MOKSLASplius.lt

Tyrinėja Sibiro latgaliečius

2006 m. vasarą Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Baltistikos centro vadovas, kasmetinių tarptautinių konferencijų Baltistika Peterburge organizacinio komiteto pirmininkas dr. Aleksejus Andronovas su savo studentais Sibire tyrinėjo ten gyvenančius latgaliečius*. Tai jau ketvirta tokia ekspedicija. A. Andronovą kalbinome Salų (Rokiškio rajone) tarptautinės kalbotyros vasaros mokyklos renginių metu.


Kaip latgaliečiai atsidūrė Sibire

Taigi patikslinkime, kokius latgaliečius tyrinėjote? Kaip jie atsidūrė Sibire?


Tai daugiausia iš Rytų Latvijos XIX a. pab. ir XX a. pr. išvykusių latvių palikuonys. Į Sibirą kėlėsi latvių valstiečiai, ieškantys laisvos žemės. Gal teisingiau būtų sakyti: ne ieškojo laisvos žemės, bet sutiko dalyvauti laisvų žemių Sibire apgyvendinimo programoje. Buvo tokia carinės vyriausybės remiama programa. Mat nutiesus Transsibiro geležinkelį, Rusijos valdžiai rūpėjo, kad palei geležinkelio liniją būtų apgyvendintos teritorijos.

Norintieji persikelti į Sibirą pagal tą programą gaudavo tam tikrą finansinę paramą. Todėl atsirado nemažai tokių, kurie su šeimomis persikraustė į Sibirą. Persikėlė net ištisi kaimai, ir taip Sibire atsirado latvių gyvenviečių.


Ar ta programa veikė visoje Rusijos imperijoje, o gal buvo taikoma tik atskiroms teritorijoms ir kraštams?


Kiek žinau, daugiausia persikėlėlių buvo iš vadinamojo Šiaurės vakarų krašto, Kuršo, Vitebsko gubernijos ir kitų kraštų. Mane labiausiai domino į Sibirą atsikraustę Latgalos gyventojai, nes jie bene labiausiai pasinaudojo tos programos galimybėmis.


Kodėl būtent latgaliečiai?


Ypač Rytų Latvijoje, Latgaloje, kur buvo įsitvirtinusi katalikybė ir šeimose buvo daug vaikų, trūko laisvos žemės. Vakarų ir Vidurio Latvijoje tokio žemės stygiaus nebuvo jaučiama. Man teko skaityti, kad migracijos proceso pabaigoje, tai yra prieš Spalio revoliuciją, ar ne 30 tūkst. išeivių iš Latgalos gyveno Rusijoje. Panašu į teisybę, nors tokia statistika gali kelti abejonių. Mat pati tautybė – latgaliečiai – jau buvo tam tikra problema. Tuo metu, kai tie žmonės keliavo į Sibirą, Latgala dar nebuvo susijungusi su likusia Latvijos dalimi. Todėl paklausti, kokios jie tautybės, tie žmonės dažniausiai atsakydavo esą katalikai… Nevadino savęs latviais ar latgaliečiais.

Kai Sovietų Sąjungoje, taigi ir Rusijoje, 1926 m. vyko visuotinis gyventojų surašymas, pirmą kartą latgaliečiai buvo atskirai įvardyti nuo latvių.


O lietuviai suskubo grįžti

Ar šia XIX a. pab. carinės vyriausybės inspiruota Sibiro apgyvendinimo programa pasinaudojo Lietuvos gyventojai?


Buvo išvykusiųjų ir iš Lietuvos, bet po revoliucijos dauguma jų grįžo į Lietuvą. Mat tarybinė valdžia leido vadinamiesiems kolonistams pasirinkti pilietybę – norintys galėjo grįžti namo. Iš Baltijos tautų lietuviai daugiausia pasinaudojo šia galimybe.

Pastebėta, kad lietuviai Sibire kažkodėl labiau telkėsi ne kaimuose, bet miestuose. Ten pasilikę, matyt, greičiau nutautėjo, o jų palikuonys savęs jau nebeskiria nuo vietinių rusų. Per keturias ekspedicijas mums pavyko sutikti tik du lietuvius. Vienas, kurį sutikom Novosibirske, dar šiek tiek kalbėjo lietuviškai, bet labai sunkiai. Kaimo, kur buvo atsikraustę jo seneliai, jau nebėra, o tas lietuvis dirba Novosibirske. Negalėčiau pasakyti, kiek tame mieste yra aktyvi lietuvių bendruomenė, bet žinau, kad Lietuvos kultūros atašė Maskvoje Juozas Budraitis kartais apsilanko Sibire ir palaiko ten gyvenančius savo tautiečius.


Į kokias Sibiro vietoves su savo studentais buvote nuvykęs?


Tai pietinė Krasnojarsko krašto dalis. 2004 m. pradėjome nuo plačiai žinomo latviško kaimo Nižniaja Bulanka (lietuviškai būtų Žemutinė Bulanka), į pietryčius nuo Minusinsko miesto. Vėliau tyrinėjome Ačinsko miesto apylinkes, kur latvių ir latgaliečių liko daugiausia.


Domėjotės vien tik latviais ir latgaliečiais?

Su mumis važiavo Mindaugas Šimkūnas, domėjęsis lietuviais. Jis vienas nuvažiavo į Tyvą, Kyzylo miestą, kur gyvena jo giminaitis lietuvis. Bet tas giminaitis jau yra iš kitos kategorijos žmonių – iš tremtinių. Kiek žinau, M. Šimkūnas turėjo ir tolesnių planų – tyrinėti Sibire gyvenančius lietuvius. Jis pats apie tai geriau papasakotų.

Nejau atskiros kalbos?

Kaip sekasi tyrinėti latvius, gyvenančius Sibire? Tai išties 10 metų programa?


Šiuo atveju reikėtų skirti latvius ir latgaliečius. Apie Sibiro latvius ir jų kaimus yra žinoma, jais domimasi. Latviai kaip tautinė mažuma gauna tam tikrą valstybės paramą. Krasnojarsko krašte dirba latvių kalbos mokytojai, kuriuos atsiunčia ir išlaiko Latvijos kultūros ministerija. Panašiai yra Novosibirsko, Omsko srityse, gal ir kitur.

O latgaliečiai – visų pamiršti, niekas jų nemoko savosios kalbos. Geriausiu atveju jie gali mokytis latvių kalbos.


Tai atskiros kalbos: latvių ir latgaliečių?


Sudėtingas klausimas – ne vien lingvistinis, bet ir politinis. Su kolegomis priėjome išvados, kad analizuojant Rusijoje gyvenančių latgaliečių kalbą esama prasmės ją aprašinėti kaip atskirą. XX a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečiais buvo išleista daug knygų latgalietiškai. Maskvoje veikė kultūrinė bendrija ir leidykla Prometej, ji latviams leido labai daug knygų. Sprendžiant iš bibliografijos, buvo išleista apie 1200 knygų latvių kalba, o iš jų beveik šimtas yra latgalietiškos. Tai gana didelis procentas. Tuo metu visoje Rusijoje ėjo latgalietiškas laikraštis Taisneiba (Tiesa). Jis buvo leidžiamas kartą per savaitę (pradžioje rečiau). Ėjo 11 metų.

Kadangi yra gana daug latgaliečių kalbos tekstų, pakankamai stipri rašytinė tradicija, galima teigti, kad tai atskira kalba.


Bet ar šių argumentų pakanka?


Gal ir nepakaktų, bet Sibire gyvenantys latgaliečiai savęs nelaiko latviais, taip pat jų protėviai savęs nelaikė. Jie teigia nemoką latvių kalbos. Latgaliečiai iš Rezeknės ar Daugpilio moka kalbėti latviškai, nors kartais ir su akcentu, o savąją latgaliečių kalbą suvokia kaip latvių kalbos tarmę. Sibiro latgaliečiai mano kitaip: jie latvių kalbos nesupranta, o latgaliečių kalbą vadina savo gimtąja kalba. Kai pas Sibiro latgaliečius atvyksta latvių kalbos mokytojas, jie nepatenkinti, aiškina, esą jiems iš naujo reikia mokytis kalbą. Todėl ir neina į latvių kalbos pamokas. O latgalietiškai, girdi, noriai mokytųsi. Taip ir buvo Ačinske 2006 m. sausio–vasario mėn. mūsų pirmos Latgaliečių kalbos ir kultūros mokyklos metu.