Mažas berniukas su dideliu batu rankose (2)
Romantiškos praeities paukščiai
Galima įtarti, kad tuo metu Vilniuje Romano mama buvo ne vienas toks romantiškas paukštis iš praeities. Triskart per savaitę mama vesdavosi Romaną į vyriškumo pratybas, o tam geriausia vieta buvo leitenanto Sverdlovskio maniežas. Ten rinkdavosi atitinkama publika: atsargos karininkai, dimisijos generolai ir šiaip visokio plauko jauni elegantiški dykūnai. Pats leitenantas Romaną mokė jodinėti, fechtuotis ir šaudyti pistoletu. Juk būsimajam karininkui ir ambasadoriui viso to prireiks, ir mama iš anksto tuo rūpinosi. Romanas buvo jauniausias leitenanto Sverdlovskio mokinys. Galime tik įsivaizduoti, kaip jis dviem rankom kelia milžinišką pistoletą, atremia į leitenanto ranką, įkvepia oro, nusitaiko, akimirkai sulaiko kvėpavimą ir šauna. Kitiems šauliams ir žioplinėtojams tikriausiai tai būdavo įspūdingas reginys. Bent jau kai mamytė su Romanu prieidavo prie tiro, visi damos akivaizdoje bemat pagyvėdavo. Pusvalandis šaudymo, pusvalandis fechtavimo rapyra, pusvalandis jodinėjimo, o galiausiai – gimnastika ir kvėpavimo pratimai. Visas karininko pasirengimo kursas.
Romanas darė akivaizdžią pažangą ir tuo džiugino leitenantą Sverdlovskį, o labiausiai – kampe cigaretę rūkančią mamytę. Leitenantas be galo žavėjosi Romano mama ir vis rasdavo progą ją užtikrinti, kad iš Romano padarys riterį. Bet tam nepakako karybos pamokų ir vaikščiojimo po laukus su kuprine, ko reikalavo leitenantas Sverdlovskis. Mama pasirūpino, kad sūnus būtų mokomas lotynų ir vokiečių kalbų. Anglų kalba dar nebuvo įgijusi autoriteto, bent jau mama manė ją esant tinkamą tik prekybai ir vartotiną labai menko polėkio žmonių.
Be visų šių kiekvienam vyrui naudingų pratybų Romanas su panele Gladys turėjo mokytis madingų šimio ir fokstroto. Kartais jam tekdavo net ir ištrauktam iš lovos greitai apsirengti ir gausiems mamos svečiams išraiškingai deklamuoti Lafonteno pasakėčias. Žodžiu, nuolatinė kone kovinė parengtis.
Mokyklą atstojo namų ugdymas
Ar bereikia sakyti, kad ši plati mokymo programa susiurbdavo visą Romano laiką, jam nebūdavo net kada lankyti mokyklą. Beje, mokykla mamai ir sūnui visai neatrodė įdomi ar naudinga, nes pamokos vykdavo ne geidžiamąja prancūzų, bet lenkų kalba. Užtat mama sūnui samdė skaičiavimo, istorijos, geografijos ir literatūros mokytojus, juolab kad to meto materialinė padėtis visa tai leido. Taip pat kaligrafijos, dikcijos mokytojai… Kokių tik dalykų nebuvo mokomas Romanas.
Sūnui atsidavusios motinos globa mažajam Romanui Kacevui, kiek tomis sąlygomis buvo įmanoma, atstojo tėvą, o plečiantis skrybėlaičių verslui, gerėjo ir šios nedidelės šeimos reikalai. Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo viename iš butų įsikūrusio Naujojo Paryžiaus aukštosios mados salono alkanų metų šaltas žiemas pakeitė sotumo ir sąlyginės prabangos laikai. Romanas jautėsi tarsi koks infantas, apie kurį šokinėjo Aniela, Marija, Stefka ir Halinka, nes juk reikėjo kas iš kiemo atitemptų berniūkštį, iščiustytų, ištrinktų vonioje, apvilktų baltais marškiniais ir mėlynomis kelnėmis, apautų batais su baltais ir mėlynais kaspinais, pagaliau parištų milžinišką šilko kaspiną po kaklu. Ir kai visa ši trinkimo, muilinimo, mazgojimo, kvėpinimo, rengimo, nurengimo ir vėl aprengimo, avimo, šukavimo ir pomadavimo procedūra baigdavosi, taip parengtas mažasis princas būdavo įvedamas į svetainę.
Nepaprastas svečias
Tą kartą po visų šių ir papildomų procedūrų mažojo princo salone laukė ne egzaltuotos Vilniaus damos, užsisakančios naujo modelio aukštosios Paryžiaus mados skrybėlaičių ir suknių, bet šiems namams neįprastas svečias. Jis sėdėjo fotelyje ištiesęs kojas, o įvesdintą į saloną Romaną pribloškė keistas svečio žvilgsnis: šviesios akys iš po antakių žvelgė įdėmiai ir kėlė kažin kokį nerimą. Ironiška šypsena tarsi klaidžiojo sučiauptose svečio lūpose. Romanas prisiminė jį matęs keliuose kino filmuose, į kuriuos Vilniuje vedžiodavo mama. Salone tvyranti įtampa, it styga neįprastai įsitempusi mama teatro kaukę primenančiu veidu, kas jai šiaip buvo visiškai nebūdinga, rodė, kad visa tai – šiems namams nebūdingas vyksmas.
Štai tada Romanas ir pasijuto padaręs akibrokštą, visiškai nedovanotiną išauklėtam berniukui netaktą, bent jau nesuderinamą su momento svarba. Kaip kad buvo išmuštruotas, nužingsniavo tiesiai prie svečią lydėjusios nepažįstamos rusvaplaukės damos abrikosų spalvos suknele, žemai nusilenkė, kaukštelėjo kulnais ir pabučiavo jai ranką. Visa tai buvo atlikta nepriekaištingai, kaip ir dera pradedančiam salonų liūtuko karjerą jaunikaičiui, bet paskui… Visiškai sutrikdytas prieš tai vykusio karštligiško pasirengimo ir salone tvyrančios įtampos Romanas elegantiškai pasveikinęs damą nesusilaikė ir tą patį sukauptą entuziazmą išliejo ant svečio: visiškai pasimetęs priėjo ir pabučiavo jam ranką. Iškart po to atitoko ir suprato visiškai nusivažiavęs…
Vis dėlto šis betarpiškas vaikiškas akibrokštas baigėsi laimingai. Mama čiupo Romaną į glėbį, o rusvaplaukė dama priėjo ir apkabino jau spėjusį apsižliumbti nenusisekusį liūtuką. Ligi tol svetainėje tvyrojusi ledinė įtampa kaip mat išsisklaidė. Kol verkšlenantį Romaną ant kelių sodino nepažįstamasis, atmosfera svetainėje visiškai atšilo, o ypač dėl to, kad svečias pasiūlė po Vilnių pasivažinėti jo prašmatniu automobiliu.
Šis pasiūlymas bemat išdžiovino visas Romano ašaras. Ir kuriam iš mūsų tos ašaros nebūtų kaip mat išdžiūvusios? Vilniaus gatvėse automobiliai dar buvo itin retas įvykis, o geltonas kaip kanarėlė Packardas, stovėjęs prie Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo, iškart subūrė tegul ir nedidukę, bet mėgstančių žioplinėti vilniečių minią. Tai buvo savotiškas stebuklas, kurio įspūdį dar labiau sustiprino prie vairo sėdintis, auksine livrėja vilkintis vairuotojas.
Tai štai šis prabangos ir įvairiopos sėkmės simbolis dabar po Vilniaus gatves vežė Romaną ir jo mamą, kartu su nepaprastu svečiu.
Bus daugiau
Gediminas Zemlickas
Nuotraukoje: Dailininkas Romualdas Kvintas tik ką atidengė savo sukurto mažojo berniuko Romano Kacevo, pasauliui žinomo kaip rašytojo Romeno Gari, skulptūrą
