Mažas berniukas su dideliu batu rankose

Sostinės J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje, kur ant šaligatvio dar ne taip seniai stovėjo didelis akmeninis rutulys, savotiškas šios vietos reprezentantas, birželį išdygo naujas meninis akcentas – mažo berniuko su dideliu batu rankose skulptūra. Gaila, nebeliko didžiulio akmeninio bumbulo, tikro senosios akmenskaldystės šedevro. Sako, į bumbulą pataikė sunkvežimis, vairuojamas neatsargaus vairuotojo. Iš ilgų dešimtmečių snaudulio išjudintas bumbulas staiga pajuto savyje glūdinčią jėgą, su grėsmingu bildesiu ir keldamas didžiulį pavojų ėmė riedėti žemyn J. Basanavičiaus gatve, kadaise vadinama Didžiąja Pohulianka: išlaisvinta potencinė energija virto kinetine.

Gaila bumbulo, kurį gal ir nespėjusį pridaryti nepataisomos žalos kažin koks naujasis lietuvis įkalino savajame sode. Kas žino, kiek čia teisybės, bet žmonės kalba.

Panašiai yra su Vilniaus istorine ir kultūrine energija. Kone kiekvienas senojo miesto kampelis saugo savyje tokį potencialą, galimybių koncentratą, kad reikia tik gerų norų, iš snaudulio ar užmaršties išjudinančio postūmio. Vilniaus gatvėse, kiemuose, skveruose, kurių dauguma atsirado po Antrojo pasaulinio karo išvalius čia stovėjusių pastatų griuvėsius, taigi visose senojo miesto erdvėse slypi toks prisiminimų ir kultūrinės energijos užtaisas, kurį tereikia pažadinti, priversti judėti, ir jis virs ištisu srautu. Vilniuje yra ką judinti, bet reikia, kad būtų kas judina. O kas judina, atrodo, yra.

Dukart Gonkūrų premijos laureatas

Berniukas, taip išraiškingai laikantis prie krūtinės prispaustą kaliošą, – tai devynmetis vilnietis Romanas Kacevas, kurio vardas ir pavardė gal nedaug ką sako net ir patiems vilniečiams. Daug daugiau sako jo literatūrinis slapyvardis – Romenas Gari (Romain Gary, 1914–1980). Vienas žymiausių XX a. prancūzų rašytojų, stebėtino talento literatas ir ne mažiau nuostabaus likimo asmenybė.

Būtina pasakyti, kad savo pirmąjį romaną Europietiškas auklėjimas jis išspausdino 1945 m., kaip tik pasirašęs Romeno Gari vardu. Knyga susilaukė didžiulio pasisekimo, išversta į kone 30 kalbų. Rašantys apie Romeną Gari, būtinai pamini, kad filosofas ir rašytojas Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) šį romaną pavadino geriausia knyga apie pasipriešinimą.

Nieko nuostabaus, nes literatūriniu talentu apdovanotas autorius nuo 1940 m. pats buvo pasipriešinimo kovų dalyvis. Kaip karo lakūnas prieš nacistinės Vokietijos aviaciją kovėsi Europoje ir Šiaurės Afrikoje Antrojo pasaulinio karo metais. Buvo apdovanotas Pasipriešinimo judėjimo kryžiumi, Garbės legiono ordino rozete, tapo Karo Kryžiaus kavalieriumi.

1945 m., kai Gari kaip rašytojo šlovė pradėjo konkuruoti su karo lakūno didvyriška aureole, jis pakviečiamas į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją. Ten prasideda naujas Romeno Gari gyvenimo tarpsnis. Nuo šiol jis – diplomatas įvairiose šalyse – Bulgarijoje, Šveicarijoje, Bolivijoje, Prancūzijos misijoje prie Jungtinių Tautų (tada – Suvienytųjų Nacijų Organizacija). Šis gyvenimo tarpsnis tęsėsi iki 1961 m., kai Romenas Gari galutinai paklūsta talento šauksmui ir atsideda literatūrinei bei kitai kūrybinei veiklai. Beveik 20 metų kūrybingos veiklos literatūroje ir kino kūrėjo darbe. Tiesa, ir prieš tai jau buvo spėjęs pasireikšti literatūroje: 1952 m. parašė – romaną Dienos spalvos, 1956 m. – Dangaus šaknys, 1959 m. – Ledi L.

Iš viso parašė apie 30 knygų, o 1956 m. už romaną Dangaus šaknys (Les racines du ciel) pelnė literatūrinę Gonkūrų premiją (Prix Goncourt). Tvirtinama, kad tai pirmas romanas pasaulinėje literatūroje apie ekologijos problemas. Prisidengusį Emilio Ažaro (Émile Ajar) slapyvardžiu 1975 m. Romeną Gari už romaną Gyvenimas prieš akis (La vie devant soi) prancūzai antrą kartą apdovanojo Gonkūrų premija, nors niekas nežinojo, kas yra tas paslaptingasis Ažaras. Jei tai būtų žinoma, tiek tą premiją rašytojas ir būtų matęs, nes Gonkūrų premija tam pačiam asmeniui skiriama tik kartą. Literatūros istorijoje Romenas Gari tapo vieninteliu rašytoju, kuris dukart tapo šios itin prestižinės premijos laureatu.

Paslapties skraistė nukrito tik po rašytojo tragiškos mirties 1980 m., kai buvo aptiktas romano Emilio Ažaro gyvenimas ir mirtis (Vie et mort d’Emile Ajar) rankraštis. Romanas buvo išspausdintas 1981 metais. Tai tik keli Romeno Gari literatūrinio gyvenimo bruožai – ryškūs, bet toli gražu neišsamūs. Mums, vilniečiams, bene labiausiai intriguojantis jo autobiografinis romanas Aušros pažadas, kuris pasirodė 1960 metais. Šiame romane daug rašytojo Vilniuje patirtų gyvenimo įspūdžių. Jie daug ką paaiškino gana paslaptingoje R. Gari biografijoje.

Gimęs Vilniuje

Daug, bet ne viską. Iš knygos nepavyks sužinoti net kur autorius gimęs. Manyta, ir didysis mistifikatorius, atrodo, to nesistengė neigti, kad 1914 m. jis gimęs Maskvoje, o po kelerių metų su motina atkako į Vilnių. Tačiau būta ir kitų duomenų. Antai Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (t. 3, p. 628) tvirtinama, kad rašytojas gimęs Vilniuje 1914 m. gegužės 8 d., o tomas juk išėjo 1978-aisiais, didelės pagarbos „didžiajam broliui“ laikais, kai bet koks mėginimas paveržti iš metropolijos prioritetą galėjo būti suvoktas kaip vietinis nacionalizmas, kurį visados būdavo randama būdų apramdyti. Beje, tą patį teigia ir Visuotinė lietuvių enciklopedija (2004 m., t. VI, p. 428), nurodydama, kad Vilniuje gimęs rašytojas 1917–1923 m. gyveno šiame mieste. Abejotinas tvirtinimas, nes save penkiametį ar šešiametį rašytojas prisiminė motinos teatrinių gastrolių blaškomą po Rusiją. Vadinasi, turėjo būti 1919–1920 metai.

Jo motina buvo žydų laikrodininko iš Kursko duktė Mina Josel, tėvas Leiba Kacevas – Trakų antrosios gildijos pirklys. Lyg ir „šimtaprocentinis“ žydas, bet savo kūryboje rašytojas minės ir aiškins savo temperamento ypatybes tuo, kad jo protėvių gyslose tekėjo taip pat totorių ir kazokų kraujas. Tėvai išsiskyrė, kai Romanas (Romenu taps Prancūzijoje) buvo tik gimęs, tad visi jo auginimo ir auklėjimo rūpesčiai teko mamai. O ji mylėjo savo vienintelį beprotiška meile ir sugebėjo sūnui duoti visa ir net daugiau, kas tomis sąlygomis buvo įmanoma.

Sprendžiant iš autobiografinės rašytojo knygos, tai nebuvo pirmoji jo motinos santuoka. Romano mama buvo labai graži, šešiolikos metų paliko tėvų namus, „ištekėjo, išsiskyrė, vėl ištekėjo, vėl išsiskyrė“. Buvo aktorė ir tuo daug pasakyta. Spėjo pasiblaškyti po pasaulį, ne vien po Rusiją, buvo nusibeldusi net į Nicą ir Paryžių, nors apie tai kalbėdavo šykščiai. Romaną pagimdė, kai jai buvo jau bene 36-eri, o gal ir 38-eri. Matyt, Pirmojo pasaulinio karo gūsis motiną su vaiku nubloškė į Maskvą. Ji su spektakliais važinėjo ir po kitus Rusijos, tuo metu dar carinės, miestus, bet revoliucijos savaip koregavo imperijos, o kartu ir „dramatinės aktorės“ likimą.

Iš revoliucinės Rusijos – į Vilnių

Penkiametis ar šešiametis berniukas prisimindavo sniegu nuklotus tyrus, kur su motina klaidžiodavo nublokšti jos teatrinių gastrolių. Rogės su liūdnais varpeliais vežė juos iš kažkokio apledėjusio fabriko, kur mama „vaidino Čechovą“ vietinio Sovieto darbininkams, o kažkokiose kareivinėse eilėraščius skaitė revoliucijos kareiviams ir matrosams. Prisiminė ir Maskvos teatro ložę, kur sėdėdamas ant grindų žaidė su margaspalvio audinio skiautėmis, kai motina vaidino pjesėje Sodininko šuo. Sovietų jūreivis pakelia mažąjį Romaną ant pečių, kad jis matytų, kaip mama vaidina Rozą Vilties žlugime. Prisiminė ir motinos teatrinį slapyvardį, kuris juk turėjo atitikti jos kuriamą įvaizdį. Nina Borisovskaja – taip buvo užrašyta ant jos grimavimo kambario durų. Tai buvo pirmieji rusiški žodžiai, kuriuos būsimoji literatūros įžymybė pati išmoko perskaityti. Visa tai vyko 1919–1920 metais. Sprendžiant kad ir iš šių nuotrupų, Romano mama buvo užėmusi tam tikrą, gal ir ne paskutinę vietą to meto rusų teatro pasaulėlyje.

Paskui gyvuliniai vagonai drauge su šiltine vežė juos į vakarus. Kamparo kvapas iš apykaklės, kurią teko nešioti kaip priemonę nuo šiltinės utėlių, ir motinos vaizduotės kuriamas stebuklingos šalies – Prancūzijos – paveikslas. Ten aktoriai kviečiami į geriausius namus, ten Viktoras Hugo, Emilis Zolia ir Nižinskis, Sara Bernar ir Napoleonas Bonapartas, ir ten nuolat vyksta labiausiai neįtikėtini dalykai. Į naktipuodį įsitvėrusiam berniukui (o su naktipuodžiu nesiskyrė nuo Maskvos, ir šis labai svarbus daiktas tapo jo ištikimu kelionės palydovu), taigi nuostabių istorijų klausančiam berniukui toji Prancūzija taps rojumi žemėje, didžiausia svajone, kurią tik gali pagimdyti vaizduotė, pažadinta mamos pasakojimų. Aktorės talentui juk reikėjo išeigos varginančioje kelionėje, o turėdama tokį puikų klausytoją kaip Romanas mama stengėsi iš paskutiniųjų. Reikia pripažinti, kad jai nestigo pasakotojos talento ir išmonės. Arabų pasakų Šecherezada iš Romano mamos būtų galėjusi daug ko pasimokyti. Laimei, mamos triūsas nenuėjo veltui. Galima net teigti, kad tai jos pasakotojos talentas, kaip auklės Arinos Radionovnos mažajam Puškinui, turėjo nepaprastą įtaką visam tolesniam Romano likimui.