Kaip brendo Lietuvos matematika (1)

Liepos 27-ąją mūsų žymiajam matematikui, tikimybių teorijos ir skaičių teorijos mokyklos Lietuvoje kūrėjui, buvusiam ilgamečiam Vilniaus universiteto rektoriui akad. Jonui Kubiliui sukanka 85-eri. Tačiau profesorių kalbinome ne jubiliejaus proga. Vyko 9-oji tarptautinė Vilniaus tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencija, skirta akad. Vytautui Statulevičiui, akad. Jono Kubiliaus mokiniui, atminti. Akad. Jonas Kubilius taip pat dalyvavo konferencijos atidaryme ir tarė prakalbą. Buvo sunku susilaikyti nepakalbinti profesoriaus. Tuo metu dar nė nemąstyta apie artėjantį jubiliejų. Vadinasi, J. Kubilių kalbinome jam įprastoje darbinėje aplinkoje, reikšmingame matematikų renginyje. Ar reikia akivaizdesnio įrodymo, kad mūsų garbusis matematikas vis dar yra profesinės veiklos sūkuryje.

Kai Berklio konferencijos išseko

Mūsų gyvenime mitų daug, moksle taip pat. Apie ryšį su to paties pavadinimo Berklio konferencija štai ką galėčiau pasakyti. Berklyje buvo rengiama ne viena tokia konferencija. Tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos buvo tuo įdomios, kad jas rengė žydų tautybės prof. Ježis Neimanas (Jerzy Neiman), kilęs iš Lenkijos. Atrodo, buvo baigęs Charkovo universitetą, galiausiai atsidūrė JAV. Su J. Neimanu susipažinau 1965 metais. Tada mėnesį teko praleisti Berklyje, dalyvauti ir J. Neimano organizuotame simpoziume. Pranešimo skaityti neteko, užtat klausiausi kitų kalbėtojų.

Tie simpoziumai turėjo pasisekimą. Vėliau J. Neimano jėgos seko, jis liovėsi organizuoti tas konferencijas. Paskutinė J. Neimano organizuota konferencija Berklyje vyko 1969 metais. Tada ir buvo pasiūlyta konferencijas tęsti Tarybų Sąjungoje. Mat šioje valstybėje tikimybių teorijos mokslo lygis buvo labai aukštas, ko gero, kaip niekur kitur pasaulyje. Ypač gerai buvo išplėtota teorinių skaičiavimų sritis.

Matyt, būta ir priežasties?

Reikėtų prisiminti senas Rusijos matematikos mokslo tradicijas, Pafnutijaus Čebyšovo (1821-1894 m.), Andrejaus Markovo (1856-1922 m.), Aleksandro Liapunovo (1857-1918 m.), gerokai vėliau Aleksandro Chinčino (1894-1959 m.), pagaliau Andrejaus Kolmogorovo, Boriso Gnedenkos (1912-1996 m.) pavardes. Galima ilgai vardyti. Vakaruose nebuvo tokio masto matematikos asmenybių.

Varžantis Rytams ir Vakarams, Tarybų Sąjungoje išaugo jaunoji tikimybininkų karta. Taškente, Tbilisyje, Jerevane buvo rengiamos sąjunginės tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos, viena jų - šeštoji - vyko Vilniuje. Visai natūraliai kilo mintis: jei amerikiečiai 1969 m. nustojo rengti Berklio konferencijas, tai kodėl mums savo šalyje neužpildžius šios nišos?

Tačiau maskviečiai nesiekė būti organizatoriais. Jie mėgo nuvažiuoti į kitų organizuotus renginius, pasisvečiuoti, pabūti svarbiais ponais. Iš jaunesnių matematikų tikimybininkų Maskvoje tuo metu reiškėsi labai gabus Jurijus Prochorovas. Jis buvo Vytauto Statulevičiaus amžiaus, abu gimę 1929 metais. A. Kolmogorovas gana anksti pasiekė, kad J. Prochorovas būtų išrinktas į TSRS mokslų akademijos tikruosius narius, kad būtų kuo remtis Akademijoje. Suprantama, A. Kolmogorovas buvo vyresnio amžiaus, be to, turėjo mažiau laiko organizaciniams reikalams - buvo tikras mokslininkas.

