Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys

Senelį Mykolą Vytautas ir Venta mini labai pagarbiai. Jis gyveno lyg pagal ritualą: keldavosi visada tuo pačiu laiku, tvarkingai rengdavosi ir sėsdavo prie stalo rašyti. Net ir namuose visada vilkėdavo švarką. Dar svarbiau už kasdienio gyvenimo smulkmenas į atmintį įstrigo didžiulė senelio meilė literatūrai, istorijai, kultūrai. Buvo tikras liaudies dainų vertintojas. Gal iš savo senelio ir Vytautas paveldėjo domėjimąsi pasaulio tautų liaudies muzika, o Ispanijoje net studijavo flamenką.

M. Biržiška labai vertino mokytojo profesiją. Vytautas teigia, kad mokytojas jam buvo svarbiausias žmogus. Profesorius mėgdavo lankytis pobūviuose, mėgdavo šokti, išgerdavo vyno taurę, bet svaigiaisiais gėrimais nepiktnaudžiaudavo. Apskritai buvo linksmas žmogus, o ypač kai tekdavo susieiti su broliais Vaclovu ir Viktoru. Tiesa, Vaclovas Biržiška mirė 1956 m. sausio 3 d., tad Vytautas geriau prisimena kitą senelio brolį – Viktorą Biržišką. Jis gyveno Čikagoje, bet vieną vasarą atvyko į Los Andželą, ir Vytautas prisimena, kaip broliai M. ir V. Biržiškos labai šiltai ir nuoširdžiai bendravo. Viktorą Biržišką Vytautas labai mylėjo. Veikiamas jo kaip matematiko net buvo universitete pasirinkęs inžinerijos studijas. Tiesa, greitai nuo inžinerijos atvėso ir metėsi studijuoti humanitarinius dalykus – anglų literatūrą. Taigi senelio Mykolo įtaka pasirodė besanti didesnė.

Tiesa, šiandien duoną kasdieninę Vytautas Barauskas pelnosi ne iš humanitarinių mokslų, bet iš kompiuterijos – dirba kompiuterinių sistemų inžinerijos srityje, nors pagal universitetinį išsilavinimą – humanitaras. Visada jautė trauką kultūros dalykams, tad kas gali pasakyti, kad tai ne senelio įtaka.

Anksčiau gyveno Šiaurės Kalifornijoje, bet išsiskyręs su žmona olande grįžo į Los Andželą, ten su mama praleido paskutinius šešis jos gyvenimo mėnesius. Pasilikęs šeimos name ėmėsi tvarkyti giminės archyvą. Turi dvi suaugusias dukras: 26 metų Ona Barauskaitė yra biochemikė, dirba genetikos srityje, o dvejais metais jaunesnė Daina baigia sveikatos administravimo magistro studijas Jeilio universitete ir žada tęsti medicinos studijas. Abi dukros šiek tiek moka lietuviškai, norėtų padirbėti Lietuvoje.

Senelio pieštus namukus išvydo Lietuvoje

„Mes kasdien kalbėjome apie Lietuvą “, – sako ponia Venta. Kai buvo dar visai maža, prašydavo senelio, kad šis nupieštų namuką. Senelis piešdavo nematytus namukus, medžius. Dabar važiuodama per Lietuvą pamatė lietuviškus namus ir suprato, kad senelis jai piešė ne bet kokius, o lietuviško kaimo namukus. „Tokių trobelių niekur kitur pasaulyje nerasi“, – seseriai pritaria Vytautas.

Kaip klostėsi Ventos Barauskaitės-Leon likimas? Gyvena Šiaurės Kalifornijoje netoli San Francisko, dirba administracinį darbą konferencijų centre. Su vyru, pusiau prancūzu ir ispanu, išsiskyrė prieš daugelį metų. Sūnus Vincas Leonas yra gydytojas ir dirba Havajuose. Pirmą kartą jis lankėsi Lietuvoje 1987 m., kalba lietuviškai. Gal sugebės paveikti ir dukras, kad šios pramoktų lietuvių kalbos.

Ponia Venta pirmą kartą į Lietuvą atvyko 1993 m., kaip ir brolis Vytautas. Jie džiaugiasi dideliais pokyčiais Lietuvoje, pasikeitusia visuomene. Žmonių akyse jau nematyti baimės, užtat daugiau šypsenų, laisvumo. Venta Barauskaitė-Leon turi Lietuvos pilietybę, neseniai susitvarkė iš tėvo Pasvalyje paveldėtos žemės dokumentus. Šiemet vyko pasižiūrėti tos žemės. Nors ji dar negali pasakyti, ką su ta valda darys, tikisi, kad gal Vytautas grįš į Lietuvą ir tenai įsikurs. Regis, ir Vytautas tokiam sesers pageidavimui labai nesipriešina, tad, kas žino. Gal jų senelio Mykolo Biržiškos memorialinio kambario atidarymas ir bus tas pirmas žingsnis atgal į tėvų ir senelių kraštą.

Archyvų vieta – Lietuvoje

Po M. Biržiškos mirties jo darbo kambarys ilgai buvo neliečiamas, bet profesoriaus vaikaičiai jaučia pareigą M. Biržiškos archyvą ir daiktus atiduoti Lietuvai. Dar kai buvo gyva profesoriaus duktė, ji patvarkė tėvo kambarį. Atvažiuojantiems iš Čikagos lietuviams ar lankytojams iš Lietuvos tai buvo M. Biržiškos būties dalelė. Dabar, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, nei Vytautui, nei Ventai nekyla abejonės, kad M. Biržiškos archyvas ir asmeniniai daiktai turi būti Lietuvoje. JAV senieji lietuviai sensta, o jų vaikai, kaip sako Venta, tampa „amerikonais“, lietuvybė ir lietuviškieji reikalai jiems neaktualūs ir svetimi. Daugybė rankraščių ir archyvų Lietuvai yra neįkainojamas turtas, todėl Vytauto manymu, turi rasti namus Lietuvoje. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje reiktų įkurti trijų brolių Biržiškų – Mykolo, Vaclovo ir Viktoro – gal net skyrių. Tuo labiau, kad dar yra ir buvusio partizano Stasio Žakevičiaus-Žymanto, Marijos Biržiškaitės vyro, archyvas.

Buvo užsiminta apie siekį perlaidoti Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas Lietuvoje, kad jie visiems laikams pagaliau grįžtų į gimtąjį kraštą. Tokia amžinojo poilsio vieta iškilių profesorių palaikams turėtų būti Rasų kapinės Vilniuje.

Verti iškilaus paminklo

M. Biržiškos memorialinio kambario atidarymo iškilmėse dalyvavo Vasario 16-osios klubo nariai, Nepriklausomybės atkūrimo Vasario 16-osios Akto signatarų palikuonys ir giminės. Dalyvavo signataro prof. Prano Dovydaičio marti Marija Dovydaitienė, taip pat signataro Petro Klimo giminės.

Kalbėtojai pabrėžė M. Biržiškos asmenybės intelektualumą. Kartu su broliais Vaclovu ir Viktoru Mykolas Biržiškos sudaro tą Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomeniškumo Trejybę, be kurios apskritai neįsivaizduojamas intelektualinis XX a. Lietuvos gyvenimas.

Naujojoje Vilnioje ir Kaune yra Biržiškų gatvės (Kaune VI forto rajone), nuo šiol bus Mykolo Biržiškos memorialinis kambarys Signatarų namuose Vilniuje. Viekšniuose stovi puikus broliams Biržiškoms paminklas, bet to maža. Kad šie trys broliai Biržiškos, žemaičiai, verti paminklo sostinėje, kaip ir aukštaičiai broliai Vileišiai – Petras, Jonas ir Antanas, – tikriausiai niekam nekyla abejonių. Laikas pradėti veikti – Vileišiams ir Biržiškoms priklauso išskirtinė vieta Lietuvos istorijoje ir kultūroje.

Jeigu jau prakalbome apie atminimo įprasminimą, tai pasimokykime iš pačių brolių Biržiškų pavyzdžio. Kai Viekšniuose mirė jų tėvas gydytojas Antanas Biržiška – išties legendinė asmenybė, sūnūs rūpinosi ne kokiu ypatingu antkapiu, bet tėvui atminti Viekšniuose pastatė ligoninę. Kaip ir Nepriklausomybės kovų savanoriai, Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška gavo iš valstybės žemės. Tą žemę pardavė, dar pridėjo savų pinigų ir Viekšniuose pastatė ambulatoriją, kuri buvo pavadinta Antano Biržiškos sveikatos namais. Apie tai priminė M. K. Čiurlionio provaikaitė dailininkė Dalia Palukaitienė. Ir šiandien Viekšniuose veikia ligoninė, primenanti humaniškąjį gydytoją Antaną Biržišką. Tai sūnų pastatytas paminklas tėvui.

Dabar pribrendo metas mums pasirūpinti brolių Biržiškų atminimo įamžinimu.

Gediminas Zemlickas

Nuotraukoje: Asmeniniai Mykolo Biržiškos daiktai – apdovanojimai, rašikliai, studentų korporacijų, kurių nariu arba garbės nariu buvo profesorius, kepuraitės