Ir vis dėlto – reforma
Kokio scenarijaus
norime
Juk galima griebtis ir tokios politikos: jeigu aukštojo mokslo ir apskritai mokslo kokybės Lietuvoje nėra, tai daugelį mokslo ir studijų institucijų reikia uždaryti. Juk reikiamų specialistų mums gali parengti ir užsienio universitetai. Ar norime tokio scenarijaus?
Tai ir yra globalistinis scenarijus, kurio kai kurios jėgos labai norėtų. Todėl ir paskleidžiama žinia, kad, girdi, ateityje Lietuvos aukštasis mokslas galėtų apsiriboti bakalauro studijų programomis, o magistrus mums parengtų toliau pažengusios valstybės. Jau nekalbama apie daktarus. Niekas per jėgą šiandien mums to lyg ir neperša, bet švelniai sudaromos sąlygos patiems tokį scenarijų pasirinkti. Ir randasi, kas pritartų. Aišku, jiems bus paplekšnota per petį. Būdami Europos Sąjungos nariais turime mąstyti, ne kaip atitikti „tikro europiečio“ kriterijus, bet pirmiausia nepamiršti savo valstybės ir tautos interesų. Užtenka, kad nesvarstę ir net neskaitę pirmieji priėmėme Europos Sąjungos Konstituciją, kurios priversta atsisakyti pati Europa.
Su daug kuo galima sutikti. Ir čia kyla klausimas, ar integracija reiškia išnykimą ir įsiliejimą į bendrą erdvę? Tačiau „bendra erdvė“ pati savaime neegzistuoja, nes gresia ištirpimas pirmiausia didesnių „žaidėjų“ erdvėje.
Sutinku, kad mūsų politikai priversti veikti sudėtingomis sąlygomis, o patirtis ir politinis bagažas menkas. Jeigu istorija yra tautų mokytoja, tai gal vertėtų atsigręžti į Mindaugo laikus? Krikščioniškųjų valstybių apsuptyje paskutinis pagonių (kai kas siūlo sakyti gamtameldžių) valstybės valdovas atsidūrė sudėtingoje globalių procesų apsuptyje ir istoriškai buvo pasmerktas: Mindaugo ir jo valstybės laukė viena tikra neišvengiamybė – istorinė nebūtis. Tačiau šis valdovas sugebėjo padaryti neįmanomą dalyką: sumaniai manevruodamas tarp prieštaravimų, kurie nuolat kildavo tarp Romos popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus, tarp Teutonų ir Livonijos ordinų, pagaliau tarp Livonijos ordino ir Rygos arkivyskupo, taigi sumaniai laviruodamas padarė tai, ko kitam nė su galingais ginklais nebūtų pavykę padaryti.
Ir kuo baigėsi Mindaugui?
Tuo, kuo ir visiems šioje žemėje baigiasi. Užtat įtvirtino Lietuvos valstybę tarp krikščioniškų valstybių, o istorijoje išliko kaip Europoje pripažintas Lietuvos karalius. Šis istorijos pavyzdys diskusijoje gal tik tiek reikalingas, kad parodytume, jog net nepalankiausiomis aplinkybėmis galima apginti savo valstybės interesus. Bet tam reikia būti Mindaugu ir turėti tikslą. Bet grįžkime į mūsų dienas.
Apie aukštojo mokslo reikalus neturėtume kalbėti abstrakčiai. Šiais laikais be mokslo visuomenė gyventi negali. Taip, kaip dabar veikia mūsų mokslo ir studijų sistema, visų tų aukštųjų tikslų, apie kuriuos čia dabar kalbame, pasiekti neįmanoma. Esama sistema nepalanki ugdyti tokiems žmonėms, kurie galėtų tokių tikslų siekti, atlikti konkrečius žingsnius.
Ak, ta sistema Kalta sistema, aplinka, tik ne mes… Leiskite paklausti: kas trukdo dabartiniams dėstytojams, docentams ir profesoriams būti tikrais savo tiriamo ar dėstomo dalyko lyderiais, intelektualiniais švietėjais mūsų jaunimui, studentams? Bloga sistema? Tai dirbkite taip, kad bent savo mažyčiame akademinės erdvės lopinėlyje būtų šviesiau ir geriau. Dirbkite taip, kad paskui jus eitų minios studentų. Bet politikuoti prie kavutės ir laukti reformos lengviau, negu ką nors keisti savo veiklos bare.
Čia labai svarbus klausimas. Išties, kas trukdo dirbti gerai?
Štai ateis geras ponas ir padarys? Visa tai jau seniai girdėta.