Pamenu, pasklido kalbos, o mes kartu su maskviečiais palaikėme mintį, kad tas konferencijas reikėtų pradėti organizuoti Tarybų Sąjungoje.

Kaip prasidėjo Vilniaus konferencijos

Kadangi patys maskviečiai nepageidavo organizuoti konferencijų, kilo klausimas, kam perkelti visą organizacinę veiklą? Įvairias konferencijas mielai rengdavo Taškentas, bet Uzbekijos matematikai buvo labai vidutiniai. Pamenu, apie Vidurinės Azijos aukštųjų mokyklų absolventus draugiškai sakydavome: jų diplomas - tai mūsų brandos atestatas, jų mokslų kandidatas - tai mūsų universiteto diplomantas... Maždaug taip ir buvo. Tačiau mes gerai sutikdavome, gana daug padėdavome Vidurinės Azijos matematikams.

Jei taip, tai iš kur tas didžiulis noras organizuoti konferencijas, ir dar tarptautines?

Noras suprantamas - galimybė pasirodyti. Tai irgi mokslinio gyvenimo prestižo dalis. Jeigu konferencija svarbi, tai ir organizatoriai atrodo kaip labai dideli mokslininkai. Panašių tendencijų yra visur, buvo ir Vilniuje. Sunku išvengti noro pasirodyti, juolab, kad tikimybių teorijos atstovai jau buvo pakankamai sustiprėję.

Suprantama, teisė rengti tokias konferencijas buvo ‘pramušta’ aukštybėse - TSKP Politiniame biure, bet tai padarė patys maskviečiai. Paskui reikalai sukosi TSRS MA prezidiume. Turiu išsaugojęs viso to vyksmo dokumentaciją. Mus pasiekė TSRS MA prezidiumo nutarimas, įpareigojantis Vilnių pradėti organizuoti konferencijas. Po trijų savaičių tas nutarimas pakeistas kitu, pataisytu. Buvo patvirtintas organizacinis komitetas.

Ar Vilniaus nuomonės buvo paisoma?

Reikalus spręsdavome kartu, tardavomės, bet kai nutarimai būdavo priimami ‘aukščiau’, mūsų niekas nekviesdavo. J. Prochorovas buvo paskirtas organizacinių komitetų pirmininku, o pavaduotojais paprastai būdavo V. Statulevičius, J. Kubilius, L. Bolševas (jau miręs) ir keli visokio plauko valdininkai, kurie tvarkė TSRS MA skyrius, atsakingus už ryšius su užsieniu. Jie buvo įtraukiami į organizacinį komitetą kaip pavaduotojai.

Nejau iš Lietuvos matematikų tarp organizatorių buvo tik J. Kubilius ir V. Statulevičius?

Moksliniu sekretoriumi tose konferencijose būdavo prof. Bronius Grigelionis. Organizacinio komiteto narių pavardžių - ištisi du puslapiai, nes reikėdavo surašyti tos srities specialistus iš visos Tarybų Sąjungos, ypač užimančius aukštesnes pareigas. Visi ryšiai su užsieniu ėjo per Maskvą, TSRS MA, nes tuometinė Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerija neturėjo jokių galių, buvo tik iškaba. Mat reikėjo pasauliui deklaruoti, kad Lietuva - nepriklausoma valstybė.

Prisimenu, atėjo raštas, kuriame buvo sakoma, kad mes turime teisę iš užsienio pakviesti į Vilnių 8 kapitalistinių šalių matematikus.

Juokinga.

Žinoma, juokinga. Vis dėlto pakviesdavome daugiau, pasinaudodavome Lietuvos kultūrinių ryšių su užsieniu draugija, kitais kanalais. Taigi užsieniečių paprastai būdavo gerokai daugiau kaip 8. Vilniaus universitetas pasinaudodavo sutartimis su socialistinių šalių universitetais. Taigi pavykdavo pasikviesti ne taip jau mažai užsieniečių.

Atlapaširdiškumas moksle - ne visada dorybė

Žinoma, nes būdavo užmezgami moksliniai ryšiai. Tada dažnai būdavo kartojama, kad štai, jeigu aš turiu obuolį ir atiduodu jį kitam, tai obuolio nebeturiu. O jeigu turiu idėją ir ja pasidaliju, tai abu turime po idėją. Bendravimas, taip pat užkulisinis, buvo svarbiau ir už oficialius pranešimus.

Ar tas ‘pasikeitimas idėjomis’ su Vakarų mokslininkais uždaroje tarybinio mokslo sistemoje nebuvo pernelyg vienpusis? Gal ir buvo skatinama gauti idėjų, bet nebuvo rekomenduojama atskleisti savas? Nors matematikos moksle tai tikriausiai nebuvo taip akivaizdu?

Kiekvienas mąstantis matematikas, jeigu turi idėją ir žino, kaip ją reikėtų įgyvendinti, jos per daug negarsina, nes gali ir likti tik su idėja, o kitas ją išspręs. Užsienio šalyse ir dabar yra nemažai tokių gudruolių. Beje, tokia sistema gyvavo ir Maskvoje.

Žinoma, labai svarbu ir idėjos, ne vien jų sprendimo būdai. Vilniaus konferencijose dažniausiai kalba sukdavosi apie teorinius dalykus. Ne paslaptis, kad Tarybų Sąjungoje matematinė statistika buvo neaukšto lygio, kitaip negu tikimybių teorija. Tai priklausė ir nuo tuometinės šalies ekonomikos. Apskritai visa kita tarybinė statistika buvo politizuota, ja nebuvo galima pasitikėti. Matematinės statistikos srityje nuveikta ir gerų darbų, bet grynai teorinių, o taikomieji darbai buvo menki, nes niekam jų nereikėjo. Ar tarybinei pramonei reikėjo naujų idėjų? Ne, reikėjo tik kuo daugiau gaminti, nes nuolatinio deficito sąlygomis būdavo sunaudojamas bet koks šlamštas. Ne vienoje, tai kitoje srityje.

Tarpukario Lietuvos matematika - tik pasirengimas mokslui

Pradininku teko būti man, o paskui įsitraukė ir V. Statulevičius. 2006 m. išėjusioje knygoje Matematika Lietuvoje po 1945 metų (išleido Matematikos ir informatikos institutas) esu išdėstęs, kaip pokario Lietuvoje prasidėjo matematikos mokslo raida; jai parašiau pirmą įvadinį straipsnį. Lietuvoje tarpukaris - pasirengimo laikotarpis matematikos mokslui rastis. 102 Vytauto Didžiojo universiteto matematikai gavo diplomus, bet jie dirbo vidurinėse mokyklose, ir bent kiek didesnio mokslo dar nebuvo siekiama.

Tikro mokslo tada ir negalėjo būti. Šimtą kartų sakiau ir dar pakartosiu: neužtenka susirasti daržinę, prikalti lentą su užrašu ‘Universitetas’ ir suvaryti studentų būrį. Tai dar ne universitetas. Kaune per 20 nepriklausomybės metų buvo nuveikta labai daug, bet tai mokslui buvo tik parengiamasis darbas.

Ar tarpukario Lietuvos valstybėje jau buvo poreikis turėti matematikos mokslą?

Didesnio poreikio nebuvo, trūko jėgų. Nebuvo mokslinių tyrimų institutų, pramonei matematikų nereikėjo, vienas kitas galėjo dirbti nebent banke, draudimo bendrovėje. Daugiausia matematikų reikėjo mokykloms.

Pagaliau maža buvo turėti matematiko diplomą. Tie Lietuvos matematikai nebuvo dirbę universitetuose, tad apie kokį matematikos lygį galima kalbėti.

Ko reikia geram aukštosios mokyklos dėstytojui matematikui?

Reikia būti mokslininku ir turėti to darbo patirties. Kadangi tarpukario Kaune nebuvo nei vieno, nei kito, buvo paskelbtas konkursas. Jį laimėjo ir į Vytauto Didžiojo universitetą atvyko vokietis matematikas Otas Folkas (Otto Volk, 1892-1989 m.). Jis Kaune dirbo 1923-1930 metais. Buvo dvasininkas, vienuolis, bet iš universiteto nuolat reikalavo didesnės algos, nors jo atlyginimas ir taip buvo didesnis negu kitų dėstytojų.

