MOKSLASplius.lt

Ekspedicija prie Grenlandijos ledynų (2)

Pradžia Nr. 15.

Prof. habil dr. Valentinas BALTRŪNAS


Pažintis su kontinentinio ledyno šalimi Grenlandija prasidėjo dar lėktuve, kai iš vienuolikos kilometrų aukščio pamatėme rytinę salos kalnuotą pakrantę, kuri netrukus paniro po stora ledo danga. Tai vienur, tai kitur iš po ledo kyšojo palaidotų kalnų viršukalnės, kurios vakarų kryptimi vis mažėjo ir mažėjo. Beveik ties poliariniu ratu (speigračiu) skrendant virš kelių kilometrų storio ledyninio skydo matėsi begalinė ledo dykuma, sueižėjusi gausiais lūžiais, liudijančiais didelę įtampą ledo dangoje ir jos dinamiką. Artėjant prie ledyninio skydo vakarinio pakraščio kai kur pamatėme prabėgusios vasaros požymių – išdrykusių seklių žydros spalvos ežerų. Vakariniame ledyninio skydo pakraštyje ledo šarvas gana staigiai žemėja ir plonėja, susiskaidydamas į gausius įvairios konfigūracijos ledyninius liežuvius, tarp kurių ir mūsų pirmasis tyrimo objektas – Raselo ledynas. Dar už kelių dešimčių kilometrų leidžiamės Kangerlusuako orouoste, kuris dar neseniai buvo JAV karine baze.

Kaip ir praėjusiais metais, mus pasitiko Danijos Poliarinio centro Kangerlusuako tarptautinės mokslo paramos (Kangerlussuaq International Science Support, KISS) bazės vadovas Basas Vengtoftas (Basse Vaengtoft). Po pusvalandžio, jau išsikrovę savo krovinį bazėje, pradedame įsikūrimo darbus ir mums būtino automobilio paieškas. Kitą dieną, pasiėmę dalį krovinio (palapines, miegmaišius, ledkirčius, virves, bandinių maišus ir pan.), visureigiu kalnų keliukais pajudėjome Grenlandijos ledyninio skydo link. Skersai keliukų gurgiantys sraunūs upokšniai, pakelėse tyvuliuojantys ežerai, už jų ir tarp jų stūksantys pusės kilometro aukščio kalnai, dešinėje likęs mus dominantis Raselo ledynas ekspedicijos naujokams padarė didelį įspūdį. O kartą jau buvusiųjų (V. Baltrūno ir P. Šinkūno) akys šiose vietose įdėmiai varstė Raselo ledyno pakraštį, dažnai atitvertą nuo žiūrovų aukštais moreniniais gūbriais, srauniomis tirpsmo vandenų upėmis ir prieledyniniais ežerais. Juk reikės prie šio „nenuoramos“ prieiti, surasti ledyno apatinėje (bazalinėje) dalyje didesnes atodangas, jose paimti moreningo ledo mėginius laboratoriniams tyrimams ir atlikti kitus bandymus.

Beveik privažiavę ledyninį skydą, savotiškame „kampe“ tarp Raselo ir Isunguatos ledyninių liežuvių, lipame iš automobilio ir toliau kulniuojame per ledyno paliktas morenines sąvartas pėsčiomis. Įspūdis toks, tarsi eitume per milžinišką apleistą žvyro karjerą: vandeniu užpiltos daubos, įvairiausių formų kalvos, pylimai, keteros, kurių viduje kai kur švyti dar neištirpęs ledas. Reikia manyti, kad nykstant ledynui Lietuvoje kraštovaizdis buvo panašus.

Štai mes ir ant didžiojo ledyninio skydo! Dar kelis kilometrus jo banguotu ir kauburiuotu, gausių upeliukų išraižytu paviršiumi kylame aukštyn.

Numatyti bent kelių krypčių tyrimo darbai. Bene pagrindinis, dar pernai pradėtas – tai bazalinio ledo moreningos (nuotrupinės) medžiagos, iš kurios vėliau susidaro Lietuvoje plačiai paplitusi tanki dugninė morena, ypatumai. Dėmesio laukia ledyno ir jo tirpsmo vandenų suklostytos nuosėdos, jų paliktos reljefo formos, kartais labai panašios į mūsiškes Lietuvoje. Pirmasis atidaus tyrimo objektas – Raselo ledyno galas, kur palei sraunios upės pakrantę atsidengia ledyno bazalinis ledas. Tenka dėtis šalmus, autis guminiais batais, darbuotis ledkirčiu ir kirvuku, kol iš akmeningo ledo prikapojame pusmaišį tirpstančios medžiagos tyrimams. Tą dieną tyrinėtojų brigadai užteko sveikatos paimti tik septynis mėginius. Vakarojimas prie laužo dundančio ledyno pašonėje, vėsoka naktis (buvo beveik šalna) ir vėl darbas kitą dieną. Prieš akis dar visa savaitė tokio malonumo. Be abejo, dairėmės po kalnus ir stačias ledyno sienas, pasisekė nufotografuoti gražuolius elnius ir susimasčiusius avijaučius prieledyninėje tundroje. Ekspedicija įsibėgėjo.

Bus daugiau

 


Nuotraukoje: Prieledyninio ežero idilija netoli Raselo ledyno