Pirmiausia sistemą reikia suvokti, žinoti, kaip ji veikia. Bėda ta, kad sistema buvo ir liko biurokratinė, o dėstytojai ir tyrėjai šioje sistemoje tenkinasi varžtelių vaidmeniu. Tai anų, sovietinių, laikų tradicija. Nenorima ar nepajėgiama suvokti, kad gero sistemos valdymo nebus, jeigu mes patys neįsitrauksim į šį procesą. O tai padaryti galima tik susitelkus į profesines bendruomenes, kurios galėtų veikti kaip asocijuotos interesų grupės.
Ne intelektiniu, ne pagal pašaukimą ir pomėgius, bet profesiniu pagrindu?
Telkimosi pagrindas gali būti bet koks. Tokių draugijų ar klubų yra, bet visa tai ir lieka atskirais dariniais. Į esamos biurokratizuotos sistemos veikimą kaip veiksmingai jėgai įsitraukti galima tik per organizacijas. Kitaip nebūna.
Vaizdžiai tariant, vienas žmogus yra nulis?
Absoliutaus nulio, žinoma, nereiškia, nes ir atskiras žmogus gali mėginti daryti įtaką pareigūnams. Tarkime, universitete dėstytojas gali prieiti prie dekano ir veikti fakulteto ar katedros lygmeniu. Priėjęs prie rektoriaus gali veikti universiteto lygmeniu. Kai kas gali prieiti ir prie aukštesnių pareigūnų, bandyti veikti valstybės mastu. Bet demokratijos sąlygomis – tai kuluarinis veikimas.
Kurio lobistiniu veikimu nepavadinsime?
Ar tai įteisintas ir normalus lobizmas – klausimas. Veikiau klaninis veikimas, kur sunku atskirti privatų ir grupinį interesą nuo viešo intereso. Nors privatus ir grupinis interesas gali sutapti, pagaliau ir privatus-grupinis interesas gali neprieštarauti visuomeniniams interesams. Bet tokie sutapimai – greičiau atsitiktinumas negu norma.
Ką paveldėjome
Paveldėti galėjome tik tai, kas buvo sukurta sovietiniais laikais. Kaip žinome, anais laikais mokslas ir studijos buvo uždaros sovietinės administracinės komandinės sistemos dalis. Veikta pagal biurokratinio centralizmo modelį, t. y. pagal nurodymus iš „viršaus“ į „apačią“. Tiesa, paskutiniais dešimtmečiais kontrolė ne visada buvo griežta ir veiksminga, tad ir esantiems „apačioje“ atsirasdavo šiokia tokia pasirinkimo galimybė. Beje, sovietinė mokslo ir studijų sistema pasižymėjo Vakarams neįprastu funkciniu dualizmu: mokslo tyrimai telkėsi Mokslų akademijai, atlikusiai ir savotišką mokslo ministerijos vaidmenį, pavaldžiuose institutuose, o pagrindinis aukštųjų mokyklų uždavinys buvo mokyti ir net auklėti.
Po nepriklausomybės atkūrimo mokslo ir studijų sistemos veikimo sąlygos radikaliai pasikeitė. Ir ne tik politinės bei ideologinės. Lietuva tapo liberalios demokratijos valstybe ir atviros pasauliui rinkos ekonomikos šalimi (kitas klausimas, kaip pas mus iš tiesų funkcionuoja demokratija ir rinkos ekonomika). Aukštosios mokyklos įgijo autonomiją, o mokslininkams ir dėstytojams Konstitucija garantuoja kūrybos laisvę.
Deja, mano galva, iki šiol taip ir nesugebėjome sukurti tokio mokslo ir studijų srities politikos modelio, kuris sudarytų sąlygas bent daugmaž optimaliai šios srities raidai. Nesuvokta, kaip formuoti politiką politinės laisvės ir atviros pasauliui rinkos ekonomikos sąlygomis, kai aukštosios mokyklos turi autonomiją, o valstybę valdantieji neturi galios monopolio. Jau kuris laikas ryški priešprieša tarp grupuočių, formuojančių atskirų universitetų politiką, ir grupuočių, siekiančių pakreipti valstybės politiką šioje srityje universitetų autonomijos „apkarpymo“ linkme. Mano galva, tai niekur neveda ir nieko gero nežada. Tai nekonstruktyvi politinė kova. Dauguma jos dalyvių arba mąsto senomis kategorijomis, arba turi partikuliarinių tikslų.
Tai kur gi išeitis?
Viena iš rimtų mūsų bėdų (žinoma, ne vienintelė) yra ta, kad konstruktyviai nesuvokėme, ką reiškia Konstitucijoje įrašyti aukštųjų mokyklų autonomijos ir mokslo bei dėstymo laisvės (arba kitaip tariant, akademinės laisvės) principai. Kaip jie tarpusavyje koreliuoja ar turi koreliuoti, tiek institucijos, t. y. aukštosios mokyklos, tiek valstybės mastu.