Vienas pirmųjų baigusių universitetą vietinių studentų buvo Petras Katilius (1903-1995 m.). Jam buvo parūpinta Aleksandro von Humboldto stipendija. Jis išvyko į Heidelbergo universitetą Vokietijoje, H. Lybmano vadovaujamas parašė ir 1929 m. apgynė disertaciją, bet tuo jo tikrasis mokslas ir baigėsi. Užtat buvo labai geras dėstytojas, įgijęs daktaro laipsnį, pokariu daug metų dėstė Vilniaus universitete.

Antras Kauno universitetą baigęs matematikas buvo Otonas Stanaitis (1905-1997 m.). Jis trumpai buvo evangelikų vyskupas, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, iš ten - į JAV, dirbo Sent Olafo koledže (Nortfylde), apgynė daktaro disertaciją, tapo profesoriumi. Beje, ją apgynė pas O. Folką, kuris iš Kauno išvyko į Viurcburgą, ten dirbo universitete ir kitur.

Dar buvo vienas žydų tautybės studentas Abromas Jankelis Jokūbas Gliksonas (1908-?), kuris parašė, apgynė disertaciją iš matematikos srities, bet iškart išvyko į Izraelį. Dirbo Haifos universitete. Dar buvo dr. Kazimieras Miecevičius (1902-?), man teko skaityti jo disertaciją. Galiu pasakyti, kad mano diplomantai rašydavo stipresnius darbus. K. Miecevičius iš literatūros surinko matematiko Pikaro (Picard) vardu pavadintos teoremos įrodymus, metodiškai gražiai išdėstė - štai ir disertacija. Buvo mokytojas, aukštojoje mokykloje nedirbo.

Vertas paminėti Gerardas Žilinskas, apgynęs disertaciją Mančesteryje, Didžiojoje Britanijoje.

Taigi tarpukaris - tik Lietuvos matematikos kūrimosi laikotarpis. VDU nuopelnas tas, kad parengė pirmuosius kadrus ir sudarė šiokius tokius matematikos mokslo pagrindus, bet paties mokslo ten beveik nebuvo. Gal daugiau mokslo buvo humanitarikoje, nes tai kita specifika.

O fizika?

Fizikai buvo nuveikę kai kuriuos darbus, bet dažniausiai tobulindamiesi užsienyje. Tarkime, Vincas Čepinskis dar prieš nepriklausomybę buvo dirbęs Dmitrijaus Mendelejevo laboratorijoje. Buvo gabus žmogus, parvažiuodamas atsivežė šiokius tokius mokslinio darbo įgūdžius. Bet Kaune nebuvo jokių laboratorijų ir tradicijų.

Kas buvo Kauno universitetas? Asmenys, kuriems nepavyko atkurti dar caro laikais XIX a. uždaryto Vilniaus universiteto, atvyko į Kauną ir šiame mieste įkūrė universitetą. Iš tiesų tai buvo Vilniaus universiteto tęsinys, nors kauniečiai ir širsta dėl tokios traktuotės.

Vilniuje norėta prestižinio universiteto

1919 m. lenkai, įkūrę Stepono Batoro universitetą, rado plikas Vilniaus universiteto pastatų sienas. Kone 100 metų (nuo 1832-ųjų) universitetas buvo uždarytas, ne kažin kokie buvo ir išlikę universiteto pastatai. Vėliau lenkai šį tą nuveikė: įdėjo daug lėšų, surinko neprastą profesūrą. Lenkai norėjo, kad Vilniaus universitetas būtų prestižinis. Tuo buvo reiškiama jų ‘teisė’ į Vilniją. Taigi lenkai iš kitų Lenkijos vietų į Vilnių siuntė gerus profesorius, taip pat du trečdaliai studentų buvo atsiųsti iš Lenkijos. Vietinės kilmės profesūros Vilniuje tarpukariu beveik nebuvo, lietuvių studentų buvo labai mažai. Apskritai lietuviams Stepono Batoro universitete buvo taikoma numerus clausus. Vis dėlto tenka pripažinti, kad lenkai Vilniaus universitete padarė reikšmingų darbų. O Kaune viską reikėjo pradėti nuo nulio. Vertinant galima teigti, kad buvo nuveikta labai daug.

Bus daugiau

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas