Tautinis kostiumas - lyg himnas, herbas, vėliava

Birželio 22 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre vyko knygos ir elektroninio leidinio Lietuvių tautinis kostiumas sutiktuvės. Jas surengė Lietuvos liaudies kultūros centras ir leidykla Baltos lankos.

Programoje buvo rodoma filmuota medžiaga apie Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Klaipėdos krašto drabužius, buvo demonstruojami tautiniai kostiumai, grojo lietuvių liaudies muzika. Prakalbas tarė knygos autorė dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė, Vilniaus dailės akademijos profesorė dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, leidyklos Baltos lankos direktorius Saulius Žukas ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Juozas Mikutavičius.

Staigmena laukė pasipuošusiųjų tautinio kostiumo detale ar išdrįsusiųjų į renginį ateiti pasipuošus tautiniu drabužiu.

Lietuvininkų atsparumas išsaugojo estetinę vertybę

Ankstyviausios žinios apie lietuvių liaudies drabužius mus pasiekė iš Mažosios Lietuvos. Deja, ne iš pačių lietuvininkų, bet per vokiečių autorius, kuriems atrodė, kad ten gyvenantys vietiniai žmonės rengiasi keistai ir egzotiškai. Kai kuriems vertintojams lietuvininkų drabužiai priminė net Rytų kraštų apdarus.

Ir išties šio krašto gyventojai vilkėjo visiškai kitokius drabužius negu vokiečiai. Skyrėsi ir nuo kitų lietuviškų kraštų gyventojų nešiosenos. Net iki XIX a. pirmosios pusės lietuvininkai sugebėjo išlaikyti savo prisirišimą prie tautinių drabužių, ypač tai pasakytina apie lietuvininkes. Tiesa, tuo metu net ir joms, išsaugojusioms daug senų laikų palikimo, jau buvo sunku atsispirti naujų madų įgeidžiams: vis labiau plito languoti sijonai, kurie iš gyvenimo stūmė seniau nešiotas margines. Vis dėlto baltos lininės prijuostės dar išliko ir šventės dieną įspūdingai mirguliavo raudonomis juostomis.

Vyrai pasirodė besą ne tokie atsparūs vakarietiškoms madoms ir jau XIX a. pirmojoje pusėje vis dažniau ilgas kelnes, aulinius ir juostas keitė į trumpas kelnes, megztas puskojines, pusbačius, odinius ir siuvinėtus diržus. Būtinu naujos mados elementu tapo plačiabrylė skrybėlė.

O kaip moterys? Merginos vaikščiodavo vienplaukės, užtat iš kasų darydavo įmantrias šukuosenas. Ištekėjusios ryšėdavo skarelėmis, o jaunamartės nešiojo gobtuvus, virš kurių šviesdavo plonas baltas šydas. XIX a. pirmojoje pusėje nuotakos dar pasipuošdavo senoviniu aukštu fetro arba aksomo kyku. Išsipuošusios galionais ar vainikėliais jos darė didelį įspūdį visiems, ypač atvykėliams.

Vis dėlto ir lietuvininkėms buvo labai sunku atsispirti naujų madų vėjams. Net neįmanoma. XIX a. viduryje ėmė įsitvirtinti pamaldžioms liuteronėms priimtinos tamsios spalvos. XIX a. pabaigoje prašmatnesnės lietuvininkės vilkėjo jau miesto madas primenančius drabužius. Vyravo tamsios spalvos, net juoda, kuri gražią moterį daro vertą ypatingo pasigėrėjimo.

Nepraeinanti tautos vertybė

Stebint, kaip Vilniaus mažojo teatro scenoje lietuvininkių ir lietuvininkų apdarus demonstruoja Lietuvos liaudies kultūros centro pasitelkti drabužių demonstruotojai, salėje netilo plojimai - išties labai gražu ir ilgam palieka didelį įspūdį. Šį kartą stebėjo gana marga, bet labai geranoriška, daugiausia kviestinė, publika: LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojančių ambasadų atstovai, žinių skleidėjai, lietuvių tautinio kostiumo ir kitų tradicijų bei papročių tyrinėtojai, pagaliau patys tautinių drabužių dėvėtojai.

Išties nepaprasta šventė, nes pagaliau po daugelio metų darbo sulaukta prabangaus albumo Lietuvių tautinis kostiumas ir to paties pavadinimo elektroninio leidinio. Scenoje išvydome tarsi iš senų paveikslų atgijusius nepaprastai spalvingus senosios Lietuvos žmones. Asmenis, demonstravusius drabužius, daugelis sėdinčiųjų, ko gero, gerai pažįsta ar bent dažnai mato įvairiuose visuomeniniuose renginiuose ir šventėse. Su puikiais, spalvingais tautiniais kostiumais jie atrodė stebėtinai dvasingai ir oriai, salėje jautėsi tikrais savo kraštų reprezentuotojais.Už šį įspūdį pirmiausia ačiū geriausioms Lietuvos audėjoms, siuvėjoms, siuvinėtojoms ir papuošalų kūrėjams.

Išties kiekvienas, tą dieną buvęs salėje, galėjo pamatyti ir pajusti, ką geriausio, gražiausio sukūrė jo paties kraštas ir gimtinė. Visi drauge pajutome, ką reiškia turėti Tėvynę. Ją gal geriausiai ir pajauti tokios šventės dieną. Teisūs šios dvasinės regos šventės rengėjai: į tautinį kostiumą jie pakvietė pažvelgti kaip į neišnykstančią tautos vertybę. Ji jaudina seną ir jauną - kaip valstybės herbas, himnas ir vėliava. Juk verčiami XX a. vergais, vežami į katorgas, akmens anglies kasyklas ir rūdynus, taigos kirtavietes mūsų seneliai ir tėvai tautinį drabužį sugebėdavo pasiimti su savimi kaip būtiniausią daiktą, išsaugoti tarsi šventraštį.

Ar sugrįš tautinis kostiumas į valstybės ir pavienio žmogaus gyvenimą? Sostinėje gali pamatyti nebent Vilniaus žemaičių draugijos moteris, kurios net įvairiuose mokslo žmonių pagerbimo renginiuose vilki tautiniais drabužiais. Gal jos savo pavyzdžiu patrauks ir kitus, o jei nepatrauks, tai bent primins kadaise žemaičių moterų nešiotus apdarus. Globalizacijos viruso priešnuodis

Įspūdingas tautiniam kostiumui skirtas veikalas - tai projektas, kuriam įgyvendinti prireikė nei daug, nei mažai - kone 15 metų darbo. Gal ir daugiau, jei skaičiuotume priešistorę. Tai Lietuvos liaudies kultūros centro vykdytos Tautinio kostiumo rekonstrukcijos programos rezultatas, tiksliau - vienas iš to darbo etapų. Bene pirmieji šios programos vaisiais galėjo pasigrožėti 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventėje ant podiumo parodytos tautinio kostiumo kolekcijos vertintojai. Tąsyk per Lietuvos nacionalinę televiziją Lietuvos žmonės pamatė 87 komplektus XIX a. išeiginių lietuvių drabužių, rekonstruotų remiantis moksliniais tyrinėjimais.

Programos iniciatorius, Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius J. Mikutavičius primena, kad kiekvienoje tautoje tautinis kostiumas yra ne vien drabužių komplektas - tai nacionalinis simbolis, vienas iš tautinės tapatybės išsaugojimo ramsčių. Todėl ir šia programa rengėjai tarytum siekė atsiriboti nuo tos epochos, kai tautiniai kostiumai buvo gaminami unifikuotai ir nuvertinti, nes apie autentiškumą buvo sunku kalbėti. Autentiškų tautinių kostiumų išliko muziejuose, tad naujojoje knygoje kostiumai atsirado ne be muziejininkų ir tyrinėtojų pastangų.

Knygos sudarytojai ir elektroninės versijos kūrėjai tikisi, kad šis albumas nepasiklys tarp kitų prestižinių veikalų, bet pateks į rūpestingų mamų ir supratingų tėčių, išmintingų mokytojų ir sumanių švenčių organizatorių rankas. Tautinis kostiumas bent iš albumo ir disko jau juda į visuomenę, tad lieka tikėtis, kad ir visuomenė neliks abejinga šiam atėjimui. Tai būtų atspirtis ir globalizacijos virusui, nes prieš jį kol kas nerasta jokių veiksmingesnių vaistų. Vienas iš priešnuodžių - tautinio tapatumo pojūtis. Kokia buvo pradžia

J. Mikutavičius prisiminimais grįžo į praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Tada jam su tuometiniu Liaudies rūmų direktoriumi teko lankytis Kultūros ministerijoje, kur klerkams parodė estų išleistą tautinių drabužių albumą. Siūlė ir Lietuvoje rengti panašų albumą, daugiau dėmesio skirti tautinio kostiumo tyrinėjimams. Jie nebuvo suprasti, išėjo it musę kandę.

Tik Atgimimo metais reikalai pajudėjo. Tiesa, neapsieita be ilgų diskusijų ir ginčų. Svajota apie tautinių kostiumų dirbtuves, siuvyklas, audyklas ir dažyklas. Deja, iš viso to nieko neišėjo - dirbtuvės taip ir nebuvo įkurtos. Gal pristigo asmenybių, kurioms tai būtų buvęs svarbiausias gyvenimo klausimas. Savotiškas paradoksas: kiekvienas teatras, net mažiausias, prasideda, ko gero, ne nuo rūbinės, bet nuo dirbtuvių, o tautinio kostiumo dirbtuvių neturime, nors jo paklausa didesnė negu bet kada anksčiau. Negana to, ji nuolat didėja.

J. Mikutavičiui įsiminė 1991 m. kovo 22-oji, kai atėjo pas jauniausią to meto nepriklausomos Lietuvos ministrą dr. Darių Kuolį, vadovavusį Kultūros ir švietimo ministerijai. Kaip mažai kam pažįstamas ministras sutiks mintį apie siūlomą naują tautinio kostiumo rekonstrukcijos programą, ar supras jos sudarytojų siekius? Suprato, be didesnės kritikos ar klausinėjimų pasirašė programą - nuo tada prasidėjo įgyvendinimo darbas. Be Lietuvos tautinės kultūros centro darbuotojų įsitraukė etnografai, etnologai, muziejininkai, dailininkai, tautotyrininkai. Jų kritiškas mąstymas ir atsakingas požiūris į tautinio kostiumo rekonstrukcijos darbą padėjo pasiekti šiandieninį rezultatą. Iššūkis ir Lietuvos visuomenei

Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, pirmasis ant programos dokumento padėjęs Lietuvos valstybės aukšto pareigūno parašą ir programai suteikęs sparnus, tiek tuo metu, tiek dabar tautinį kostiumą vertina kaip labai svarbų tautinės tapatybės ženklą. Jis buvo svarbus XIX a., kai lietuviai ir lietuvininkai spyrėsi svetimų madų vėjams, lieka svarbus ir moderniajai lietuvių tautai, kaip kolektyvinės bendruomeninės tapatybės ženklas. Kartu D. Kuolys labai teigiamai įvertino naujojo albumo kūrėjų darbą, jį pavadino rimtu iššūkiu Lietuvos visuomenei, mokyklai, mokytojų bendrijai ir Lietuvos verslui. Kalbėtojas palinkėjo, kad visos išvardytos visuomenės grupės ir lietuvių tauta deramai atsakytų į minėtą iššūkį. Turi atsirasti tautinio kostiumo dirbtuvės, į šią gamybos sritį turi įsilieti laisvas privatus verslas ir net populiarioji kultūra. Visų pastangos turėtų būti nukreiptos į stiprinimą suvokimo, kad tautinis kostiumas yra svarbus mūsų tapatybei, vadinasi, tolesnei tautos egzistencijai, jos bendruomeniškumo dvasiai stiprinti. Simboliškas gali būti ir nusirengimas

Kuo leidyklą Baltos lankos sudomino šis projektas, kas paskatino imtis albumo leidybos darbo, pasakojo leidyklos direktorius Saulius Žukas. 2004 m. Baltos lankos išleido albumą Lietuvos karių uniformos ir lengvieji ginklai XX amžiuje. Savotiška leidybinė preliudija į albumą Lietuvių tautinis kostiumas.

S. Žukas prisipažino išsigandęs, kai šį albumą, gautą iš spaustuvės, paėmė į rankas: šokiravo raudona priešlapio spalva. Tačiau vartydamas knygą, ir ypač dabar Vilniaus mažajame teatre klausydamasis komentarų, suprato, kad priešlapį dailininkas labai gerai apgalvojęs: raudona spalva čia labai dera, nes jos buvo labai daug senoviniuose lietuvių tautiniuose drabužiuose.