Jei aukštosios mokyklos autonomijos subjektas yra pati aukštoji mokykla kaip institucija, ar tam tikra prasme kaip „gamybinė“ organizacija, tai akademinės laisvės subjektas yra atskiras mokslininkas ir dėstytojas. Bet laisvę užsitikrinti, jos ribas apsibrėžti galima tik veikiant kartu, susiorganizavus į veiklias ir veiksmingas asociacijas. Manyti, kad tokia asociacija yra pati aukštoji mokykla kaip „gamybinė“ institucija, yra klaida, nesusipratimas. Nesant asociacijų, veikiančių kaip profesinės sąjungos ar mokslininkus jungiančios draugijos, galinčios dalyvauti politikos formavimo procese, akademinė laisvė tėra apytuštė deklaracija. O ir pati akademinė bendruomenė tokiu atveju tėra atskiruose akademinės sferos „gamybiniuose“ padaliniuose dirbanti darbo jėga, bemaž visiškai priklausoma nuo administracijos.
Tiesa, mokslo institucijose ir aukštųjų mokyklų padaliniuose – fakultetuose – veikia akademinės tarybos ar senatai – formaliai aukščiausi ir renkami savivaldos organai, bet faktiškai jie teatlieka administracijos pagalbininkų, priimtų sprendimų aprobuotojų, kartais patarėjų vaidmenį. Ir taip esti ne dėl kieno nors piktos valios. Svarbiausia priežastis politikos sociologijos požiūriu – struktūrinė, nes mokslo ir studijų politikos lauke nėra efektyviai nacionaliniu mastu galinčių veikti ir mokslininkus bei dėstytojus kaip interesų grupę jungiančių asociacijų. Tiksliau, jos yra, bet negali efektyviai veikti. Kodėl? Viena vertus, dauguma dėstytojų ir mokslininkų jų veikloje nedalyvauja, nemato reikalo dalyvauti. Antra vertus, – ir tai svarbiausia, – mokslo ir studijų sritį reglamentuojančiuose įstatymuose nėra apibrėžti jų dalyvavimo politikoje parametrai. Be to, stokojama ir materialinių sąlygų efektyvesnei jos veiklai užtikrinti.
Nors partijų susitarime dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos principų kalbama apie valstybės įsipareigojimą skatinti tokių asociacijų veiklą, bet skatinimo terminas pernelyg platus, konkrečiau neapibrėžtas...
Kai stinga pirmosios grandies Štai Jūs ir atsakėte į pokalbio pradžioje pateiktą klausimą: kokie privalumai ir pavojai slypi reformoje, kai ji daroma „iš viršaus“. Tačiau natūralu, kad pakeliui išniro naujų klausimų.Vaizdžiai tariant, reikia siekti, kad vienetukas nebūtų lygus nuliui? Kad konkretus tyrinėtojas, dėstytojas būtų svarbiausias akademinės laisvės įgyvendinimo veikėjas.
Iš tikrųjų labai svarbu, kad reforma sukurtų sąlygas skleistis institucionalizuotai akademinei laisvei, mokslininkams ir dėstytojams veikti kaip nacionaliniu mastu asocijuotai interesų grupei. Dar Sąjūdžio laikais tokios organizacijos pradėjo kurtis ir kurį laiką gana aktyviai reiškėsi, bet vėliau dėl minėtų ir neminėtų priežasčių atsidūrė visuomeninio politinio veikimo paribyje.
Lietuvos mokslininkų sąjunga – viena iš jų.
Taip. Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS) – Sąjūdžio laikais gimusi organizacija, pradiniu po nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu daug nuveikusi desovietizuojant, jeigu taip galima sakyti, mokslo ir studijų sistemą. Bet tinkamos veikimo nišos naujoje sistemoje neužsitikrino. Ji veikia ir yra pripažįstama, bet ne visai pagrįsta būtų ją laikyti visą Lietuvos akademinę bendruomenę kaip interesų grupę atstovaujančia organizacija. Ir ne tik dėl to, kad LMS nepriklauso dauguma mokslininkų. Nors, žinoma, nevienydama akademinės bendruomenės daugumos, ji negali vaizduotis atstovaujanti jai kaip visumai.
Geriausiu atveju LMS galėtų virsti atskirų mokslo šakų ar jų grupių tyrinėtojus bei dėstytojus vienijančių draugijų asociacija. Bet reikia, kad reforma tokiam virsmui sudarytų palankias sąlygas.
Apskritai reformos sėkmė priklausys nuo to, ar reformuojant mokslo ir studijų sritį nebus nueita sistemos skylių lopymo keliu, ar bus suprasta, kad į mokslo ir studijų sferą reikia žvelgti ir sistemiškai, ir struktūriškai. Sistemiškai – kaip į šioje srityje veikiančių skirtingos paskirties institucijų („gamybinių“, politinių, interesus atstovaujančių) sistemą, aiškiai ir skaidriai skiriant institucijų paskirtį. Struktūriškai – kaip į visos visuomenės bei valstybės struktūros dalį.
Bus daugiau
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas
