Vaikantis plagiato šmėklą

Kova su
plagiatu pradėta
nuo viešumo

Kokios teisinės priemonės numatytos ir užtikrinamos įstatymuose autorių teisių pažeidimų atveju? Numatyti civiliniai teisių gynimo būdai ir baudžiamoji atsakomybė.

Vienas iš civilinių teisių gynimo būdų – viešumas, reikalavimas pasisavintą autorystę paskelbti, ištaisyti klaidą. Tai gali būti padaryta ir teismo sprendimu. Beje, Lietuvoje ši priemonė numatyta tik nuo 2006 m. sausio 21 d., įgyvendinant vieną iš Europos Parlamento Tarybos direktyvų. Taigi Lietuvoje kova su plagiatu prasidėjo nuo viešumo. Toliau numatytas žalos atlyginimas, kompensacijos išieškojimo galimybė iki 135 tūkst. litų.

Baudžiamoji atsakomybė numatyta tais atvejais, kai asmuo sąmoningai pristato kito asmens kūrybos rezultatą kaip savo.

Pirkimo ir pardavimo pavojai

Kas, jeigu asmuo nusiperka kito autoriaus darbą ir šis neturi pretenzijų į autorystę? Veikiausiai faktas neiškiltų į dienos šviesą, bet įsivaizduokime, kad tas „tikrasis“ autorius nėra jau toks tikras, nes dalį darbo nusirašė nuo trečio asmens. Kaip tada, ar šis trečias asmuo gali kūrinio pirkėją patraukti atsakomybėn už plagiatą?.. Klausimą pateikęs asmuo tvirtino žinąs ne vieną tokį pirkimo ir pardavimo atvejį – nuo bakalaurų iki profesorių.

Ar apskritai teisėta veikla, kai siūloma už atlygį parašyti kitam asmeniui rašto darbus? Tokių paslaugų internete galima nesunkiai susirasti. Štai nuo čia ir prasideda problema, kai studentams siūloma už pinigus naudotis tokiomis paslaugomis. Moralės požiūriu tai akivaizdžiai netoleruotinas veiksmas, universitete už tokį studento darbą nepagirs. Tačiau tarp pačių teisininkų galima išgirsti įvairiausių nuomonių. Girdi, Baudžiamajame kodekse apie tai nieko nepasakyta, taip pat ir Administracinių teisės pažeidimų kodekse. Vadinasi, galima. O valstybei iš to tik geriau, nes „pirkėjas“ dirba kitą valstybei naudingą darbą, moka mokesčius ir taip kuria bendrą gerovę…

Kaip tokią padėtį komentavo V. Mizaras? Teisės ir moralės požiūriai šiuo atveju visiškai sutampa, nes kito asmens sukurtą kūrinį pateikti kaip savo darbą – neteisėta. Darbas turi būti parašytas konkretaus asmens, neteisėtas rezultatas negali būti pasiektas teisėta veikla.

Nieko gero teisininkas nežada ir rašto darbą nusipirkusiam asmeniui. Jam mėginant įrodinėti savo autorystę, net jei tam pritartų darbą pardavęs asmuo, iškiltų piktnaudžiavimo autorių teisėmis problema, nes asmeninės neturtinės teisės kūrinys leistas pasisavinti kitam subjektui, o šios teisės negalima perduoti, išnuomoti, atsisakyti ar parduoti. Vadinasi, Civilinės teisės požiūriu toks sandėris negalioja, draudžiamas įstatymu.