Toliau S. Žukas atkreipė dėmesį į tai, kad svarbu ne vien apsirengimas, bet ir nusirengimas, apsinuoginimas arba kokių nors aprangos elementų nepanaudojimas. Šią mintį pagrindė Juozo Tumo-Vaižganto Dėdžių ir dėdienių ištrauka, scena, kai Severija ruošiasi į jos pačios paskirtą pasimatymą miške su tijūnu Geiše. Kaip Severija rengiasi: ji ne visai paiso kanono - vietoj pilkų kasdienių raištelių į bizus (kasas) šį kartą įpina visai naujus raudonus, pamiršta būtiniausius anų laikų apdaro dalykus - priekaištį ir skarelę, užtat apsivelka baltutėlaičius marškinius ir stikluotą (languotą) sijoną...

Drabužis - simboliškas dalykas. Jis reiškia ne tik socialinę padėtį, norą vienaip ar kitaip atrodyti, išryškinti vieną ar kitą kūno dalį, bet ir derinamas prie aplinkos, į kurią rengiamasi eiti. Tad Severija eina ne šiaip į pasimatymą, bet ir tam tikro išsivadavimo link, todėl atmeta kai kuriuos tradicinio drabužio elementus.Tauta dvasinio pakilimo akimirkomis

Albumo mokslinę taikomąją vertę, aktualumą ir naujumą išryškino Vilniaus dailės akademijos profesorė dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė. Ji labai vertina albumo sudarytoją T. Jurkuvienę ir jos bendražyges - juk jos formavo lietuvių tautinio kostiumo pateikimo koncepciją. Buvo labai svarbu pasirinkti prioritetus, esminius akcentus. Kaip pagrindas pasirinkti šventadieniniai drabužiai, t. y. tie, kuriuos kaimo žmonės vilkėdavo savo šviesiausiais ir tyriausiais gyvenimo momentais. Pirmiausia - melsdamiesi bažnyčioje, kai galėdavo bent kelioms valandoms užmiršti kasdienius darbus ir rūpesčius. Vidinė ir išorinė šventadieninių drabužių forma atsiskleidžia aukščiausia ir tauriausia savo būties forma. Todėl pirmą kartą išvydusi demonstruojamą šią kolekciją, A. Aleksandravičiūtė, kaip ir daugelis kitų renginio dalyvių, ant podiumo staiga pamatė ne žinomus Vilniaus inteligentus, bet nepaprastos kunigaikštiškos ar karališkos eisenos dalyvius. Tai visai suprantama, nes šie drabužiai pabrėžia, išryškina žmogaus orumą, iškilnumą.

Tautinis kostiumas, kaip retas kuris kitas atributas, atspindi pačią tautą. Tiksliau, tautos sampratą tam tikru istoriniu momentu - pabrėžia A. Aleksandravičiūtė. Šiuo atveju tauta parodyta dvasinio pakilimo momentu.

Kuo šis darbas šiuolaikiškas? Neįmanoma pateikti universalios tautiškumo formulės, arba bent optimalios, tinkamos visiems gyvenimo atvejams. Pavyzdžiui, kaip reikėtų pateikti tokį tautinį kostiumą, kuris aprėptų baltiškąjį sandą ir kitus to kostiumo išgyventus raidos momentus? Vargu, ar net didžiausias žinovas čia galėtų pateikti visus tenkinantį atsakymą. Šio projekto autoriai pasirinko tokį tautos kostiumą, koks buvo XIX a., t. y., savo nacionalinės savimonės brendimo metu. Tai atsispindi, anot A. Aleksandravičiūtės, ir jau pirktinėse tautinio kostiumo medžiagose, stulbinančiose baltose drobėse. Tai konkretus tautos gyvenimo laikotarpis su visomis laiko žymėmis. Labai gerai, kad nebuvo siekiama nepasiekiamo absoliuto, vienintelės tobulos ir stilizuotos formulės. Apsistota ties autentu labai aiškiai pasirinktame XIX a. laike.

Palankiai atsiliepdama apie knygos aiškumą, paprastumą, kurį deramai įvertins ir labai išprusęs, ir paprastesnių poreikių skaitytojas, prof. A. Aleksandravičiūtė siūlo pagerbti trejybę: kostiumų kolekciją ir ją teoriškai paaiškinančią knygą bei skaitmeninį knygos variantą; pastarąjį sukurti buvo išties nelengva.

