Mažas berniukas su dideliu batu rankose (2)
Kartą ar kelis per savaitę, kai saloną aplankydavo žymiausios Vilniaus damos, rūpestingai sušukuotas ir išpomaduotas Romanas su didžiuliu šilkiniu žabo po kaklu buvo įvesdinamas į aukštuomenės pasaulį. Ten galėdavo pademonstruoti, ką išmokęs. Eidavo nuo damos prie damos, nusilenkdavo, suglausdavo kojas, pabučiuodavo ranką, neužmiršdamas kuo aukščiau užversti į šviesą akis. To reikalavo mama, mat didelės mėlynos Romano akys vertė damas aikčioti, pliaukšėti rankomis ir žavėtis. Garsiausiai aikčiojanti galėdavo tikėtis nuolaidų įsigyjant „naujausią Paryžiaus modelį“.
Apie tas mėlynas, Vilniaus damas aikčioti verčiančias Romano akis, kurios po kelių dešimtmečių iš proto varys gražiausias Europos moteris, būtų galima pasakyti ir daugiau, jeigu nebijotume pernelyg nutolti nuo mūsų rašinio temos. Profesorė Joana Rau (Joanna Rowe), šiuo metu dirbanti Luisvilio universitete, JAV, neseniai paskelbė įdomias tyrimo išvadas. Profesorė teigia, kad nepriklausomai nuo lyties, mėlynakiai daugiau laimėjimų pasiekia akademinio mokymosi srityje, jų kur kas tobulesnis strateginis mąstymas, jie geriau planuoja laiką, todėl geriau rengiasi egzaminams ir sėkmingiau žaidžia golfą. Profesorė pastebėjo tik tendencijas, bet jų priežasčių ir padarinių ryšių neįstengė paaiškinti. Jos kolegos iš Didžiosios Britanijos sutinka, kad akių spalva galinti būti žmoguje glūdinčių galimybių ir jo būdo savybių rodiklis, bet šitai reikėtų nuodugniai tyrinėti. Kaip matome iš mūsų pasakojimo, mažojo Romano mama jokių specialių mokslų nebuvo baigusi ir akademinių tyrinėjimų srityje nesireiškė, bet jos motiniška nuojauta ir aktorės talentas, dėl kurio nėra pagrindo abejoti, jai atskleisdavo ne mažiau reikšmingus dalykus.
Grįžkime į Romano mamos saloną, tuo labiau, kad visas tas saloninis ritualas berniukui buvo varginantis išbandymas. Pabaigoje Romanas dar kartą pabučiuodavo visoms damoms rankas, oriai nusilenkdavo, šauniai kaukštelėdavo kulnais ir labai patenkintas savimi (o ypač, kad suteikė džiaugsmo mamai) visu greičiu dumdavo už malkų sandėlio Didžiosios Pohuliankos 16-ojo namo kieme. Užsimaukšlindavo ant galvos popierinę trikampę skrybėlaitę, nusitvėręs pagalį puldavo įtvirtinimus iš malkų stirtų ir gerą pusdienį su kiemo berniūkščiais toliau gindavo Elzasą ir Lotaringiją, žengdavo į Berlyną arba užkariaudavo kitas šalis. Ten buvo jo tikrasis pasaulis ir gyvenimas.
Tarsi Aną Kareniną būtų šokdinęs Vronskis
Tam tikrą Romano gyvenimo dalį Vilniuje tekdavo skirti šokių pamokoms, kurias vesdavo pati motina. Klientėms išėjus iš salono, ant grindų patiestas kilimas būdavo suvyniojamas, ant stalo atsirasdavo gramofonas, mama įjungdavo visas šviesas ir oriai atsisėsdavo į neseniai namuose atsiradusį Liudviko XVI stiliaus fotelį. Bet tik laikinai atsisėsdavo. Mat Romanui reikdavo prieiti, grakščiai nusilenkti, paimti mamą už rankos ir – prasidėdavo... Viens-du-trys, viens-du-trys – abu skriedavo parketu, o mama nepamiršdavo esanti ne tik partnerė, bet ir mokytoja.
„Laikykis tiesiai! Žiūrėk ritmo! Pakelk smakrą, išdidžiai žiūrėk į damą ir žavingai šypsokis!“ – šie pamokymai lydėdavo kone visus šokio judesius.
Nuskambėjus paskutiniams muzikos akordams, Romanas partnerei ir mamai viename asmenyje oriai padėkodavo, paduodavo parankę ir palydėdavo iki „liudviko“, tada pabučiuodavo ranką, nusilenkdavo, o mama mojuodama vėduokle padėkodavo savo partneriui grakščiu galvos linktelėjimu. Ji regėjo savo sūnų balta gvardijos karininko uniforma, lyg Vronskį, kurį varstė iš meilės paklaikusios Anos Kareninos akių spinduliai. Matyt, savo vaizduotėje stengėsi atkurti tą į negrįžtančią nebūtį nugrimzdusį pasaulį, kurį buvo suformavusi didžioji rusų literatūra dar iki visų Rusijos revoliucijų ir XX a. gyvenimo virsmų. Tai buvo kabinimasis į praeitį, kuri jau nieko bendro nebeturėjo ir su to meto Vilniaus gyvenimo tikrove.