Akademinio sąžiningumo reikalai turi visiems rūpėti

Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius piktinosi akademinėje bendruomenėje plintančia nejautra, siūlė nesitaikstyti su mokslinio darbo simuliacija ir falsifikavimu, intelektinės nuosavybės vagystės atvejais, kurių universitetuose pakanka ir net daugėja. Specialios etikos komisijos svarsto svetimų duomenų pasisavinimo atvejus, o vėliau svarstomasis gauna nacionalinę mokslo premiją, išrenkamas Lietuvos MA nariu. Kokia tada to įvertinimo vertė? Akademinio nesąžiningumo mastai didėja. Visa tai pažeidžia psichologinį akademinės bendruomenės klimatą, kenkia ugdomajai funkcijai, trukdo Lietuvos mokslui sėkmingai integruotis į tarptautinę mokslo erdvę, pakerta visuomenės pasitikėjimą akademine bendruomene. O kad apie tai diskutuojama valstybės vadovo rūmuose, dar nereiškia, kad valstybės institucijos labai domisi akademinio sąžiningumo, taigi ir plagiato problemomis. Pagaliau tai pirmiausia turėtų būti pačios akademinės bendruomenės, jos savireguliacinės sistemos reikalas. Pasak P. Subačiaus, mūsų teisinė sistema veikia taip, kad visai nenusiteikusi ginti viešąjį interesą. Ji gina autorių, o jeigu šis nesijaučia apgautas, tai ir sistema nesikiša. Priežastis, kodėl į šią problemą turėtų kištis valstybė, kyla iš to, kad valdžia įsipareigojusi piliečiams racionaliai naudoti visuomenės turtą ir ginti valstybės autoritetą. Vadinasi, turi rūpėti ir akademinio sąžiningumo reikalai.

Vytauto Didžiojo universiteto Senato pirmininkė Margarita Teresevičienė pažymėjo, kad mokslo ir studijų institucijos turėtų suvokti, kaip svarbu pačioms nesitaikstyti su autorių teisių pažeidimo faktais, kurie žemina institucijos autoritetą. Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas doc. Antanas Kulakauskas kaip blogybės pavyzdį kėlė įsikerojusią padėtį, kai rūpinamasi ne profesijos prestižu, bet geru institucijos įvaizdžiu. Todėl mokslininkai ir dėstytojai vengia kritiškai vertinti kolegos darbą, nelinkę viešumon kelti ir mokslinio nesąžiningumo faktus. Šiaulių universiteto Kultūrinės antropologijos centro direktorius filosofas prof. Gintautas Mažeikis pasisakė už tai, kad būtų atribota mokslinė ir administracinė veikla universitetuose, nes esama padėtis kai kuriems administratoriams sudaro sąlygas simuliuoti mokslinę veiklą.

Apibendrindama diskusijos dalyvių mintis Kultūros, mokslo ir ugdymo grupės prie Prezidento institucijos pareigūnė dr. Nerija Putinaitė pabrėžė viešumo reikšmę stengiantis šalinti akademinio nesąžiningumo pasireiškimus. Viešumas – tai ir prevencinė priemonė, jei norime užkirsti kelią šiai blogybei. Laikas susirūpinti dabartine mokslo ir studijų institucijų finansavimo sistema, kuri nukreipta į mokslinės produkcijos kiekybę, o ne kokybę.

Taip pat pažymėsime, kad vis daugiau vilčių Prezidentūros, Švietimo ir mokslo ministerijos pareigūnų kalbose buvo dedama į mokslininkų asociacijų svaresnį žodį aptariant tiek akademinio sąžiningumo, tiek kitus ne vien akademinei bendruomenei svarbius klausimus. Ne mažiau iškalbingas ir tas faktas, kad diskusijai pasibaigus ir jos dalyviams išėjus gerti kavos, Prezidentūros Kolonų salėje dar ilgokai šalies Prezidentas kalbėjosi su dr. Z. Migoniene. Tokio geranoriško supratimo mokslininkė toli gražu ne visados sulaukdavo iš kitų aukštų šalies institucijų bei kolegų. Galima tik apgailestauti. Nejau visus klausimus šalyje būtina spręsti tik aukščiausiu lygiu? Tačiau pats tokios drąsos ir savigarbos pasireiškimo faktas, kokį parodė Zita Migonienė, mokslininkės principingumas siekiant tiesos nuteikia optimistiškai: gal išties mūsų žmonėse tūnantis baudžiauninko kompleksas vieną kartą bus išgyvendintas ir iš akademinės bendruomenės.

Gediminas Zemlickas