Modernusis mokslas ir jėzuitai (8)
Taigi vėl ištisą pusę šimto metų Vilnių persekiojo nelaimės. Fatališkas mūsų regionas.
Iš šiaurės – švedai, iš rytų – rusai, iš pietvakarių – saksai. Kiekvieną naujo karaliaus išrinkimą lydėjo kariniai konfliktai, kariuomenės žygiuodavo per kraštą, o labiausiai nukentėdavo vienuolynai, bažnyčios ir Vilniaus universitetas. Kaskart po svetimos kariuomenės būrių įsiveržimo mieste tekdavo atstatinėti dalį pastatų. Turėjo praeiti dar trys ketvirčiai šimtmečio, kad matematika Vilniuje atsigautų ir imtų klestėti.
Suprantama, kad valstybę ištikusios nelaimės turėjo įtakos universitetui ir jame dėstytiems mokslams. Tačiau, matyt, būta ir kitų priežasčių: stigo intelektinio potencialo, suvokimo, kokius mokslus plėtoti perspektyviausia. Bijau, kad iš dalies panašioje būklėje esame ir dabartinėje Lietuvoje.
Prie prastos matematikos būklės prisidėjo tam tikras Lietuvos jėzuitų provincijos uždarumas. Tik nuo 1740 m. provincijolai vėl ėmė jaunus jėzuitus siųsti tobulintis į užsienį. Proveržis įvyko 1750 m., kai tiek Lietuvos, tiek Lenkijos provincijolai intensyviai siųsdavo gabiausius jėzuitus studijuoti į užsienį. Rudamina ir Sarbievijus buvo siunčiami į Romą studijuoti teologijos, o paskui jauni jėzuitai pradėti siųsti į Prahos ar Vienos jėzuitų mokslo centrus, net Paryžiaus pasaulietišką mokslo centrą studijuoti matematikos ir astronomijos. Taigi padėtis keitėsi. Tačiau skirtumas tarp Lietuvos mokslo ir to, kuris vyravo kitose šalyse, buvo jau ganėtinai didelis.
Svarbu pažymėti, kad Vilniuje atsiranda dėstytojų, kurie matematiką dėsto jau ne vienus, o po kelerius metus iš eilės, kyla jų dėstymo lygis. Antai Aleksandras Kulieša dėstė daugiau kaip dešimtį metų, panašiai Motiejus Karvackis, pagarsėjęs J. Bystrickis (Bystrzycki) ir kiti. Matematikos dėstymą Vilniuje reikėtų sieti ir su Vienos, Prahos universitetais. Antai XVIII a. Prahos universitete studijavo garsaus matematiko Josifo Steplingo vadovaujami Tomas Žebrauskas (1714–1758) ir Martynas Počobutas (1728–1810). Iš Vienos ir Prahos 1752 m. sugrįžęs T. Žebrauskas Vilniuje įkūrė atskirą nuo filosofijos kurso matematikos specialybę, kurioje nuo 1752 iki 1758 m. kasmet rengta po keturis matematikus. Tarp matematiką studijavusiųjų buvo Martynas Počobutas ir Kazimieras Naruševičius – abu vėliau Prahoje tęsė matematikos ir fizikos studijas.
Veneros perslinkio Lietuvoje dar nebuvo stebėta
Mokslas keitėsi ir jėzuitai keitėsi. Moksle pradėjo įsigalėti Niutono paradigma, kuri rėmėsi Koperniko pasaulėvaizdžiu, trimis Keplerio dėsniais ir Niutono traukos dėsniu. Astronomijoje vis didesnį susidomėjimą kėlė artėjantis Veneros tranzitas arba perslinkis (Redakcijos pastaba: šį reiškinį savo laikraštyje anksčiau esame vadinę „proslinkiu“) per Saules diską, kurio buvo laukiama 1761 ir 1769 metais. Visi tikėjosi, kad šis astronominis reiškinys padės pagaliau tiksliai nustatyti atstumą nuo Žemės iki Saulės. Jėzuitų kolegijose ir universitetuose veikė maždaug 30 astronomijos observatorijų, tarp jų ir Vilniaus. Iš kelių šimtų astronomų, kurie stebėjo tuos du Veneros perslinkius per Saulės diską, buvo daug jėzuitų.
Tačiau Lietuvos jėzuitai astronomai dar nebuvo pasirengę stebėti tą Veneros perslinkį?
T. Žebrauskas 1753 m. ėmė vadovauti Vilniaus astronomijos observatorijos statybai, kuri tais pačiais metais buvo pastatyta kunigaikštienės Elžbietos Oginskaitės-Puzinienės lėšomis. Observatorijos statiniui panaudotas jau stovėjęs Jėzuitų kolegijos pastatas. Nuo 1764 m. observatorijos įrengimu, aprūpinimu, prietaisais rūpinosi M. Počobutas. Taip pat įdomu, kad pirmą kartą sutinkame du asmenis – T. Žebrauską ir žemaitį Benediktą Dobševičių (g. 1722), kurie vienu metu dėstė Vilniaus universitete matematiką. Galimas dalykas, kad T. Žebrauskas buvo labai užsiėmęs observatorijos statyba, be to, jam tekdavo dažnai išvykti iš Vilniaus ir statyti bažnyčias bei jėzuitų kolegijų pastatus.
Labai gaila, kad matematika nebuvo dėstoma tais metais, kai pasaulio astronomai buvo labai susidomėję Veneros perslinkio per Saulės diską tyrinėjimu, t. y. 1761-aisiais. Deja, šio Veneros perslinkio Lietuvos astronomai dar netyrinėjo, gal dėl to, kad po T. Žebrausko Vilniaus observatorijos statybai vadovavęs Jokūbas Nakcijonavičius (1725–1795) apskritai neužsiminėjo astronominiais tyrinėjimais. Galimas daiktas, kad tirti Veneros perslinkį jam paprasčiausiai sutrukdė debesuotas Vilniaus dangus. Juk Stefanas Luskina (Stefan Łuskina, 1725–1793) Varšuvoje tą reiškinį stebėjo.
Kokį mėnesį 1761 m. vyko Veneros perslinkis per Saulės diską?
Birželį. Tačiau prisiminkime, kaip 2004 m. vasarą vykome į Molėtų observatoriją stebėti to paties reiškinio. Ir ką gi? Debesys labai greitai užklojo dangų. O juk labai svarbu tiksliai fiksuoti momentą, kai Venera paliečia Saulės diską ir kai nuo disko nuslenka. Tam reikia gero teleskopo ir oro sąlygų.
Kaip išsaugota Vilniaus astronomijos observatorija Būtų neteisinga tik priešokiais užsiminti apie Martyno Počobuto darbus. Jo veikla nusipelno išsamesnio komentaro.
Nusipelno ne tik jo mokslinė, bet ir organizacinė veikla. M. Počobutas į Vilnių grįžo po trejų metų stažuotės Marselio jėzuitų observatorijoje, kur tobulinosi pas garsų to meto astronomą Espri Pezeną (Esprit Pezenas, 1728–1763). Tapo pirmuoju Lietuvoje profesionaliu astronomu. 1762 m. Paryžiaus parlamentui uždarius jėzuitų ordiną Prancūzijoje, Pezena ir Počobutas persikėlė į Avinjoną, dar pavaldų popiežiui, ir toliau dirbo to miesto jėzuitų observatorijoje. Kai po aštuonių mėnesių jėzuitai buvo išvyti ir iš Avinjono, Počobutas iškeliavo į Neapolį. Ten jėzuitų observatorijoje buvo naudojami vieni moderniausių angliški astronominiai instrumentai. Tada Počobutas ir susipažino su anglų technika. Pakeliui į Vilnių apsilankė Vienos jėzuitų observatorijoje, kur susipažino su pagarsėjusiu astronomu Maksimiljanu Helu (Maximilian Hell, 1720–1792).
Gyvendamas užsienyje Počobutas publikavo savo atliktus Saulės ir Mėnulio užtemimų stebėjimų rezultatus, kai kurių žvaigždžių pozicijas dangaus žemėlapyje. Darbus spausdino pasirašydamas savo pavarde. O grįžęs į Vilnių dvi savo knygeles išspausdino anonimiškai, taikydamasis prie provincijos jėzuitams būdingo kuklumo.
1764 m. pradėjo vadovauti Vilniaus observatorijai, kuriai labai trūko gerų instrumentų. Per garsų Paryžiaus astronomą Džozefą Lalandą (Joseph Jérōme Lefranēais de Lalande, 1732–1807) užsakė, kad Žakas Kanive (Jacques Canivet, 1743–1774) pagamintų sekstantą ir pasažinį (meridianinį) instrumentą. 1765 m. juos gavo, tad Počobutas galėjo pradėti profesionalų darbą ir – labai svarbu – skelbti tyrimų rezultatus. Toliau stebėjo Mėnulio ir Saulės užtemimus, patikslino geografines Vilniaus koordinates ir atliko kitus tyrinėjimus. Vieną žvaigždyną labai sumaniai pavadino karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio vardu. Savo ruožtu karalius neliko skolingas ir 1767 m. Počobutui suteikė karališkojo astronomo titulą, o Vilniaus observatorijai – karališkosios observatorijos vardą.
