Esu agronomas, kupiškėnas

Šiuose žodžiuose, ko gero, visa esmė: prisirišimas prie žemės, gimtojo krašto, pamatinių vertybių, be kurių žmogus jaustųsi lyg medis be šakų ir šaknų. Taip sakome apie Leoną Kadžiulį, profesorių, žolininkystės mokslo autoritetą, Lietuvos mokslų akademijos narį korespondentą, vieną iš Lietuvos mokslininkų sąjungos kūrėjų ir ilgametį Tarybos narį, daug metų vadovavusį Lietuvos mokslo tarybai, Gedimino ordino kavalierių. Vardyti būtų galima labai ilgai, bet visos žodžių girliandos galiausiai susilietų į pernelyg teisingų ir sausų sąvokų pynę, kuri nebejaudintų, nors ir atspindėtų tikrovę.

Gyvenimo ir veiklos viršukalnėje

Leonas Kadžiulis mini savo 80-metį, taigi įkopė į aukštą savo gyvenimo viršukalnę, kur kelioms akimirkoms galima stabtelėti, įkvėpti oro ir apsižvalgyti: nuo šio kalno toli matyti. Kartu su profesoriumi ir mums gera proga kvėptelėti šviežio oro, pamėginti apibendrinti savo pastebėjimus ir įspūdžius.

Leono Kadžiulio jubiliejų Lietuvos mokslų akademijos biblioteka pasitiko puikia paroda, kurioje įžvalgi akis galėtų išskirti svarbiausius mokslininko gyvenimo etapus, stotis ir tarpstotes, kurioms bėgantys metai suteikia vienokio ar kitokio prasmingumo. Parodos pavadinimas atskleidžia esmę: Esu agronomas. Tarsi grįžimas į pradžią, kai baigęs Kupiškio gimnaziją ir porą metų padirbėjęs Roblių (Rokiškio r.) pradžios mokyklos vedėju, 1945 m. L. Kadžiulis įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar - universitetas), o 1950 m. gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą su įrašu: ‘agronomas’.

Taip L. Kadžiulis galutinai buvo susietas su žeme, nors praktiškai agronomo darbo gabiam jaunikaičiui neteko daug dirbti, - tais pačiais metais. jis tapo Dotnuvos (Kėdainių r.) bandymų stoties moksliniu bendradarbiu, o 1952 m. įstojo į Lietuvos mokslų akademijos Žemdirbystės ir dirvožemio instituto aspirantūrą.

Galėtume nuosekliai ir atidžiai apžvelgti visus jubiliato gyvenimo tarpsnius, pasamprotauti, kaip visais laikais ir visomis santvarkomis svarbu paties žmogaus nuostatos bei siekiai, bet juk rašome apie gyvą ir labai gyvybingą žmogų, todėl gal svarbiau paieškoti kai kurių kitų gyvenimo spalvų bei atspalvių, tegu subjektyvių, bet užtat nesikartojančių.

Sutvertas ne kabinetams

Pradėjęs mokslinės veiklos kelią, L. Kadžiulis nuo kaimo ir gimtosios žemės niekur nepasitraukė. Kaip parodos atidaryme teigė Lietuvos MA viceprezidentė akad. Veronika Vasiliauskienė, L. Kadžiulio darbo vieta rečiausiai buvo kabinetas ir rašomasis stalas, nes tikroji jo mokslinė ir gyvenimo laboratorija buvo Žemdirbystės instituto pievos ir ganyklos, kur buvo auginamos daugiametės žolės.

L. Kadžiulis - vienas iš žolininkystės mokslo Lietuvoje kūrėjų. Turėjo labai autoritetingų pirmtakų ir bendražygių - Juozą Tonkūną, Petrą Vasinauską ir kitus. Pats L. Kadžiulis vėliau tapo pripažintu šios žemės ūkio mokslo krypties autoritetu, Valstybinės mokslo premijos laureatu, yra vadovavęs 17 mokslinių disertacijų. Lietuvoje buvo sukurta visa žolininkystės - pievų ir ganyklų - pašarų gamybos sistema. Tai didelis L. Kadžiulio įnašas ne tik į Lietuvos žemės ūkio mokslą, bet ir į žemės ūkio plėtotę. Akad. V. Vasiliauskienė neabejoja, kad visa tai atsispindės Lietuvos žemės ūkio mokslo raidoje. 1972 m., kai Lietuvos žemdirbystės institutas buvo pripažintas vienu geriausių tuometinėje Sovietų Sąjungoje, labai svarią vietą toje visumoje sudarė L. Kadžiulio darbai.