Pabaigoje profesorė prisipažino truputį pavydinti teatro salėje sėdinčiai Austrijos ambasados atstovei: viešėdama jų šalyje ji matė tirolietiško tautinio kostiumo nešiojimo tradiciją, masinį vilkėjimą bent jau šventadieniais įvairiose šalies vietovėse. Norvegai taip pat šeimose saugo tautinių kostiumų komplektus, kuriuos perduoda iš kartos į kartą, puoselėja tautos tradicijas. Gal ir Lietuvoje tautinis kostiumas atgis kaip šeimos tradicijų tęsėjas?Kai dirbama
ranka rankon

Knygos autorė dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė, kostiumų dizainerė Danutė Keturakienė, dailininkė Laisvė Ašmonaitienė, fotografas Rymantas Penkauskas, knygos recenzentės habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė (jau amžinąjį atilsį), dr. Gražina Marija Martinaitienė, dailininkė Agnė Beinaravičiūtė, redaktorė Laima Patriubavičienė, vertėja į anglų kalbą Ieva Stasiūnaitė, angliško teksto redaktorius Tomas Nilas Mediodija (Thomas Niles Mediodija), skaitmeninės vaizdo plokštės programuotojas Sigitas Jonkus, dailininkė Audronė Lapinskienė, redaktorė Danutė Skersytė sudarė išties gerą bendraminčių komandą. Albumo pabaigoje galima rasti gana didelio būrio audėjų, siuvėjų, rankdarbių meistrų sąrašą. Tas moteris ir kelis vyrus T. Jurkuvienė siūlo laikyti šios knygos bendraautoriais, nes be jų indėlio knygos nebūtų.

T. Jurkuvienė pasinaudojo proga ir padėkojo daugiau kaip šimtui žmonių, daugiausia jaunų, moksleivių ir studentų, kurie keleri metai Centro darbuotojams padeda rekonstruotus tautinius drabužius demonstruoti ir populiarinti. Spintoje sukabinti kostiumai, kurie seniau buvo žymimi A1, Ž3 ir t. t., dabar pačių Centro darbuotojų tarsi sužmoginami ir vadinami Monika, Domas ir pan. Buvo nuostabu, kai mergina su modernia šukuosena ir šiuolaikiška apranga, užsivilkusi tautinius drabužius staiga sužibėdavo tarsi ateivė iš senos graviūros. ‘Mes nė nesuvokiame, kiek artimi savo genetine informacija, gal dar kitomis savybėmis, mūsų tolimiems protėviams’, - sako T. Jurkuvienė.

Elektroninio leidinio vertė gal net didesnė už albumo, nes mažiau patirites turintis, bet nuovokus žmogus, anot T. Jurkuvienės, gali labai daug ką pasidaryti pats arba eiti pas siuvėją ir reikalauti, kad padarytų vienaip ar kitaip.

Žinoma, tie keliolika darbo metų prie projekto centro vadovybei atrodė pernelyg didelė prabanga ir išlaidavimas, bet paveikdavo argumentai, kad ir kitose šalyse tokie albumai kuriami ne vienus metus. Tai nepabaigiamas darbas, nes tyrinėjimų erdvė toli gražu neišsemta. Teko žvilgčioti į kaimynus estus ir toliau esančius skandinavus - kaip jie tvarkėsi su tokiais projektais. Teko telktis šalies muziejininkus ir fondų saugotojus.

Ypač vyriškų kostiumų nebūtų pavykę atkurti be prof. dr. Vidos Kulikauskienės tyrinėjimų ir patarimų, kuriais iš pradžių tik ir teko remtis. Knygos leidybą rėmė ne vienas ministras D. Kuolys - visų kitų kultūros ministrų įnašas taip pat ženklus. Albumą parėmė Kultūros ir sporto rėmimo fondas, jo lėšomis buvo pagaminta drabužių kolekcija. Labai padėjo fabrikai Liteks, Audėjas. Šie rėmėjai parodė daug supratimo ir geranoriškumo, kuris nenuperkamas už jokius pinigus. Taigi pastangos sutelktinės, todėl ir rezultatas vertas pasigėrėjimo.Gediminas Zemlickas