Nors observatorija tapo karališkąja, bet pinigų jos atnaujinimui ir naujiems instrumentams įsigyti karalius nedavė. Tą pastebėjo ir observatorijos geradarė kunigaikštienė E. Oginskaitė-Puzinienė. Deja, ji jau buvo prie mirties. Mirė 1768 m., tačiau testamentu observatorijai paskyrė dvi sumas pinigų: 3 tūkst. auksinų naujiems prietaisams įsigyti, o 6 tūkst. padėjo į banką ir palūkanas skyrė observatorijos išlaikymui.
Kai 1773 m. buvo uždarytas jėzuitų ordinas, niekas nedrįso kėsintis į observatorijos turtą, nes tai karališkoji observatorija, gyvenanti iš Oginskaitės-Puzinienės lėšų. Jeigu ne mecenatė ir ne karališkojo astronomo Počobuto sumanumas, vargu ar observatorija būtų išlikusi. Pavyzdžių turime. Lietuvos–Lenkijos jungtinėje respublikoje jėzuitams priklausė keturios astronomijos observatorijos. Iš mokslų Paryžiuje grįžęs Jozefas Feliksas Rogalinskis įsteigė observatoriją Poznanėje, iš Vienos grįžę Stefanas Luskina – Varšuvoje, o Liudvikas Hošovskis (Ludwik Hoszowski, 1732–1802) ir Sebastianas Aloyzas Sierakovskis (Sebastian Aloyzy Sierakowski, 1743–1824) – Lvove. Tik Vilniaus observatorija išliko ir tęsė savo veiklą po jėzuitų ordino uždarymo, nes kitos trys labai greitai buvo išgrobstytos. Apie tai kažkodėl nekalbama, tad mes gal net pirmieji apie tai primename. Savaime kultūrinės ir istorinės vertybės neišlieka, turi būti, kas jas išsaugoja.
Išties Počobuto mokslinis autoritetas buvo labai didelis, nes jį, jėzuitą, Edukacinė komisija 1780 m. paskyrė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos (taip po jėzuitų ordino uždarymo buvo pavadintas Vilniaus universitetas) rektoriumi. Eidamas šias pareigas jis labai našiai dirbo kone dvidešimt metų. Kartais daug lemia ir įvaizdis Žinau, kad naujų minčių šiam mūsų pokalbiui Jums sukėlė dalyvavimas mokslo istorikų konferencijoje Krokuvoje.
Lenkijos mokslo istorikas ir fizikas Andžejus Kajetanas Vrublevskis (Andrzej Kajetan Wróblewski, g. 1933 m.), su kuriuo susipažinau 2006 m. Krokuvoje vykusioje mokslo istorikų konferencijoje, neseniai parašė įdomią studiją. Joje visai netikėtai išryškinta jėzuitų veiklos svarba XVIII a. moksle. Jis, galima sakyti, atliko 1756–1758 m. citavimų studiją – remdamasis keliais svarbiausiais to meto moksliniais žurnalais suskaičiavo, kurie mokslininkai per tuos trejus metus buvo daugiausiai cituojami. Kai kurie mums atrodantys žymūs mokslininkai nepateko net į dvidešimtuką (pavyzdžiui, Galilėjus). Į pirmą vietą pateko Petrus van Mušenbrukas (Musschenbroek, 1692–1761) paminėtas net 100 kartų, Niutonas užėmė antrą vietą (paminėtas 94 kartus). Bet visai netikėtai į trečią vietą pateko jezuitas Francesco De Lanis (93), o šeštą vietą, paminėtas 49 kartus, užsitikrino mūsų jau pažįstamas jėzuitas Gasparas Šotas, su kuriuo bendravo Kochanskis. Daug kam visai netikėtai tame sąraše tarp pirmaujančių atsirado dar trys jėzuitai. Noelis Regno (Noel Regnault) užėmė šešioliktą vietą, paminėtas 33 kartus tikriausiai dėl savo labai populiarių mokslinių knygų. Devynioliktoji vieta teko matematikui Klodui Dešaliui (Claude Dechales, 1621–1678), kuris paminėtas 28 kartus. Dvidešimtoji vieta atiteko taip pat XVII a. dirbusiam astronomui Džiambatistai Ričioliui (Giambattista Riccioli, 1598–1671); jis buvo paminėtas 26 kartus.
Toks buvo mokslo bendruomenės įvaizdis apie svarbiausius mokslininkus, bent XVIII a. vidurio mokslinėje spaudoje. Dauguma žymiausiais laikytų mokslininkų reiškėsi XVII amžiuje. Šis sąrašas mums gana įtikinamai parodo, kad modernusis mokslas susiformavo krikščioniškoje aplinkoje, savo šaknimis jis susijęs su religija.
Paskutinį teiginį, profesoriau, Jums dar teks įrodyti. Bet palikime visa tai jau kitam kartui.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