Būtent prof. Juozo Tonkūno ir jo darbų tęsėjo Leono Kadžiulio darbai vieni pirmųjų iš Lietuvos sugebėjo prasimušti kelią į tarptautinį pripažinimą. J. Tonkūnui ir L. Kadžiuliui tekdavo atstovauti visos tuometinės Sovietų Sąjungos mokslui tarptautiniuose kongresuose, iš kurių jie grįždavo praturtėję naujomis idėjomis - jas L. Kadžiulis stengdavosi diegti Lietuvoje. Tomis idėjomis ir patirtimi dažnai dalydavosi su savo mokiniais, kurių turėjo labai daug. Profesorius parengė aukštos kvalifikacijos žolininkystės mokslo tęsėjų.

Akad. V. Vasiliauskienė didžiuojasi, kad jai taip pat teko laimė būti viena iš L. Kadžiulio mokinių. Akademikę žavi tvirtas aukštaitiškas mokytojo mokslinis ir pilietinis stuburas. Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkams pakako drąsos parašyti laišką Sovietų Sąjungos tuometiniam lyderiui Nikitai Chruščiovui. Laiške paprieštarauta žemės ūkio mokslo politikai, kai buvo pareikalauta išarti daugiamečių augalų naudmenis, o jų vietoje sodinti kukurūzus. L. Kadžiulis kartu su kitais Žemdirbystės instituto vadovais ir mokslininkais buvo vienas iš minėto laiško autorių. Tokiam žingsniui galėjo ryžtis tik labai mokslo galiomis tikintys mokslininkai, turintys didelį pilietiškumo ir asmeninės atsakomybės užtaisą. Dabartinės kartos žmonėms sunku suprasti, kuo tai grėsė pavieniam mokslininkui ar net visam institutui. Faktiškai tai buvo pasipriešini mas voliuntarizmui ir ‘vienintelės neklystančios’ partijos tiesai. Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkai drįso išsakyti savo nuomonę, nes jautė atsakomybę ir už savo kuriamą mokslą, ir už Lietuvos ateitį.

Iš kadžiaus atsirado Kadžiulis

Savo dvasia L. Kadžiulis yra tikras humanitaras - jis savo gyvenimo neįsivaizduoja be knygos, meno ir muzikos. Tas įvairiapusiškumas ir padėjo profesoriui visa širdimi įsitraukti į Lietuvos Atgimimo veiklą. Bet kaip tada agronomija? Savo jubiliejinėje prakalboje L. Kadžiulis mėgino paaiškinti, kodėl yra toks, o ne kitoks, kodėl jaučiasi esąs pirmiausia agronomas ir kodėl tuo taip didžiuojasi.

Profesorius įsitikinęs, kad žmogaus likimą lemia trys svarbiausi veiksniai: genai, aplinka (plačiąja prasme) ir istorijos tekiniai. Tekinių įvaizdį - to profesorius neslepia - jis perėmė iš savo labai gerbiamo Mokytojo prof. Juozo Tonkūno. Kitaip tariant, į pasaulį atėjus žmogui, labai daug lemia būtent istorijos tekiniai, o lietuviams, atsidūrusiems ant Rytų ir Vakarų slenksčio, nuolat trypto ir mindyto, tie tekiniai dažnai sukosi kaip svarbiausi likimo lėmėjai.

Tikrą mokslininką visada ženklina minčių ir veiksmų nuoseklumas - tą savo prakalboje pademonstravo ir jubiliatas. Jis pradėjo nuo genų: tėvai buvo ūkininkai, tai byloja ir parodoje pateiktos nuotraukos, nors pavardė sufleruoja ką kita. Etimologija išduoda protėvius buvus galbūt visai ne ūkininkus: kadžius - tai avalynės meistras. Virto meistreliu, ir iš kadžiaus atsirado Kadžiulis, o iš pastarojo gal visai nesunku buvo tapti ir ūkininku.

