MOKSLASplius.lt

Konektikutas artėja prie Lietuvos (2)

Neabejoju, kad nėra lengva, bet reikia siekti pokyčių. Apie tai nemažai esu diskutavusi su Vaiva Vėbraite, kuri yra dirbusi Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus patarėja, buvo švietimo ir mokslo viceministre. Mūsų nuomonės sutampa: labai svarbu įvertinti, kas švietimo srityje pažangaus padaryta užsienio šalyse ir tą patirtį pritaikyti Lietuvoje. Kai kitoje sistemoje nedirbę mėgina sukurti reformos kriterijus, naudotis užsienio patirtimi, tokios pastangos gali atrodyti pernelyg sudėtingos. Tačiau mums, susipažinusiems su JAV švietimo sistema, tai nesudaro ypatingų sunkumų.


Jums nesudaro, bet Lietuvos švietimo srityje dirbantiesiems tie nauji reikalavimai gali atrodyti nelogiški ir net nepriimtini.


Išties tai ir yra didžiausia problema, nes skirtingai atrodo tie patys dalykai vertinant iš Lietuvos ir kitų šalių pozicijų. Lietuvoje ministerijų sudarytos struktūros labai nepaslankios, nes labai daug nurodymų, reglamentavimo. Tie patys kriterijai turi būti visur vienodai taikomi, nes veikiant lanksčiai būtų galima gauti optimalesnių rezultatų. Nenoras keisti įprastą sistemą, pritaikyti pasaulinę patirtį Lietuvoje dar labai stiprus. Sunku nugalėti tą nenorą. Man tai panašu į mūsų įkurtos organizacijos Baltnet veiklą: daug kas gali atrodyti labai sudėtinga ir neįveikiama. Tačiau gerai apgalvojus ir parengus veikimo planą, daugelį sunkumų pavyksta išspręsti. Atsivežėme amerikiečius, ir jie pamatė, kad Lietuvoje yra daug fizikų, kurie dirba panašiose srityse kaip ir JAV fizikai – Konektikute, Masačusetse, tad vieniems kitus suprasti nėra sunku. Lietuvos fizikams reikia vienokios ar kitokios aparatūros, o amerikiečiams reikia problemas suvokiančių ir jas spręsti mokančių veiklių darbuotojų. Atsiranda tarpusavio supratimas ir bendros veiklos galimybės. Tereikia susieti tą abipusį interesą, o tai mes ir stengiamės daryti.

Neabejoju, kad panašiai gali veikti ne tik fizikai, bet ir medikai, taip pat mūsų šalių švietimo sistemų darbuotojai. Visada naudinga perimti gerą patirtį ir ją prisitaikyti.


Bet ar nesibaigs taip, kaip ligi šiol ir vyko? Mūsų gabiausi fizikai pasipustę padus išrūks į Konektikutą, o Lietuvoje ir tų pačių neteksime. Kad taip mūsų fizikams davus darbo pačioje Lietuvoje, o ne vilioti į Užatlantę?


Mes būtent to ir siekiame. Norime, kad jie gautų užsakymų ir juos vykdytų Lietuvoje. Ir kad užsieniečiai čia galėtų atvykti į konferencijas, seminarus, pasitarimus. Pagaliau juk ir telekonferencijas dabar galima rengti, tad ne visada būtina vieniems pas kitus važinėti. Tačiau labai svarbu rasti bendrus veiklos tikslus, sudaryti bendrus projektus, kurie naudingi abiem šalims.


Fantastiškų galimybių kraštas – nejau Lietuva?


Lietuvoje matau didelę pažangą, jūs patys to nė nejaučiate. Šalies viduje susiduriate su didele biurokratija, ir jos išties pernelyg daug, ji nepaprastai bjauri. Tiek bjauri, kad daugeliui atima bet kokį entuziazmą veikti. Tačiau jeigu sugebi tą biurokratiją „pramušti“ arba apeiti, tai Lietuvoje atsiveria fantastiškos galimybės. Tokių galimybių nerasi niekur. Išvažiavau į JAV kupina optimizmo, nes buvau pakviesta dirbti universitete, bet įsitikinau, kad ten prasimušti labai sunku. Reikia labai didelės kompetencijos, nes nepaprastai didelė konkurencija, niekas neskuba tavęs pripažinti, visai nesvarbu, su kokiais garbės vardais ar moksliniais laipsniais atvyksi. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano diplomai buvo priimti, įvertinti, bet už visa tai turi atidirbti, įrodyti savo kompetenciją. Niekas rankas ištiesęs tavęs Amerikoje nelaukia.


Savo laimę siūlote mums kalti Lietuvoje?


Manau, jog šiandien savo norus įgyvendinti jauni ir gabūs žmonės galės pirmiausia Lietuvoje, o ne užsieniuose. JAV šiuo metu pastebimi didelės ekonominės krizės požymiai, gana rimta ir politinė krizė. Tą tvirtinu iš savo pačios pastebėjimų. Neišspręstos įvairios tarptautinės problemos, nerimas apėmęs visuomenę, ir tai jau tapo kone socialiniu klausimu. Dabartinės JAV ekonominės sąlygos ir bendra psichologinė atmosfera nėra palankios lengvai įsikurti, ypač emigrantams. Reikia didesnio įdirbio ir paramos iš šalies. Man pasisekė, nes jaučiau didelę paramą iš kolegų amerikiečių. Sunku pasakyti, gal dirbdama Lietuvoje būčiau daugiau pasiekusi.


