuose tyrimuose? Pasak B. Mikulskienės, pirmiausia nepakankami mokslininko asmeniniai gebėjimai. Sunku įsivaizduoti talentingą mokslininką, užsiimantį plagijavimu. Kūrybiškumo stoka, menki mokslinių tyrimų įgūdžiai, abejotinos moralinės ir dorovinės asmens savybės gali sudaryti prielaidas savintis svetimo darbo vaisius.

Antra, institucijos moksliniai lūkesčiai, kai tenka deklaruoti rezultatus, nuo kurių priklauso institucijos finansinė padėtis konkurencinėje kovoje, reguliacinės priemonės, vertinant mokslinius rezultatus. Antai per pastaruosius penkerius metus pradėta taikyti mokslinių tyrimų rezultatų vertinimo ir skatinimo sistema verčia rūpintis mokslinės produkcijos išraiškos augimu (mokslinių straipsnių, monografijų, kitų rezultatų). Ši padėtis atsispindi ir Europos Sąjungos dokumentuose. Lisabonos strategijoje mokslas įtvirtintas kaip konkurencingumo instrumentas, pažangos laidas. Taigi nuolatinė konkurencija ir siekis toje konkurencinėje kovoje laimėti, išlikti gali lemti kai kurių mokslinių rezultatų pasisavinimą, tai sudaro sąlygas mokslinės veiklos imitavimo atvejams.

Svarbus visuomenės požiūris į intelektinės nuosavybės objektą. Lietuvoje reglamentuota autorystės arba nuosavybės į autorinį kūrinį įstatymų bazė. Labai svarbu, kaip visuomenė suvokia etines normas ir jų laikosi, o tai jau šalies kultūros rodiklis.

Novatoriškumas, kūrybiškumas ir gebėjimas bendradarbiauti padeda sukurti didžiausią pridėtinę mokslinių tyrinėjimų vertę. Tačiau B. Mikulskienė atkreipė dėmesį ir į kartais nepakankamą mokslinio bendradarbiavimo kultūrą, nesugebėjimą pasidalyti kūrybinio darbo rezultatais, nors pati mokslinė veikla šiandien sunkiai įsivaizduojama be bendradarbiavimo, idėjų tarpusavio generavimo, protingo ir garbingo rezultatų dalijimosi. Akivaizdu, kad mokslinėje bendruomenėje stinga gilesnio suvokimo, kas moksliniuose tyrimuose, apskritai mokslinėje veikloje yra intelektinė nuosavybė. Trūksta ir veiksmingų priemonių intelektinei nuosavybei valdyti.

Tyrimų unikalumo svarba

Palaikytina pranešėjos mintis, kad visais atvejais būtina siekti mokslinių tyrimų unikalumo. Jeigu tyrimai bus unikalūs, tai neatsiras vietos plagijavimui, svetimų idėjų ir minčių kartojimui nenurodant autoriaus. Bet kuriuo atveju žmogiškasis ir mokslininko sąžiningumas niekada neturėtų skirtis. Labai svarbu pasiekti, kad institucija būtų suinteresuota ginti autorių teises. O kad visuomenėje prielaidos tokio sąžiningumo siekiams jau yra susiformavusios, pasak B. Mikulskienės, rodo ir šis renginys Prezidentūroje.

Štai su šia delikačia gerbiamos pranešėjos mintimi nesinorėtų besąlygiškai sutikti. Tai rodo ir dr. Z. Migonienės penkerius metus trunkantis teisybės paieškų maratonas. Akivaizdus įrodymas, kad problema didelė, ir ji didėja, o akademinio orumo ir garbingumo mūsų mokslininkų sociumui dar labai trūksta. Tik Lietuvos Prezidentas ir Lietuvos mokslininkų sąjunga suprato problemos esmę ėmėsi žygių palaikyti mokslininkės ieškinį.

Labai svarbu, kad kiekvienoje mokslo ir studijų institucijoje vyrautų plagiato faktams, moksliniam nesąžiningumui nepakanti moralinė aplinka. Šiam B. Mikulskienės pageidavimui lieka tik pritarti. O tokia dirva turėtų būti rengiama jau nuo pirmųjų aukštosios mokyklos kursų, nes iš dabartinių studentų išaugs rytdienos mokslininkai ir dėstytojai.

Pranešėja pasiūlė temą diskusijai: gal reikėtų steigti etikos ombudsmeno instituciją, o jo atskiras funkcijas būtų galima vykdyti ir per mokslininkų organizacijas ar net steigiamas komisijas. Pagaliau tokią funkciją būtų galima pavesti ir vienai iš ekspertinių institucijų. Bet kuriuo atveju, anot pranešėjos, labai svarbu rasti būtiną balansą tarp reguliavimo „iš viršaus“ ir savireguliacijos. Jeigu institucijos pačios organizuosis, rezultatas visada bus veiksmingesnis. Taigi turi būti paliekama vietos veikti kūrybingiesiems kiekvienos mokslo institucijos nariams.