Kaip sėmėsi tikrųjų vertybių

Pažymėsime, kad būsimojo profesoriaus mama ir tėtis buvo dainingi žmonės. Mama giedojo bažnyčios chore, tėvas iki gyvenimo pabaigos giedodavo kaimynų ir apylinkės žmonių laidotuvėse. Tad gal iš čia kilo ir profesoriaus potraukis muzikai.

Jubiliatas prisipažįsta, kad ir seserų įtaka jam buvusi nemenka. Jos abi filologės: viena - prancūzų kalbos dėstytoja, kita - lituanistė. Viena sesuo ragino mokytis užsienio kalbų, o kita saugojo nuo pernelyg didelių nuokrypių, lenkė prie gimtosios kalbos.

Brolis liko prie žemės, ūkininkavo, buvo kaimo dainininkas. Deja, jis jau iškeliavęs į amžinatvę.

Iš vaikystės ir šeimos atsineštų vertybių profesorius neišbarstė, ligi šiol jas vertina kaip svarbų emocinį turtą. Ką davė mokykla? Augo kartu su Kupiškio progimnazija; kai baigė, tai jau buvo gimnazija. Ir būtent prieškario Lietuvos gimnazija, - ypatingą jos dvasią profesorius prisimena ir labai vertina. Dar trylikos metų tapo įsitikinusiu abstinentu, o tai irgi kai ką pasako apie to meto mokyklos dvasią.

L. Kadžiulis didžiuojasi, kad buvo ateitininkas, nors A. Smetonos režimas ir buvo uždraudęs Ateitininkų organizaciją. Vis dėlto ji veikė nelegaliai, prisidengusi religijos būrelio vardu… Jubiliatas prisimena, kaip būdamas trylikametis, slaptame susirinkime su kitais aptarinėjo, kaip reikės dorai gyventi, tarnauti Tėvynei. Prisiminė savo mokytojus, kurie sugebėjo išaiškinti, kas yra gera ir bloga, tiesa ir melas, kur glūdi tikrosios vertybės, net jei okupantai teigia ką kita. Nepamiršo istorijos mokytojos, kuri vėliau buvo perkelta į atlietuvinamą Švenčionių kraštą. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais ši mokytoja kalbėjo ne vien apie valstiečių sukilimus ir pažangią darbininkų klasę, bet rasdavo progą įterpti vieną kitą vaizdingą pasakojimą apie kunigaikščius.

Profesorius teigia niekada nepamiršiąs ir lietuvių kalbos mokytojos, kuri vokiečių okupacijos metais, kai iš mokymo programos buvo išbraukta visa, kas tarybiška ir rusiška, prieš Kalėdų atostogas jam davė skaityti L. Tolstojaus Karo ir taikos keturtomį: ‘Mes nesimokysime, bet tu skaityk. Gal gyvenime pravers…’ Taigi per atostogas L. Kadžiulis neatsitraukdamas skaitė didįjį žmonijos romaną.

Ir visa tai paliko ne vien siaurą brėžį biografijoje, bet formavo sąžinę, gyvenimo suvokimą ir vertybes, kurios padėjo išlikti ir tada, kai gyvenimo tekiniai riedėjo traiškydami daugybės žmonių ir ištisų tautų likimus.

Kai pirmą kartą išvydo Dotnuvos laukus

L. Kadžiulis, aišku, išmoko ir laviruoti, nors buvo rengęsis ir ryžtingiems, vyro vertiems veiksmams. Dar neturėdamas aštuoniolikos, buvo pasirinkęs Lietuvos gynėjo likimą: ėjo į Vietinę rinktinę, iš jos buvo išsiųstas į Marijampolės kariūnų mokyklą. Vieną okupantą rengėsi palydėti, o kitą, ateinantį, pasitikti. Baigėsi tuo, kad Vietinė rinktinė buvo išblaškyta, kai kurie jos nariai žuvo. Tai paliko ryškių pėdsakų L. Kadžiulio gyvenime.

