Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys

Šiemet minime 125-ąsias Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro prof. Mykolo Biržiškos gimimo metines. Šios sukakties proga rugpjūčio 22 d. Vilniuje, Signatarų namuose, atidarytas jam skirtas memorialinis kambarys.

Mykolo Biržiškos asmeninius daiktus Lietuvos nacionaliniam muziejui perdavė profesoriaus vaikaičiai Venta Barauskaitė-Leon, Danutė Barauskaitė-Mažeikienė ir Vytautas Barauskas, gyvenantys Jungtinėse Amerikos Valstijose. Signatarų namuose dabar lankytojai gali pamatyti M. Biržiškos baldus, knygas, jo rankraščius, taip pat jo brolio Vaclovo Biržiškos rankraščius. Vaikaičių užsakymu iš bronzos buvo išlietos pomirtinės M. Biržiškos veido ir rankų kaukės. Jos taip pat eksponuojamos.

Lietuviškumo stulpai

Prieš perteikiant įspūdžius iš šio renginio, bent trumpai prisiminkime, ką mums reiškia broliai Biržiškos.

Broliai Biržiškos – Lietuvos istorijoje, kultūroje ir visuomeniniame gyvenime – tai tarsi lietuviškumo stulpai. Tačiau nebuvo toks jau paprastas tas kelias į lietuviškumą. Augęs lenkiškoje aplinkoje ir atėjus metui apsispręsti, kuriai tautai priklauso, M. Biržiška vis dėlto pasuko su lietuviais. „Jaučiu skolą tautai, kuriai aš vis dėlto priklausau“, – rašė savo atsiminimuose. Visa savo veikla liko ištikimas lietuvybei.

1905 m. atvažiavęs į Vilnių, įsitraukė į užgimusį lietuvių visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1906 m. grįžo į Maskvos universitetą baigti teisininko studijų. Jas baigęs dirbo Vilniuje advokato Tado Vrublevskio padėjėju. 1907–1908 m. su Augustinu Janulaičiu redagavo Žariją, bendradarbiavo rusų dienraštyje Severo Zapadnyj Golos, 1908–1908 m. – Vilniaus žinių atsakingasis sekretorius, 1910–1911 m. redagavo žurnalą Visuomenė, 1913–1914 m. – Rygos Giedros kalendorių. Rašiniais siekė grąžinti savo tautai nutautėjusius lietuvius. Juk dar taip neseniai toks ir pats buvo. Už tas publikacijas jį smarkiai puolė lenkai. Nuo 1908 m. M. Biržiška Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas. 1909–1915 m. Vilniaus Žemės banke dirbo su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu.

Kaip čia neprisiminti M. Biržiškos su bendraminčiais įsteigtos gimnazijos. Ji buvo įkurta 1915 m. spalio 9 d. ir vadinosi Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos. Direktoriumi paskirtas M. Biržiška, pamokos lietuvių kalba prasidėjo vilniečio turtuolio Pimenovo name Didžiosios Pohuliankos Nr. 14/17 (dabar – J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių kampas). 1921 m. gimnazija pavadinta Vytauto Didžiojo, o 1957 m. – Antano Vienuolio vardu. Dabar Vilniaus Antano Vienuolio pagrindinė mokykla, įsikūrusi senamiestyje.

1917 m. M. Biržiška buvo vienas iš Vilniaus konferencijos organizatorių, jos metu išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. sausio 26 d. su Steponu Kairiu, Jonu Vileišiu ir Stanislovu Narutavičiumi iš Tarybos pasitraukė, kol pasiekė, kad Vasario 16-osios akte būtų įrašyta, jog skelbiama visiška Lietuvos nepriklausomybė.

1920 m. Kaune redagavo dienraštį lenkų kalba Litwa, vėliau grįžo į Vilnių. Patekdavo ir į savųjų ugnį. Kai M. Biržiška vyko į Varšuvą rinkti medžiagos apie lietuvių ir lenkų santykius, buvo smarkiai užsipultas lietuvių. Lenkijai užėmus Vilnių, M. Biržiška tapo Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininku. Aišku, buvo puolamas lenkų, apkaltintas tėvynės išdavimu, o tai grėsė mirties bausme. Įsikišus Tautų Sąjungai M. Biržišką iš Lukiškių kalėjimo su kitais 32 lietuvių veikėjais lenkų valdžia pristatė į neutralią zoną ir perdavė Lietuvos kariuomenei. Iki 1922 m., kai Lenkijos vyriausybės buvo ištremtas iš Vilniaus, spėjo paskelbti apie 2 tūkst. straipsnių lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Iš viso nuo 1903 iki 1938 m. M. Biržiška paskelbė 8236 straipsnius literatūros, kultūros istorijos, folkloristikos klausimais.

Kaune M. Biržiška redagavo vyriausybinį dienraštį Lietuva, buvo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto ordinarinis profesorius, 1922 ir 1937–1939 m. – dekanas, 1925–1926 m. universiteto prorektorius, 1926–1927 m. – rektorius. Taip pat 1922–1930 m. buvo ir Aušros berniukų gimnazijos direktorius.