Dar nespėjau paklausti, kur šiuo metu dirbate? Ligi šiol vis kalbėjome apie Jūsų visuomeninę veiklą.


Turiu aukščiausią profesoriaus poziciją (tenure) privačiame katalikų universitete, dirbu keliose programose, taip pat medicinos mokykloje (University of Connecticut School of Medicine) dėstau kardiologiją ir atlieku klinikinį-mokslinį darbą. Hartfordo ligoninėje Aritmijų centre tęsiu mokslinį darbą elektrofiziologijos ir aritmijų srityje.


Amerikiečiai jau pastebi

Dar rūpi sužinoti, kaip pagal „Baltnet“ organizacijos programą amerikiečius pažindinsite su mūsų kaimynių Latvijos ir Estijos mokslo bei verslo galimybėmis.


Mūsų siekis labai rimtas, sieksime jį įgyvendinti kaip realų projektą. Norime, kad amerikiečiai į Baltijos valstybes žvelgtų kaip į tris skirtingus kraštus. Rugsėjį Konektikuto valstijoje rengsime Baltijos dieną, kurios metu pristatysime savo organizacijos nariams, rėmėjams ir kitiems amerikiečiams Baltijos šalių galimybes. Pakviesime šių šalių ambasadorius ar bent konsulus, kad jie pristatytų savo šalių ekonomikos, kultūros galimybes, supažindintų su istorija. Pakviesime vietos lietuvių, latvių ir estų organizacijų vadovus, kad jie taip pat talkintų tame renginyje.

Norime, kad Baltijos kraštai būtų pristatyti kaip saugūs verslo plėtrai, lengvai pasiekiami ir iš Konektikuto sostinės Hartfordo oro uosto Bradley, kuris yra pusiaukelėje tarp Niujorko ir Bostono. Pradėjus vykdyti skrydžius iš Hartfordo oro uosto į Amsterdamą, sutrumpėjo kelionės laikas ne tik į Europą, bet ir į Baltijos šalis, nes nebereikia važiuoti į Niujorką ir gaišti eilėse.


Lietuva priartėjo prie Konektikuto?


Tikrai taip. Taip pat priartės Latvija ir Estija.


Iš kur semiatės žinių apie Lietuvos mokslą?


Daugiausia remiamės internete randama informacija, žinome, kokios prioritetinės sritys ar mokslo kryptys, kaip plėtojama pramonė, kokios svarbiausios įmonės ir kokios šalys labiausiai domina užsienio investuotojus. Tą informaciją mes irgi platiname, laukiame, kas susidomės. Pradėjome nuo vienų projektų, vėliau pereisime prie kitų. Kol kas idėjų stygiaus nejaučiame, teks į projektų vykdymą įtraukti vis daugiau žmonių. Stengiamės, kad tai būtų Naujosios Anglijos lietuviai, norime jiems sudaryti galimybę vykdyti mūsų bendrą misiją.

Esame Niujorke įsteigtos Amerikos–Lietuvos verslo tarybos nariai, palaikome ryšius. Žinome, kokius užsakymus gauna ši taryba, gavę užsakymus per Baltnet, kai kuriuos galėsime perduoti niujorkiečiams. Esame aptarę tokį bendradarbiavimą, pažįstame asmenis, kurie tai veiklai galėtų skirti daugiau laiko.


Kaip „Baltnet“ organizacijos siekius susiesite su Pasaulio lietuvių bendruomenės, kuriai taip pat atstovaujate, veikla?


Misija ta pati: pristatyti pasauliui Lietuvą, atstovauti ir tarnauti Lietuvai. Būnant Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos nare man labai svarbu žinoti, kaip mes atstovausime bendram tikslui užsienyje gyvenantiems lietuviams, kuo galim Lietuvai padėti ir kuo Lietuva gali padėti mums. Tik bendradarbiaudami galime ką nors pasiekti.


Labai geras pagrindas konkrečia veikla pagerinti tarptautinį Lietuvos įvaizdį, įlieti šviežio kraujo į Lietuvos bendradarbiavimą su išeivija.


Man atrodo, kad mūsų tikslai kilnūs, jokio pelno ar naudos sau iš tos veiklos nesiekiame.


Didžiausias pelnas – pasitenkinimas savo ir bendraminčių veikla. To ir leiskite Jums palinkėti.


Pasitenkinimą jaučiame. Amerikiečiai mus jau pastebi ir atskiria, o taip yra dėl to, kad atstovaujame Baltijos kraštų interesams. Kas gali būti geresnio ir garbingesnio.


Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

 



Nuotraukoje: Profesorė, medicinos daktarė Dalia Giedrimienė „Šekspyro“ viešbutyje bendrauja su „Mokslo Lietuvos“ atstovu