Penketą metų mokytojavo - taip siekė išvengti šaukimo į sovietų kariuomenę. Pasibaigus karui, stojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją, nors visi polinkiai rodė kelią į humanitarinio profilio aukštąją mokyklą. Kas, kokia jėga gyvenimo tekinius pasuko šia nenumatyta kryptimi? Pats jubiliatas pamėgino atsakyti į šį klausimą.

L. Kadžiulis stojo iškart į dvi aukštąsias mokyklas, į skirtingas specialybes: į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą, o atsargai buvo pasirinkęs Lietuvos žemės ūkio akademiją. Įstojo į abi. Kai rudenį teko rinktis, lėmė ūkininko prigimtis, kaip pats sako - širdies balsas, pirmą kartą išvydus Dotnuvos laukus. Buvo ir dar vienas motyvas: baigęs kalbą ir literatūrą, mokytojaudamas, per socialistinio realizmo rėmus privalėtų kartoti okupanto peršamą melą. Jautė turįs ir negrąžintą skolą gimtajam kaimui, todėl nuėjo į agronomiją.

Deja, viltys ėmė žlugti, kai 1948 m. Lietuvoje buvo paskelbta masinė kolektyvizacija. L. Kadžiulis jau kaip diplomuotas agronomas buvo nukreiptas į Dotnuvą. Matė tokių rezistentų, kokius šiandien sunku net įsivaizduoti. Didžiausiu iš jų laiko Petrą Vasinauską, kuris buvo labai atsparus dogmoms ir į žemdirbystę peršamoms voliuntaristinėms tiesoms. J. Tonkūnas tuo metu kalėjo Rusijos gilumos kalėjimuose, vėliau dar turėjo gyventi tremtyje, tad į L. Kadžiulio gyvenimą jis atėjo vėliau.

Rezistentiškų asmenybių aplinkoje

Tai štai toje rezistentų aplinkoje ir formavosi L. Kadžiulio asmenybė. Jį auklėjo, tiesa, ir vėliau užsienyje rengiami žemės ūkio mokslų kongresai bei konferencijos, į kurias jam buvo leista išvykti su kitais Tarybų Sąjungos respublikų mokslininkais. Kaip Dievo dovaną jubiliatas vertina tuos dorus ir garbingus kitų respublikų profesorius. Mat daugiausiai tai buvo žolininkystės mokslo atstovai, o tai visai atskira žmonių ‘rūšis’. L. Kadžiulis prisimena, kaip baisiausiais bet kokios laisvesnės minties persekiojimo metais akad. Ivanas Larinas visos Tarybų Sąjungos žolininkų suvažiavime pasakė tokius žodžius: ‘Su didžiausia gėda ir apgailestavimu tenka pripažinti, kad tarp mūsų mokslo darbuotojų yra tokių pataikūnų, kurie linkę pirmieji užtraukti netikusią valdžios dainą’.

Visiškai natūralu, kad Atgimimo metais L. Kadžiulis bemat ‘susidėjo’ su pertvarkos mokslo organizacinėje veikloje siekiančia Lietuvos mokslininkų sąjunga, ėmė su kitais rengti naują ir labai pažangų Mokslo ir studijų įstatymą, paskui veikė naujai įkurtoje Lietuvos mokslo taryboje. Džiaugėsi, kad pavyko su visu Lietuvos mokslu išgyventi labai sudėtingą ir išties daug jėgų pareikalavusį mūsų šalies gyvenimo tarpsnį. Per mokslui atseikėto gyvenimo metus nuveikta daug, tačiau ir šiomis dienomis profesoriaus nepamatysi sėdinčio sudėjus rankas. Jis tebėra aktyvus mokslo bendruomenės narys, ekspertuoja patikėtas mokslines problemas Lietuvos mokslo taryboje, Lietuvos valstybiniame mokslo ir studijų fonde, Lietuvos mokslų akademijoje. Jaučia, kad daugybė darbų laukia priešakyje, o 80 gyvenimo metų - tikrai dar ne pabaiga… Šiuos profesoriaus žodžius palydėjo karšti sveikintojų plojimai.

Gediminas Zemlickas