Dideli M. Biržiškos visuomeninės veiklos nuopelnai. 1924 m. jis sudarė komitetą Papilėje statyti paminklą Simonui Daukantui. 1930 m. jis buvo atidengtas. 1925–1935 m. buvo Vilniui vaduoti sąjungos CK pirmininkas, tapo 1932 m. pradėtos leisti Lietuviškosios enciklopedijos vicedirektoriumi. Atgavus Vilnių, 1939–1944 m. buvo Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius. 1932 m. tapo Vytauto Didžiojo universiteto, o 1934 m. ir Latvijos universiteto garbės daktaru. 1941 m. tapo LTSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. 1944 m. birželį pasitraukė į Vokietiją, 1946–1949 m. buvo Pabaltijo universiteto Hamburge ir Pineberge Vokietijoje profesorius. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

Vaclovas Biržiška (1884–1956) – kultūros istorikas, žymiausias Lietuvos bibliografas, 1923–1944 m. Kauno (Vytauto Didžiojo) universiteto bibliotekos direktorius, prieš karą Lietuvoje leistos pirmosios visuotinės Lietuviškosios enciklopedijos redaktorius, tą darbą tęsęs ir JAV. Nuo 1953 m. gyvendamas Bostone buvo pradėtos leisti Lietuvių enciklopedijos vyriausiasis redaktorius, redagavo tris pirmuosius tomus ir peržiūrėjo pusę ketvirtojo tomo medžiagos. Reikšmingiausias jo darbas emigracijoje – Aleksandrynas (trys tomai).

Viktoras Biržiška (1886–1964) – visuomenės veikėjas, matematikas, 1920 m. išrinktas laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto nariu. Lietuvos universiteto Kaune docentas, nuo 1928 m. – profesorius. 1940–1943 m. – Vilniaus universiteto profesorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1950 m. gyveno JAV, redagavo Lietuvių enciklopedijos matematikos skyrių. Daugelio straipsnių lietuviškoje ir užsienio spaudoje autorius.

Seneliui teko rūpestis auginti vaikaičius

1955 m. mirus mokytojui, rašytojui ir poetui Kaziui Barauskui tris jo ir prof. M. Biržiškos dukters Onos vaikus ėmė auginti senelis. Ventai tuo metu buvo devyneri. Vytautui – septyneri, o Danutei – tik penkeri metai. Dviem mėnesiam anksčiau mirė jų močiutė Bronislava Biržiškienė, tad prof. M. Biržiškai teko rūpintis dukterimi Ona ir trimis vaikaičiais. Tuo metu visi kartu gyveno Los Andžele dviejų aukštų name.

Seneliui reikėjo lyg ir iš naujo tapti tėvu, nors jam tuo metu buvo 73-eji. Vytauto Barausko atmintyje jis išliko kaip labai mielas ir draugiškas žmogus, rūpestingas vaikaičiams. Kasdien vesdavo Vytautą į vaikų darželį, kas mėnuo abu eidavo į kirpyklą. Profesorius rūpinosi savo barzda ir kitų akyse buvo ne šiaip koks eilinis žmogus, bet įžymybė. Todėl ir aplinkiniai šalia profesoriaus stengdavosi pasitempti, elgėsi labai pagarbiai.

Kadangi tarp Amerikos lietuvių M. Biržiška buvo žymus ir labai gerbiamas žmogus, jį dažnai kviesdavo į įvairias šventes, iškilmes, taip pat į vestuves. Pasak vaikaičio Vytauto, tikriausiai kiekvienas lietuvis Amerikoje parašęs knygą laikė savo pareiga su autografu ją nusiųsti profesoriui. Tokių knygų su autografais profesoriaus bibliotekoje yra tikrai daug.

Buvo prisiminta, kad Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena – Vasario 16-oji buvo minima Los Andželo lietuvių parapijos renginiuose. Jie būdavo pradedami šiai datai skirtomis šv. Mišiomis ir minėjimu, kuriame M. Biržiška kaip Nepriklausomybės Akto signataras skaitydavo pranešimą. Ta proga Los Andželo lietuviai rengdavo parodas, koncertus, taigi visais įmanomais būdais stengėsi išlaikyti savo tautiškumą.

Šių eilučių autorius nuo savęs pridės, kad M. Biržiška labai nerimavo dėl Vilniuje karo metais žuvusių savo rinkinių ir sukauptos medžiagos, ypač gailėjosi vokietmečiu surinktos XIX–XX a. lituanistinės medžiagos iš archyvų ir bibliotekų. Gyvendamas priverstinėje emigracijoje jautėsi lyg tas voras, kuris iš savęs turi austi savo tinklą, nes visa sukauptoji medžiaga arba žuvusi, arba jam nepasiekiama. Tyrinėtojui tai skaudžiausia netektis, todėl M. Biržiškos mokslinei veiklai tai buvo didžiulis smūgis.

Senelio Mykolo įtaka buvo didesnė

Šeimos padėtis buvo sunki, gyveno iš našlaičiams skirtų pašalpų. Mama O. Biržiškaitė-Barauskienė buvo pianistė, mokė groti ir kitus. Mokytojavo iki 85-erių, akompanuodavo lietuvių šokių kolektyvui. Mirė 88 metų. Kiek Venta prisimena iš mamos žodžių, gražiausiai lietuviškai iš visos šeimos kalbėdavęs tėvas Kazys Barauskas. Buvo ir savo vaikų mokytojas, kasdien bent po pusvalandį, kartais po valandą ar net dvi mokydavo vaikus kalbėti taisyklingai lietuviškai, taip pat lietuvių kalbos gramatikos. Mat visi vaikai buvo gimę svetimuose kraštuose: Venta ir Vytautas – Vokietijoje, Danutė – JAV.